Rajanui 29 metai, jis yra vienišas ir gyvena Naujojoje Anglijoje (JAV). Rajanas dirba draudimo kompanijoje, jis mėgsta leisti laiką gryname ore. Koledže jis žaidė lakrosą ir iki šiol nepaleidžia iš rankų raketlazdės. Rajanas treniruojasi 6 kartus per savaitę, per pastaruosius trejus metus jis nepraleido nė dienos sirgdamas – iki šios istorijos pradžios, rašo „Men's Health“.
Vieną rytą (praėjusių metų vasarą) Rajanas nubudęs nuėjo į tualetą. Čia, kaip užrašė daktaras jo ligos istorijoje, šlapinimosi metu jis pajuto deginantį pojūtį. Po poros dienų ten tarp kojų ne tik kad degė, ten virė pragaras. O kai iš varpos galiuko ėmė lašėti geltoni pūliniai, Rajanas suprato, kad problema pati savaime nepraeis. „Aš galiu ilgai kentėti stiprų skausmą. Tačiau tai buvo neabejotinas ženklas. Trumpai tariant, aš puoliau į ligoninę“, – pasakoja mūsų herojus.
Kai nuskambėjo žodis „gonorėja“, nenusigando nei pats Rajanas, nei jo gydytojas. Ši liga mums žinoma jau nuo seno, gonorėjos aprašymai yra randami netgi kinų traktatuose 2600 m. prieš mūsų erą. XX amžiaus viduryje (po antibiotikų atsiradimo) šią delikačią problemą galima buvo išspręsti po 1-2 vizitų pas daktarą.
Taigi ir Rajanas, gavęs į sėdmenį 125 mg ceftriaksono (cefalosporinų rūšies antibiotikas), ramiai grįžo namo. Simptomai dingo ir... po poros mėnesių jie sugrįžo dvigubai stipresni. Rajanas sugrįžo pas gydytoją: „Jie nepatikėjo, kad man vėl gonorėja! Man netgi teko įrodinėti, kad aš nemiegu su kuo papuola kasdien. Taip, buvo vienas atsitiktinis seksas po šėlionių bare, tuomet ir pradėjo vėl lašėti“. Ligoniui vėl buvo sušvirkšta dviguba dozė ceftriaksono ir deginimas su pūliais išnyko, tačiau po poros mėnesių... spėk pats, kas nutiko.
Praėjusių metų rugsėjį Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė paniką keliančią ataskaitą „Antimikrobinių preparatų atsparumas“. Štai esminės tezės: bakterijos, parazitai, grybeliai ir kitos infekcijos evoliucionuoja, naujos atmainos yra labiau atsparios žinomiems vaistams – daugelis medikamentų nėra efektyvūs, o likusius reikia skirti didžiulėmis dozėmis.
„Kaip mikrobiologas, aš dažnai sakau savo kolegoms: mikrobas – jis ne kvailas, taip pat nori gyventi. Ir nėra aišku, kas šioje kovoje laimės, mes ar jie“ – taip šį procesą apibūdina Alevtina Savičeva, mikrobiologijos laboratorijos, ginekologijos ir akušerijos instituto Sankt Peterburge vadovė.
Kalta ne vien tik evoliucija ir gamtos dėsniai. „Gydytojai skiria antibiotikus bet kokiu atveju, netgi tuomet, kai jų galima išvengti. Ir patys pacientai dažnai užsiima savigyda, gerdami įvairias tabletes, o po to jas metantys gydymo kurso viduryje, kas reiškia, jog infekcija yra tik švelniai sumažinama, tačiau ne iki galo „nugalimos“ visos bakterijos. Efektas tik vienas: bakterijos adaptuojasi ir tampa atsparios vaistams“ – aiškina Olga Molčanova, MEDSI dermatovenerologijos klinikos vedėja (Maskva).
Kenksmingų mikrobų mutacija yra greitesnė už naujų antibiotikų atsiradimą: pavyzdžiui, vien per 2013-uosius metus buvo užfiksuota apie 480 000 naujų tuberkuliozės atvejų, dauguma jų - atsparių vaistams. Nekokie reikalai yra su maliarija, pneumonija, ŽIV, įvairiomis šlapimo takų ligomis.
„Be skubių suderintų pastangų ir infekcijos išplitimai, ir nedidelės traumos, kurios sėkmingai buvo gydomos dešimtmečiais, vėl taps mirtinomis“ – šaukia PSO funkcionieriai. Sėkmingiausiai evoliucionuoja aukščiau minėta gonorėja. „Greitu metu gonorėja gali tapti nepagydoma liga, kadangi šiuo metu nekuriamos kokios nors vakcinos ar nauji vaistai nuo jos“ – teigiama PSO ataskaitoje. Taip ir iš tikrųjų yra. Nuo 1930 iki 1962 metų rinkoje atsirado apie 20 naujų priemonių nuo gonorėjos. O nuo 1962 metų – tik dvi, ir paskutinė jų buvo pristatyta tik 2003 metais.
Pameni vargšą Rajaną? Kai simptomai grįžo trečią kartą, daktarai nusiuntė ligonį visapusiškai išsitirti ligoninėje. Aptiktas Neisseria gonorrhoeae tapo sensacija visoje Vermonto valstijos sveikatos priežiūros sistemoje. Tai, vis dėlto, nenudžiugino Rajano: jis jau žinojo, kad itin atspari vaistams gonorėja gali jį paversti nevaisingu ir „padovanoti“ aibę kitų problemų. Tačiau galų gale ligoniui pasisekė: jo liga atkrito po milžiniškos 500 mg dozės ceftriaksono, kurį dar iš viršaus „paspaudė“ kiti antibiotikai. Rajanui svaigo galva, pykino, tačiau galiausiai jis išgijo.
„Gonococcus – tai tikrai supermikrobas“ – teigia Peteris Leonė. Šis mikroorganizmas, pavyzdžiui, išmoko imti genus iš kaimynų: jei kitas mikrobas, net ir kitos rūšies, turi savyje molekulės, kuri naikina vaistų poveikį, genetinį kodą, tai gonokokas gali jį pasisavinti – tokiu būdu bakterija įgaus imunitetą medikamentams net neturėdama kontakto su jais.
Yra ir papildoma problema: paskutiniuose dešimtmečiuose gonorėjos bakterijos vis dažniau aptinkamos ne lytiniuose organuose, o gerklėje ar tiesiojoje žarnoje (kurios, akivaizdu, yra naudojamos kaip lytiniai organai – dėl visko kaltas analinio ir oralinio sekso populiarumas). 90 proc. tokių atvejų liga ilgą laiką niekaip nepasireiškia, ir todėl nešiotojas ją platina įvairiais būdais. Galiausiai itin blogos žinios: jei gonokokas nusėda ant gerklės galinės dalies, kur apstu kitų bakterijų, tai suteikia mikrobui visą biblioteką jam naudingų genų – mutuok į sveikatą!
Nenuostabu, kad jau 2000-ųjų viduryje nugalėti gonorėją buvo galima tik cefalosporinų rūšies antibiotikais. Tačiau ir ši riba greitai buvo pasiekta. 2007 metais japonų gydytojai aprašė keturis užsikrėtimo atvejus, kurių gydymui prisireikė tuo metu negirdėta dozė: 1000 mg antibiotikų. Pagal statistiką, 2008 metais gonokoko atsparumas cefalosporinams siekė tik 0,1 % atvejų, 2011 metais šis skaičius išaugo keturis kartus – iki 0,4 %. Ir jei tu manai, kad tai niekinis procentas, pranešame: antibiotikas tampa neefektyviu, kada atsparumas siekia 5 %.
„Mes mušame gonorėją kūju, tačiau pas mus jau baigiasi kūjai“ – sako infekcinių ligų specialistas iš Los Andželo universiteto Jeffrey Klausneris. ĮŽinoma, kad atspari vaistams rūšis ypač paplitusi Pietryčių Azijoje, sekso turizmo Mekoje.
„Signalai apie tai, kad cefalosporinai neturi poveikio, ateina iš JAV, Australijos, Norvegijos, Airijos. O taip pat ir iš Prancūzijos, Švedijos ir Japonijos...“ – monotoniškai vardina Manjula Lusti-Narasimhan, PSO reprodukcinės sveikatos ir mokslinių tyrimų departamento vadovas. Bauginanti žinia atskriejo iš Anglijos: „Anglijos šiaurėje plinta dideliu atsparumu antibiotikams pasižyminti gonorėja. Dėmesio centru tapo Lydsas, kur buvo užfiksuoti 12 atvejų, dar 4 – kituose miestuose...“
Ką daryti tokiu atveju? Kol kas tik vienas patarimas: būk atsargus ir visomis įmanomomis priemonėmis venk užsikrėtimo. Kitų patarimų mes kol kas negalime duoti: farmacijos kompanijos nesureagavo į PSO skundus, naujų vaistų nuo šios ligos nėra netgi projektuose.
Taip, egzistuoja ir kiti būdai apsaugantys nuo gonorėjos, be sekso atsisakymo. Nepasigauti supermikrobo galima paprastai: atlik gonorėjos tyrimą, nusiramink, ir nuo šio momento užsiimk seksu tik su viena patikima partnere, kuri nėra užsikrėtusi. Na, o jei to padaryti nesugebėjai, tai...
1. Atlik tyrimą, pranešk apie rezultatą
Jei tu karts nuo karto turi lytinių santykių su įvairiomis partnerėmis, reguliariai atlikinėk tyrimus, kad aiškiai žinotum situaciją. Vyrai, užsiimantys lengvabūdišku gyvenimu, turėtų tikrintis mažiausiai kas 6 mėnesius.
2. Naudokis prezervatyvu (I)
Dažnai pasitaikančios klaidos: užsidėti prezervatyvą, kai lytinis aktas jau yra prasidėjęs; nusiimti ir išvertinėti į kitą pusę prezervatyvą lytinio akto metu; atidarinėti pakuotę kuo nors aštriu (draugai, jokių dantų!); naudoti kaip lubrikantą vazeliną.
3. Pasitikrink gerklę
Bakterijos, iššaukiančios gonorėją, gali taip pat nusėsti galinėje gerklės dalyje, 90 proc. tokių atvejų žmogus neturės jokių simptomų. Įprasto bučinio metu liga neperduodama. Reikia, kad tavo penis prisiliestų prie tos vietos, kur gyvena bakterijos.
4. Naudok prezervatyą (II)
Tau reikia saugotis netgi oralinio sekso metu. Manai, kad tai smagu? O gonorėja – ar smagu?