Miestas orbitoje
1986 m. kovo 13 d. iš Baikonuro kosmodromo startavo nešančioji raketa „Sojuz“ su pilotuojamu kosminiu laivu „Sojuz T-15“. Tuo metu pilotuojamieji paleidimai buvo kasdienybė, bet šis startas buvo išskirtinis. Leonido Kizimo ir Vladimiro Solovjovo ekipažas buvo pirmasis, atsidūręs prie naujos orbitinės kosminės stoties „Mir“ borto.
Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio viduryje kosmonautikai pavyko susigrąžinti anksčiau užleistas pozicijas. Kol amerikiečiai kūrė daugkartines sistemas, Sovietų Sąjunga aktyviai dirbo su orbitinėmis kosminėmis stotimis, kaupė šioje srityje didelę patirtį.
1986 m. vasario 20 d. į orbitą išvedė naujos kartos kosminę stotį, kurią pavadino „Mir“. Tą dieną į orbitą buvo išvestas tik jos bazinis blokas. Nuo savo pirmtakių „Saliut“ naujoji stotis skyrėsi tuo, kad buvo surinkta iš įvairių modulių, iš kurių kiekvienas buvo mokslinė gamybos laboratorija.
Per kosminės stoties veikimo orbitoje laikotarpį prie jos pridėjo modulius „Kvant-1“, „Kvant-2“, „Kristall“, „Priroda“ ir „Spektr“.
„Mir“ tapo pirmu realiu miesto orbitoje prototipu, apie kurį svajojo dar garsusis kosmonautikos teoretikas Konstantinas Ciolkovskis. Pirmą kartą tai buvo ne tik mokslinis eksperimentas, bet ir patirtinė gamyba. Modulis „Kristall“ buvo skirtas pusiau pralaidžių metalų pramoninei gamybai, biologiškai aktyvių medžiagų valymui, siekiant išgauti naujus gydomuosius preparatus, įvairių baltymų ir hibridinių ląstelių kristalų auginimui.
Pirmam „Mir“ ekipažui teko sunkus darbas – parengti stotį naudojimui. Be to, L. Kizimui ir V. Solovjovui reikėjo padaryti tai, ko iki tol niekas nebuvo daręs orbitoje – perskristi į stotį „Saliut-7“, kad užbaigtų darbus, kurie nebuvo baigti, skubiai nutraukus ankstesnės ekspedicijos skrydį. Analogų kosmonautikoje neturėjęs skrydis iš „Mir“ į „Saliut-7“ ir atgal įvyko sėkmingai.
L. Kizimo ir V. Solovjovo ekspedicija, dirbusi dviejose kosminėse stotyse, truko nuo 1986 m. kovo 13 iki liepos 16 d. Kosmonautai nutiesė savo kolegoms kelią iki „Mir“ borto.
Žmonės ir rekordai
Per 15 metų kosminėje stotyje „Mir“ dirbo 104 kosmonautai ir astronautai iš 12 pasaulio šalių, 28 pagrindinių ir15 lankomųjų ekspedicijų. Vykdant programą „Mir“ – „Shuttle“, įvyko septynios trumpos ekspedicijos su kosminiu laivu „Atlantis“, viena – su kosminiu laivu „Endeavour“ ir viena su kosminiu laivu „Discovery“, per kurią į kosminę stotį atvyko 44 astronautai.
Per savo egzistavimo laiką kosminė stotis „Mir“ perdavė į Žemę apie 1,7 terabaitų mokslinės informacijos. Į Žemę grįžo 4,7 tonos krovinių su eksperimentų rezultatais. Iš stoties nufotografuota 125 mln. kvadratinių kilometrų Žemės paviršiaus.
1995 m. rusų gydytojas Valerijus Poliakovas įvykdė iki šiol neviršytą vieno skrydžio trukmės rekordą – jis praleido kosmose 437 paras, 17 valandų ir 59 minutes.
Stotis „Mir“ orbitoje patyrė Sovietų Sąjungos žlugimą ir tęsė veiklą jau kaip rusų projektas.
Per eksploatavimo laikotarpį kosminė stotis atliko daugiau nei 23 tūkst. mokslinių eksperimentų ir tyrimų, 78 išėjimus į atvirą kosmosą, kurių bendra trukmė – 359 valandos ir 12 minučių. Daugelis eksperimentų neturėjo analogų pasaulyje.
Kosminė stotis, iš pradžių buvusi Sovietų Sąjungos pasididžiavimu, didžiausias sovietų šalies konstravimo pasiekimas, po penkiolikos metų baigė savo egzistavimą, tapusi daugybės anekdotų, įvairiausių vakarietiškų siaubo filmo heroje. Katastrofišką stoties „Mir“ sunaikinimą rodė net Holivudo filmų epizoduose, rašo portalas aif.ru
Išlikti padėjo amerikiečių valiuta
Iš pradžių planuota, kad „Mir“ veiks orbitoje penkerius metus, paskui stotį pakeis šiuolaikiškesnė kosminė laboratorija „Mir-2“. Tačiau devinto dešimtmečio pabaigoje ėmė stipriai mažėti sovietinės kosminės programos finansavimas. Buvo atsisakyta daugelio projektų, buvo nutraukti ką tik pastatyto daugkartinio naudojimo kosminio laivo „Buran“ skrydžiai, kuriam teko svarbus vaidmuo dirbant su kosmine stotimi susijusius darbus.
Iširus Sovietų Sąjungai apie naują kosminę stotį nė nebuvo užsiminta, susikoncentruota į „Mir“ palaikymą. Išlikti stočiai padėjo tarptautiniai skrydžiai, atnešdavę tvirtos valiutos. Išsilaikyti kosminei stočiai orbitoje padėjo ir bendra programa su JAV: „Mir“ – „Shuttle“. Amerikiečiams, kurie suprato, kad daug prarado, atsisakę orbitinių kosminių stočių, toks bendradarbiavimas buvo naudingas – jie galėjo gauti technologijų, kurių neturėjo. Rusų kosmonautikai tai buvo tiesiog būdas išgyventi.
Ištvėrė daug avarijų
Kosminė stotis „Mir“ ištvėrė ir daug avarijų. Sunkiausia iš jų buvo 1997 m. įvykęs transportinio laivo „Progress-M 34“ susidūrimas su moduliu „Spektr“. Dėl klaidos bandant naują valdymo sistemą ir buvo pakenkta modulio „Spektr“ saulės baterijoms, kurios tiekė 40 proc. elektros, būtinos stočiai „Mir“, taip pat buvo pramuštas modulis.
Modulį „Spektr“ teko izoliuoti nuo visos stoties. Jį bandė remontuoti, tačiau nesėkmingai.
Paskutinė, 28-a ekspedicija į stotį „Mir“ prasidėjo 2000 m. balandžio 4 d. kosminiu laivu „Sojuz TM-30“. Ekipaže buvo Sergejus Zaletinas ir Aleksandras Kaleris. Ekipaže turėjo būti ir trečias narys – artistas Vladimiras Steklovas. Buvo planuota, kad stotyje „Mir“ bus nufilmuotos scenos režisieriaus Jurijaus Karos meniniam filmui, tačiau paskutinę akimirką viskas žlugo. Projektas buvo komercinis, V. Steklovo skrydį turėjo finansuoti rėmėjai, bet jie artėjant skrydžiui dingo. Taigi V. Steklovas neišskrido į kosmosą, nors atliko visą pasirengimą kartu su S. Zaletinu ir A. Kaleriu.
S. Zaletinas ir A. Kaleris išskrido iš stoties „Mir“ 2000 m. birželio 15 d. Šiuo epizodu baigėsi pilotuojamoji kosminė stoties istorija.
Palaidotas vandenyne
2000 m. rudenį Rusijoje virė karšti ginčai dėl kosminės stoties ateities. Jos būklę daugelis ekspertų vadino katastrofine, o tolimesnį eksploatavimą neįmanomu. Nenorintys užbaigti projekto sakė, kad „Mir“ gali veikti dar dvejus-trejus metus ir netgi tvirtino, kad tolimesnį stoties eksploatavimą pasirengęs finansuoti Iranas.
Neapsieita ir be spaudimo iš išorės. Amerikiečiai partneriai, rėmę Tarptautinės kosminės stoties (TKS) projektą, primygtinai patarinėjo rusams užbaigti pasenusį projektą ir nešvaistyti jam lėšų.
Rusijos kosminės srities ekspertai teigė, kad TKS iš pradžių buvo projektas, Rusijai atrodęs pakartojimu to, kas buvo jau seniai buvo padaryta stotyje „Mir“. Tačiau lėšų naujam nacionaliniam kosminiam projektui Rusijoje neketinta skirti.
2001 m. sausį Rusijos vyriausybė priėmė galutinį sprendimą nuskandinti kosminę stotį „Mir“. Iki tol nebuvo tokio dydžio objektų utilizavimo patirties, tad visam pasauliui tai kėlė įtampą. Buvo ir tokių, kurie bijojo didelės katastrofos ir net pasaulio pabaigos.
Vis dėlto operacija pavyko. Jai atlikti į stotį nugabeno krovininį laivą „Progress M1-5“ su didžiulėmis degalų atsargomis. 2001 m. kovo 23 d. nuo 2.20 iki 8.08 val. laivo „Progress“ varikliai išvedė stotį iš orbitos. 8.44 val. „Mir“ išėjo į tankius atmosferos sluoksnius ir ėmė irti dalimis. Atmosferoje nesudegę stoties fragmentai nukrito į Ramiojo vandenyno dalį, kurioje neplaukioja laivai, vadinamą kosminių laivų laidotuvėmis. „Mir“ nuolaužos nugulė į dugną 4 km gylyje.