Miegodavo ant plikų lentų

1943 metų pavasarį, pasibaigus Stalingrado mūšiui, miesto, o jei tiksliau – jo griuvėsių teritorijoje atsirado 0108 numeriu pažymėta stovykla. Jos kontingentas aktyviai prisidėjo atstatant miesto pramonės įmones, kurių pagaminama produkcija buvo reikalinga fronte. Pagrindinė stovyklos zona, kurioje buvo įkurdinti 3000 žmonių, driekėsi Stalingrado traktorių gamyklos rajone, o kitas stovyklos padalinys su 1500 žmonėmis buvo įkurtas 1943 m. liepą šalia mašinų gamyklos ,,Barikada“. Vykdydami NKVD valdžios įsakymus Stalingrade, specialusis kontingentas dirbo metalurgijos gamykloje ,,Raudonasis spalis“ ir Stalingrado rajono elektrinėje. Jų darbams vadovavo įvairios statybų organizacijos. Kaip antai – statybų ir montavimo daliniai nr. 14 ir nr. 25 bei specializuotas statybos trestas nr. 1. 1944 m. birželį 600 žmonių buvo perkelti prie gyvenamųjų namų statybų, rašo portalas rg.ru

Darbininkai, priklausomai nuo savo profesijos, kvalifikacijos ir fizinės būklės, privalėjo dirbi sudarytose brigadose, vadovaujamose techninio personalo. Dažnas perskirstymas tarp sudarytų brigadų buvo draudžiamas. O jeigu ir vyko kažkoks perskirstymas – jis privalėjo būti vykdomas per atskirus vartus vien tam, kad būtų išvengta bet kokia bendravimo galimybė su buvusiais karo belaisviais, į kuriuos buvo žiūrima įtariai.

Vis dėlto realybėje 1943 m. nepavyko įvykdyti visų reikalavimų. Lagerio nr. 0108 vyriausiojo inžinieriaus-papulkininkio F.Jemeljanovo ataskaitoje už antrą 1943 m. ketvirtį buvo nurodyta, kad ginkluota sargyba Stalingrado traktorių gamyklos rajone prižiūrėjo tik 500-600 žmonių, o likę dėl ginkluotų sargybinių trūkumo „dirbo tik prižiūrimi kuopos ir būrio vadui“. Darbas vykdavo 24 apylinkėse įskaitant traktorių gamyklos rajoną, o tai labai apsunkino specialiojo kontingento apsaugą. Ataskaitoje už pirmą 1944 m. ketvirtį pažymėta: ,,Sunkumai dėl specialiojo kontingento apsaugos kyla dėl to, kad daugelis gamyklos cechų yra atstatomi ir eksploatuojami tuo pačiu metu. Daugelyje cechų dirba ir gyvena laisvai samdomi darbuotojai, todėl izoliuoti specialųjį kontingentą nuo gamyklos darbininkų ir montavimo dalinio nr. 14 yra neįmanoma“.

Didžioji dalis spec. kontingento neturėjo jokių sąsajų su statybininkų profesija - kaip ir neturėjo jokios patirties dirbti gamykloje. Blogas darbo organizavimas, sunkios gyvenimo sąlygos, slegianti žmonių psichologinė būsena, laisvės ir bendravimo apribojimas – visa tai atsiliepė darbo našumui. Produktų kartais duodavo mažiau negu buvo nustatyta norma, trūkdavo drabužių, gyvenamasis būstas buvo nevalomas ir neprižiūrimas, o langai neįstiklinti. Ataskaitoje už antrąjį 1944 m. ketvirtį buvo pažymėta, kad ,,nuo šio momento specialusis kontingentas stovykloje miega ant plikų lentų, dėl ko žmonių fizinė būklė pablogėja, o sergamumas padidėja“. Patalyne specialusis kontingentas iki šiol nebuvo aprūpintas, uniformos ir avalynė – susidėvėjusios. Aukštas sergamumo lygis stovykloje (ypač daug žmonių skundėsi virškinimo trakto negalavimais), dar labiau pablogino situaciją.

Darbo našumą skatino filmais

1943 m. liepą iš statybviečių pabėgo 7, o rugpjūtį 8 žmonės. Siekiant užkirsti tam kelią ir padidinti darbo našumą, specialiojoje stovykloje įvedė politiniu pagrindu paremtą veiklą: buvo organizuojami pokalbiai įvairiomis temomis, leidžiami sienlaikraščiai, rengiami meninės literatūros skaitiniai ir filmų peržiūros. Pirmąjį 1944 m. ketvirtį buvo parodyti 24 kino filmai: ,,Ji gina savo tėvynę”, ,,Kiaulininkė ir piemuo“, ,,Vyriausybės narys“, ,,Karas už Sovietų Ukrainą“, ,,Leningradas kovoje“, ,,Erelio mirtis“, ,,Suvorovas“, ,,Tėvynės dukra“, ,,Pergalė dykumoje“.

Valdžia stengėsi vykdyti socialinį rungtyniavimą. Vien tik 1943 m. liepą ,,specialiajam kontingentui buvo įteiktos 62 padėkos, didžioji jų dalis už sąžiningą požiūrį į darbą ir pavyzdinę karinę discipliną stovykloje“.

1943 m. rugpjūtį vidutiniškai gamybos apimtys augo 116,9 proc., o gruodį – 113 proc. 1944 m. sausį 1213 karo belaisvių, dirbusių Stalingrado traktorių gamykloje, viršijo normą 100-120 proc.. Tačiau 1944 m. lapkritį buvo užfiksuotas darbo našumo sumažėjimas, kurį sąlygojo sumažėjusi darbo disciplina, blogas darbo organizavimas ir politinio švietimo trūkumas tarp karo belaisvių ir tremtinių.

1944 metais buvusių karo belaisvių patikra buvo perduota Stalingrado įmonių personalui. Tačiau NKVD neskubėjo su jais išsiskirti. 1945 m. vasarį stovykla nr. 0108 buvo išformuota, o viena jo dalis sutelkta daliniuose šalia NKVD departamento statybų. Žmonių skaičius tuomet neviršijo 1200, o metų pabaigoje jų liko tik 345. Jie dirbo staliais, krovikais, pagalbiniais darbininkais Stalingrado energetikos pramonės įmonėje, konditerijos fabrike nr.4, miesto mokyklose, ,,Dinamo“ stadione ir kitose įmonėse.

Į tėvynę grįžusiems repatriantams ir buvusiems karo belaisviams formaliai turėjo būti išsaugotos visos jų teisės, numatytos Sovietų Sąjungos konstitucijoje – savarankiškai pasirinkti gyvenamąją vietą ir darbą. Tačiau praktiškai tokie asmenys buvo išsiųsti patikrai į taip vadinamus NKVD ,,filtrus“. Karininkai, kurie buvo nelaisvėje ir kėlė įtarimą buvo išsiųsti į specialiąsias NKVD stovyklas; iš nelaisvės grįžę vyresnio amžiaus eiliniai ir seržantai – demobilizuoti ir paleisti namo; o šaukiamojo amžiaus civiliai ir iš nacių karo belaisvių stovyklų sugrįžę kariai, pagal savo amžių tinkami karinei tarnybai – paskirti į statybos būrius. Valstybės gynybos komiteto nutarimu nuo 1945 m. rugpjūčio 18 d. buvo įteisintas nacių koncentracijos ir darbo stovyklose kalėjusių sovietinių piliečių įdarbinimas anglies, medienos ir juodosios metalurgijos pramonėje. Praėję valstybės patikrą, jie privalėjo dirbti nurodytose įmonėse. Teisės rinktis, kur gyventi ir dirbti, jie taip ir neįgijo.

Iki 1945 m. rugpjūčio į Stalingrado sritį grįžo apie 7000 repatriantų ir buvusių belaisvių. Stalingrado srities komiteto partijos nutarimu, nuo 1945 m. gegužės 29 d. jie visi turėjo būti išsiųsti į žemės ūkio paskirties rajonus ne tik dėl ūkinių paskatų, bet ir dėl to, kad mieste trūko papildomų gyvenamųjų vietų. Taigi, didžioji dalis miestelėnų, iki karo gyvenusių Stalingrade, po karo išsibarstė po įvarius srities rajonus.

Repatriantų sutikimo perkėlimui nereikėjo - neprisireikė jo ir siunčiant juos į įmones. Archyvuose yra išlikęs 1946 metų balandžio 8 dieną parašytas darbininko iš 85-o darbo bataliono skundas Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos pirmininkui: ,,Daug metų pragyvenau Stavropolio krašte. 1941 metais buvau pašauktas į armiją, kur fronte patekau į nelaisvę. Po išlaisvinimo mus pašaukė dirbti į gamyklą. Ten pradirbus 3 mėnesius, mums ,,filtravimo“ departamentas išdavė dokumentus ir išsiuntė į gyvenamąsias vietas. Po to iš mūsų paėmė dokumentus, paskyrė į 85-ą darbo batalioną ir išsiuntė dirbti į Stalingrado gyvenamąjį trestą. Po darbo bataliono išformavimo tresto administracija pranešė mums, kad nuo šiol mes privalome laikyti save stalingradiečiais. Mums išdavė pasus, kuriame prie tresto esame prirašyti ankstesne data. Prašau paaiškinti, ar mes galėsime grįžti į ankstesnes gyvenamas vietas bent 1946 m., ar turime dirbti Stalingrade?“

Dirbo juodžiausius darbus

1945 m. rugpjūčio 22 d. Sovietų Sąjungos Liaudies komisarų tarybos nutarimu, Stalingradą turėjo atstatyti repatriantai – metų pabaigoje jų buvo jau 25 tūkstančiai. Šie žmonės pasiskirstė tarp statybų tresto nr.4 (700 žmonių) gamyklos ,,Raudonasis spalis“ (860 žmonės), taip pat pagrindinės Stalingrado atstatymo valdybos (12 000 žmonių), statybų ir montavimo dalinio nr.25 (2000 žmonių), traktorių gamyklos (2000 žmonių) ir kitų įmonių. Jie atstatinėjo ir restauravo gyvenamuosius namus, centrinį vandentiekį, garažus, mokyklas, vaikų darželius, institutus, kino teatrus, vaikų tuberkuliozės sanatoriją ir kitus miesto objektus. Dirbo staliais, mūrininkais, dailidėmis, tinkuotojais, siuvėjais – dažnai ne pagal savo profesiją.

Pokario Stalingrade ir aplink jį suteikti priimtinas gyvenimo sąlygas samdomiems darbininkams nepavyko, o ką jau kalbėti apie repatriantus. Tik 1946 m. darbininkų buitis ima gerėti, žmonės pamažu persikėlė iš rūsių į suomiškus namelius. Repatriantus iš pradžių sutalpino į nepritaikytas žiemos sezonui patalpas, kurios neatitiko net minimaliausių buities reikalavimų. Stalingrado rajono komiteto statybų skyriaus vadovas K.Uchanovas gyvenimo sąlygas apibūdino taip: ,,Bendrabučiuose – purvas, šaltis ir troškus oras. Įrengti dviejų ir trijų aukštų gultai iš neapdirbtų pastolių ir lentų. Niekas iš gyventojų neturi patalynės komplektų ar kitų reikalingų buities reikmenų. Tarp darbininkų įsimetė utėlės. Nėra geriamo vandens kaip ir statinių, kibirų, dubenėlių ir praustuvių. Neužtenka maisto produktų, trūksta medikamentų“.

Jau ir taip sunkią padėtį dar labiau apsunkino priverstinis atitrūkimas nuo šeimos, įtempti santykiai su gyventojais ir valdžia. Viena iš buvusių kalinių rašė: ,,Po viso to, ką mes išgyvenome, mums atrodė, kad mūsų kančios baigėsi. Pasirodo – ne. Tėvynė mus priėmė kaip blogoji pamotė. NKVD darbuotojai nulėmė mūsų likimus – keletą kartų kvietėsi į apklausą, kurių metu kai kurie žmonės neatlaikė ir krito be sąmonės. Mes dirbome tik juodus darbus.“ Kitas repatriantas savo atsiminimuose rašė: „Tikrinimas buvo vykdomas neobjektyviai. Mūsų atsakymus lydėjo užgaulūs komentarai, jautėsi didelis nepasitikėjimas. O kartais sulaukdavome ir tiesioginių kaltinimų tėvynės išdavimu. Tai buvo baisūs laikai. Po tokių susitikimų nesinorėjo gyventi, kadangi neturėjome galimybės apsiginti nuo tokių mestų kaltinimų“. Dėl tokios atmosferos nemažai repatriantų tapo dezertyrais.

Valdžios institucijos griebėsi ideologijos. Vietos spaudoje buvo publikojami straipsniai apie sovietinių piliečių nacių stovyklose patirtą siaubą, leidykla išleido knygą apie sovietinių piliečių žygdarbius, buvo vykdomi grupiniai ir individualūs pokalbiai su repatriantais, leidžiami sienlaikraščiai. 1947-1950 m. repatriantų Stalingrado srityje buvo ju gerokai mažiau - jie nebesudarė pagrindinės darbo jėgos dalies. Pasikeitė ir jų statusas – repatriantams buvo siūlomos naujos, solidesnės pareigos.

Buvusių karo belaisvių ir repatriantų darbas tokiomis nesaldaus režimo sąlygomis padėjo Sovietų Sąjungos valdžiai gana greitai atstatyti miestą, tapusį Antrojo pasaulinio karo simboliu.