Tačiau Kremliaus šeimininkas nesutiko. Stalinas, ir ne tik jis, R. Sorgę laikė dvigubu agentu, kuris dirbo ir sovietams, tiek vokiečiams. Kai kurie „tautų tėvui“ artimi žvalgybos vadai nuoširdžiai įtarė Sorgę bendradarbiaujant su vokiečiais.
„Galiu įtarti, kad japonai, areštavę Sorgę, visgi nežinojo, kad jis yra būtent sovietų šnipas. Japonai, kaip ir Stalinas, galvojo, kad jis – vokiečių šnipas. Tačiau Richardas Sorge nebuvo dvigubas agentas. Taip, jis padėjo Vokietijos karinės atstovybės praktikantui Eugenui Ottui išaugti iki generolo, o 1939 metais – iki Vokietijos ambasadoriaus Japonijoje. Taigi, buvo sakoma, kad Sorge padėjo fašistui. Ramzajus pagaudavo ploniausius akcentus, o kvailokam vokiečių pareigūnui Ottui jie buvo nesuprantami. Be abejo, Sorge jam padėjo, traukė ir ištraukė iki ambasadoriaus. O kaip rusų šnipui būtų pavykę dirbti tiek metų su Ottu, jeigu jis nebūtų jam teikęs jokios reikšmingos informacijos apie Japoniją? Sorge visą laiką jį konsultavo, suteikdavo kvalifikuotus patarimus, niekada nekišo dezinformacijos. Kitaip būtų greitai žlugęs. Jis buvo artimas Ottui, o už tai gaudavo neįkainojamos informacijos. Jis praktiškai turėjo prieigą prie juodojo portfelio, kuriame Otas saugojo pačius vertingiausius pranešimus, kuriuos ambasada siuntė į Berlyną, ir visus nurodymus iš ten. Ar dar buvo panašių atvejų Rusijos ar kitų šalių žvalgybų istorijoje? Na, o kai Sorge iš gerai užduotis vykdančio, bet kvailoko Otto išaugino ambasadorių, šis jau nebegalėjo apsieiti be draugo Richardo rūpesčio. Vokiečių ambasadorius visiškai priklausė nuo sovietų žvalgo, Sorge jį pavertė patikimu ir neišsenkančiu informacijos šaltiniu, kurį pats ir kontroliavo gindamas Sovietų sąjungos interesus. Juk Ramzajus krūvoje informacijos, kuri buvo surinkta visos vokiečių šnipų agentūros Japonijoje, matė ir suprato žymiai daugiau nei Ottas“, - mano rusų žvalgybininkas Borisas Gudzis.
„Kas dar galėjo nepatikti Stalinui? - svarstė Sorges mentorius Borisas Gudzis. – Po arešto Ramzajus prisipažino. Kodėl – supras tik tas, kuris pats perėjo per žiaurius japonų kankinimus. Teisti Sorges dėl to aš negaliu. Ir poziciją, kurią jis pasirinko, save išlaisvindamas nuo kankinimų, aš vadinu teisinga. Jis pasiryžo pasakyti atvirai: aš esu sovietų šnipas. Supraskite, aš nesu Japonijos priešas, aš esu jos draugas. Draugauju su jūsų tauta, stengiuosi, kad mano šalis neturėtų su jumis konfliktų. Suprantate, kaip jis viską apsuko: aš – draugas, o ne slaptos medžiagos rinkėjas. Ir dabar pasakysiu savo išskirtinai asmeninį požiūrį: Sorge save parodė kaip Komunistinio internacionalo žmogų. Tai yra, kad jis ne šnipas, o tiesiog idėjinis darbuotojas. O Sovietų Sąjungoje ryšius su Komunistiniu internacionalu buvo stengiamasi nuslėpti. Todėl Stalinui ši Sorges pozicija nepatiko“.
Gudziui savo prisiminimuose antrina ir generolas pulkininkas Nikolajus Zacharovas, rašo portalas rg.ru. Jis mano, kad japonai visai neskubėjo Sorgei įvykdyti mirties bausmės: „Jau iki 1942 metų tapo aišku, kad karas Rytų fronte užsitęsė. O po Stalingrado mūšio japonai apskritai daug ką suprato. Gali būti, kad jie tikėjosi kokių nors derybų su Sovietų Sąjunga, kuriose aukščiausios klasės šnipo gyvybė galėjo tapti jeigu ne koziriu, tai labai reikšminga korta. O gal jie siekė viso labo tik išmainyti Sorgę į savo du admirolus, tuo metu jau buvusius nelaisvėje“.
Faktas lieka faktu: nei Stalino vadovybė, nei žvalgyba nesiėmė jokių žingsnių siekiant išmainyti ir tokiu būdu išgelbėti Sorgę. Galima teigti, kad šitaip buvo įgyvendinta Stalino valia.
Specialiai rašytojo Valerijaus Povaliajevo knygai „Japoniškas labirintas“ iš japonų kalbos buvo išversta daug medžiagos. Šiuose dokumentuose – 1100 dienų, kurias Richardas Sorge praleido japonų kalėjime Sugamo, kurio režimas buvo laikytas žiauriausiu net pagal tuometinius karinius japonų standartus. Kasdieniniai tardymai, kai jėgų nebelieka niekam. Treji metai mažame akmeniniame maiše. Grindys purvinos, kampe – pamazgos.
Anksčiau apie tai tik buvo spėliojama, nors atsakymas buvo paprastas: Sorgę kankino. Dokumentai apie žiaurius tardymus iškilo į viešumą vėliau. Nukrito nagai: po jais buvo lėtai kišamos ilgos adatos. Riešai sužaloti bambuko spaustukais, kuriuos tardytojai suspausdavo vis stipriau. Tik vienintelį kartą Zorgė palūžo: paprašė palikti ramybėje bent jau rankas. Ta proga jas spaustukais susiaurino dar smarkiau.
Tai buvo paskutinis Sorges prašymas. Jis išvesdavo kalėjimo prižiūrėtojus iš kantrybės savo tylia panieka.
Tačiau metai praleisti kalėjime vargino. Net Sorges prijaukinta nedidelė žiurkė dingo iš kameros, palikdamas kalinį vienas prieš vieną su tyrėju, kuris metodiškai spaudė iš Richardo informaciją. Tyrimas truko dvejus metus. Kameroje atsirado žemas staliukas - Sorgei buvo leista rašyti dienoraščius. Jų turinį japonai atskleidė palyginti neseniai.
Apie Sorges drąsą ir jo tikėjimą Sovietų Sąjunga galima spręsti iš jo prisipažinimo per tardymą 1942 metų kovo 24 dieną: „Aš kategoriškai atmetu mintį, kad Sovietų Sąjunga galėtų pralaimėti ar subyrėti dėl karo su Vokietija. Jeigu reikėtų įsivaizduoti patį blogiausią variantą Sovietų Sąjungai, tai, manau, būtų Maskvos ir Leningrado praradimas ir atsitraukimas į Rytus. Tačiau net tokiu atveju Vokietijai nepavyks užimti Kaukazo... Sovietų Sąjunga išsaugos milžinišką pasipriešinimo jėgą. Būtent dėl to esu įsitikinęs, kad beprasmiška galvoti, kad sovietų valstybė gali būti sutriuškinta“.
Tyrimo metu Zorgė taip pat pareiškė: „Dabar aš dar labiau įsitikinęs savo sprendimo, kurį priėmiau prieš 25 metus, teisingumu. Tai galiu pareikšti apgalvojęs viską, kas man nutiko per šiuos 25 metus ir ypatingai per paskutiniuosius metus“.
Teismas Tokijuje vyko už uždarų durų. Bylos klausėsi septyni žmonės juodomis mantijomis. Apie priimtą teismo sprendimą buvo informuota keliomis kukliomis eilutėmis vietos laikraštyje.
Zorgė prisiėmė visą kaltę, sąmoningai sumažindamas visų kitų bendrininkų vaidmenį. 1943 metais rugsėjo 29 d. buvo paskelbtas teismo nuosprendis: Sorgei ir Odzakiui – mirtis pakariant. Mijagis, du kartus nesėkmingai bandęs nusižudyti, mirė kalėjime nuo tuberkuliozės. Klauzenas ir Vukeličius buvo nuteisti iki gyvos galvos. Klauzeno žmona Ana gavo 7 metus kalėjimo.
Sorges ir Odzakio apeliacijos buvo atmestos. Jie buvo perkelti į mirtininkų kameras, kur prasikankino daugiau nei metus. Kiekviena diena jiems galėjo tapti paskutine.
Vukeličius po dviejų mėnesių mirė kalėjime nuo plaučių uždegimo. Sutuoktiniai Klauzenai išgyveno ir visą likusš gyvenimą praleido Rytų Vokietijoje. Savo palikuonims jie paliko prisiminimus ir sovietinius ordinus, kurie jiems buvo įteikti Maskvoje.
Odzakis ir Sorge buvo pakarti 1944 metų lapkričio 7 d. Kodėl būtent per revoliucijos metines? Tokijo prokuratūra paaiškino: „Ši data buvo specialiai parinkta, remiantis geranoriškumu, kas yra būdinga samurajų moralės kodeksui“.
Mirties bausmės vykdymo dieną Zorgė, atsiprašęs priimti išpažintį atėjusio dvasininko, mandagiai atsisakė jo paslaugų – šnipas buvo ateistas ir toks mirė.
Likus kelioms minutėms iki mirties bausmės vykdymo, jis paprašė neužrišti jam akių. Jis buvo pasirengęs išėjimui ir žinojo: ištvers, neleis sau būti silpnam. Jis pats sau ant kaklo užmovė virvę, neleidęs paskutinėmis akimirkomis savęs liesti svetimoms ir priešiškoms rankoms.
Tačiau egzistuoja dar vienas mitas. Neva prieš mirtį Sorge, apsivilkęs raudonus marškinius, išrėkė japonų kalba, kad Raudonoji armija vis tiek nugalės. Raudonus marškinius jis iš tiesų dėvėjo, kaip ir kiti areštuotieji. O kad jis taip išrėkė – mažai tikėtina. Japoniškai Richardas kalbėjo prastokai. Nors skaitė puikiai. Ką jis iš tiesų išrėkė – lieka nežinoma.
Tačiau liko protokolo užrašai. Gamta buvo nusiteikusi prieš jo mirtį. Praėjus 18 minučių po to, kai atsidarė duobės, į kurį įkrito jo kūnas, liukas, Zorgės širdis dar plakė.