Filmų su specialiaisiais efektais badas
Idėja sukurti filmą „Ekipažas“ kilo, žinoma, režisieriui ir scenaristui Aleksandrui Mittai, kurį visada traukė kinas su specialiaisiais efektais (tada Sovietų Sąjungoje visa tai vadinosi „kombinuotu filmavimu“).
A. Mitta daug ko išmoko iš Aleksandro Ptuško – pagrindinio guru šioje srityje, padėjusio jam net kuriant tokį, regis, tolimą nuo specialiųjų efektų filmą, kaip „Dek, dek, mano žvaigžde“. A. Ptuško kažkuo priminė Holivudo genijų George‘ą Lucasą. Jį ne tiek domino aktoriai filmavimo aikštelėje, kiek įvairiausi triukai ir prasimanymai.
Tačiau mirus A. Ptuško, jo sukurtas puikus kombinuotųjų filmavimų cechas „Mosfilm“ studijoje ėmė smukti. Naujų filmų su specialiaisiais efektais nebekūrė. Viskas, kuo taip didžiavosi A. Ptuško, galėjo nugrimzti į užmarštį. Taip A. Mittai kilo sumanymas sukurti filmą, kuriame būtų galima maksimaliai atsiskleisti, filmą, ne prastesnį už užsienio kino juostas. Kaip buvęs architektas, jis norėjo sukurti būtent kokį nors „inžinerinį“ projektą, kokio niekas dar nebūtų matęs, rašoma Rusijos žiniasklaidoje.
Pasakyta – padaryta. A. Mitta kreipėsi į Julijų Dunskį ir Valerijų Fridą. Nusprendė pasirinkti populiarų siužetą – aviakatastrofą. Po Arthuro Hailey romano „Oro uostas“ viena po kitos pasipylė jo ekranizacijos, jau nekalbant apie kitus panašius filmus. Tiesa, Sovietų Sąjungoje jų nerodė, tad šios temos spraga buvo akivaizdi. Kūrėjai nutarė kiek pakeisti siužetą. Pirmą dalį skyrė asmeniniame herojų santykiams (dabar A. Mitta apgailestauja dėl šios žanrų sumaišymo idėjos), antrą – kovai už išlikimą lėktuve. Kuriant antrą autoriai pasikvietė garsų aviainžinierių, dėstytoją Borisą Urinovskį.
Kur gauti TU-154?
Nuo pat pradžių kūrėjai susidūrė su sunkumais. Parodyti sovietinio lėktuvo TU-154 katastrofą buvo labai drąsus sprendimas, tad teko ieškoti kompromisų: lėktuvas patiria avariją užsienyje per didelę stichinę nelaimę, tačiau vis tik nusileidžia Maskvoje dėl didvyriškų ekipažo pastangų. Galiausiai scenarijų patvirtino, prasidėjo filmavimas. Biudžetas buvo ne šiaip mažas – buvo tiesiog juokingas, turint mintyje filmo žanrą.
Su oro linijų bendrove „Aeroflot“ pavyko susitarti, filmavo Maskvos oro uostuose už nedidelį mokestį. Kur kas sunkiau buvo rasti lėktuvus. Tuo metu nebenaudojamų TU-154 dar nebuvo. Pasitarnavo vienas įvykis. Omske ant pakilimo tako užsidegė lėktuvas. Pavyko išgelbėti tik lėktuvo galą, bet ir tai buvo sėkmė. Po trijų savaičių šią „TU-154“ dalį atgabeno į Maskvą. Su ja ir nufilmavo visus antros dalies epizodus „ore“. Gabenant lėktuvo galą įvyko dar vienas įvykis. Lėktuve, skridusiam maršrutu Kijevas-Maskva, keleivis išliejo gyvsidabrį. Lėktuvą išsiuntė į gamyklą patikrinti ir suremontuoti. „Mosfilm“ prašymu šį lėktuvą skyrė taip pat skyrė filmuoti „Ekipažą“.
Filmavimas buvo labai sunkus ir ilgas. Iš esmės vyko vadinamasis maketavimas, tačiau ir jam reikėjo daug pastangų, gebėjimų. A. Mitta filmavo vienu metu iš trijų taškų, tai suteikė puikių galimybių vėlesniam montavimui. Pačią ryškiausią (visomis prasmėmis) sceną režisierius pasistengė nufilmuoti be maketavimo.
Senų lėktuvų sąvartyne rado puikiai išlikusį „TU-114“. Kadangi lėktuvu jau nebuvo įmanoma skristi, dekoracijas padarė aplink jį, sąvartyne. Parengė lėktuvo ir oro uosto pastato sprogimo sceną – atvežė 6 tonas sprogmenų, tačiau dar vykstant pasiruošimams viskas užsidegė, sprogo ir sudegė, nesulaukus filmavimo pradžios.
Pagrindinį lėktuvo vado Andrejaus Timčenkos vaidmenį A. Mitta pasiūlė Aleksejui Petrenkai, bet šis atsisakė, paaiškinęs, kad negali filmuotis lėktuve. Paskui vaidmenį patvirtino Georgijui Žžonovui. Tamaros vaidmeniui, režisieriaus nuomone, tiko tik Jelena Proklova. Deja, (o gal laimei) jos filme žiūrovai neišvydo. Pasiteisinusi, kad jos neišleidžia Jefremovas, nes ji teatre turi pakeisti į Pietų Ameriką išvykusią Iriną Mirošničenko, J. Proklova vaidmens atsisakė. Tiesa, manoma, kad aktorė atsisakė vaidmens dėl scenarijuje numatytos scenos lovoje, kadangi priklausė tuometinei svarbiai politinei organizacijai.
Atsitiktinai studijoje sutikęs studentę Aleksandrą Ivanes (vėliau - Jakovleva), A. Mitta priėmė ją vietoje J. Proklovos. Aleksandra tuo metu buvo pašalinta iš teatro mokyklos už paskaitų nelankymą. Savo charakterį ji pademonstravo filmavimo aikštelėje, apie tai su pykčiu atsimena filmavimo grupės direktorius Borisas Krištulas. Bet laimėtojų neteisia, juo labiau, kad tapti sekso simboliu šalyje, kurioje „sekso nėra“ – ne juokai.
Vaidmens atsisakė ir Nikolajus Karačencovas, neva, labai užsiėmęs. Vietoje jo atėjo Anatolijus Vasiljevas (jis vaidina antrąjį pilotą Nenarokovą) iš Sovietinės armijos teatro. Tik Olegas Dalis (jam buvo patikėtas lovelaso Igorio Skvorcovo vaidmuo) liko ir ėmė filmuotis. Gana nemažai nufilmavus jis turėjo pasitraukti, nes sunkiai sirgo. Kilo didžiulis skandalas. Perfilmavimui reikėjo lėšų. Visi epizodai su O. Daliu dingo. Iš karto buvo skirtos sankcijos – aktoriui trejus metus uždraudė filmuotis „Mosfilm“ kino studijoje. Tačiau draudimai nieko nebereiškė – po metų aktorius mirė. Vietoje jo nusifilmavo tuo metu niekam nežinomas Leonidas Filatovas.
Kokia šalis, toks ir sekso simbolis
„Liesas, piktas, ligotas – bet kokia šalis, toks ir sekso simbolis“, – daugumai žinoma garsi M. Žvaneckio frazė apie L. Filatovą. Kaip jam sekėsi? A. Mittos teigimu, lovos scena buvo sugalvota seniai, didžiausias rūpestis – įgyvendinti tai, kas sumanyta. Režisierius užsitikrino kino studijos „Mosfilm“ direktoriaus Sizovo leidimą. Pagrindinę sceną su apnuogintais kūnais nufilmavo naktį. L. Filatovas griežtai atsisakė nusirengti, tik viename dublyje jis guli su trumpikėmis, visu kitur po apklotu guli vilkėdamas kelnes.
Su Aleksandra (ji suvaidino Tamarą) buvo kur kas lengviau susitarti. Tiesa, kai vienoje scenoje ji galiausiai nusimovė kelnaites (A. Mitta palaipsniui mokė aktorę), vienas apšvietėjas neišlaikė įtampos ir nukrito nuo pakylos, laimė, nesusižalojo.
Specialiai šiai scenai buvo sukurtos dekoracijos – „Skvorcovo butas“. Tipinė viengungio Don Žuano irštva su didele lova, šviesos muzika, akvariumu (žuvytes išsinuomojo iš zoologijos prekių parduotuvės) ir panašiais atributais. Kadangi L. Filatovas buvo menkai panašus į lovelasą, kūrėjai nusprendė įtikinti žiūrovus, kad jis toks yra.
Begalinės kalbos apie mergišių Igorį Skvorcovą, jo gerbėjų skambučiai (erzinę pavydinčią Tamarą), galiausiai Igorio bendravimas su dviem merginomis. Pirma – dar iki Tamaros, ta, kurią Donžuanas kviečia gulint pažiūrėti skaidres ant lubų. Ją vaidino Irina Sanpiter. Ji paskui ištekėjo, išvyko į Italiją ir nusifilmavo ten keliuose filmuose. Antra – Jelenos Korenevos herojė. Visa tai suveikė, žiūrovai iš tiesų palaikė Igorį Donžuanu ir ant drovaus Leonido Filatovo užgriuvo gerbėjų uraganas.
Sceną filmavo naktį, o ryte apie ją jau pranešė. Vyresnybė įtūžo, teko paimti žirkles... Didžiąją dalį erotikos iškirpo. Bet ir tai, kas liko (nuogos Jakovlevos vaizdas pro akvariumą), sukėlė ekstazę Sovietų Sąjungos gyventojams. A. Mitta pasakoja, kad kino mechanikai iškirpo kadrus ir darė iš jų erotines nuotraukas. Būtent dėl šios trumputės scenos filmas buvo pažymėtas ženklu „N-16“.
Kad ir kaip būtų keista, tik viena scena sulaukė priekaištų, jau baigus kurti filmą (su sekso scenomis išsiaiškino anksčiau). Tai pagrindinio veikėjo Andrejaus Timčenkos mirtis. Nepasitenkinimą pareiškė kino studijos vadovas, kurį papiktino vyresnių žmonių mirtys ekrane (gal jautė artėjant savo mirtį).
Tad kad ir kaip priešinosi režisierius A. Mitta, teko keisti scenarijų ir jau nufilmuotas scenas. Pridėjo sceną, kaip ekipažas lanko lėktuvo vadą ligoninėje. Tiesa, buvo manančių, kad paskutiniuose kadruose Tamara paskelbia lėktuvo vadu Nenarokovą, o tai – užuomina apie Timčenkos mirtį, tik neparodytą ekrane. Keistas teiginys. Suprantama, kad po patirto infarkto Žžonovo herojus jau nebeskraidys.