- Arbata ar kava?
- Viskis.
- Žinomas politikas ar skandalinga popžvaigždė?
- Skandalinga popžvaigždė, nes politikas išgyvena daugiausiai keturis metus. Vyriausybę ištinka krizė – politiką mes pamirštame, o štai skandalinga popžvaigždė dar visą šimtmetį gyvuoja.
- Ką įdomiau fotografuoti: vyrus ar moteris?
- Moteris. Moterys geriau atrodo.
- Koks paros metas labiausiai tinkamas fotografuoti: diena ar naktis?
- Geriausias laikas nufotografuoti moterį, žinoma, yra antroji dienos pusė. Apšvietimas vis dar švelnus, todėl moteris geriau atrodo fotografijoje. Taip buvo ir 1950-aisiais, ir 1960-aisiais, ir dabar tas pats. Tačiau profesija, deja, neleidžia mums pasirinkti šviesos. Labai dažnai tenka daryti fotografijas tokiu metu, koks išpuola, todėl čia jau viskas priklauso nuo fotografo meistriškumo.
- „Leica“ ar „Canon“? Kuo brangesnė fotokamera, tuo geresnė fotografija?
- Bet koks mobilusis telefonas. Mano fotoaparatai – „Nikon“, „Canon“, „Leica“. Mano pirmasis fotoaparatas buvo „Kiev“. Iš tikrųjų aš neturiu savo mėgstamiausio fotoaparato: jų labai daug, neužtenka visoms įžymybėms. O fotografijos kokybė priklauso nuo fotografo meistriškumo ir nuo to, ar jis yra talentingas ir su galva ant pečių.
- Kodėl jūs nusprendėte tapti paparaciu?
- Tai buvo sunkūs laikai po karo ir visiems reikėjo kažkaip išgyventi. Visas jaunimas traukė į Romą, kad atrastų savo kelią, tą patį padariau ir aš. Aišku, aš norėjau mokytis, tačiau tam neturėjau nei finansinių galimybių, nei knygų. Roma visiems buvo sėkmės miestas. Tais metais Italijoje prasidėjo ekonominis bumas, veikė „Maršalo planas“, buvo didžiulis kiekis investicijų, pinigų srautai plaukė per Romą, todėl aš labai sąmojingai pasirinkau šią profesiją. Tuo metu ji dar nesivadino „paparazzi“, ji vadinosi „scattino“, „scattare“, t. y. fotografuoti, spustelėti.
- Jums kada nors mokėjo, kad neviešintumėte nuotraukų? Daug?
- Ne. Toks prašymas mane įžeistų. Jei žmogus manęs prašo mandagiai ir draugiškai neviešinti nuotraukos, tai aš, žinoma, galiu apsimesti, jog nieko nefotografavau, ir pamiršti apie nuotrauką. Bet jeigu prie manęs prieina koks nors įkyrus tipas, pradeda pyktis, ginčytis dėl viešinimo, tai aš paprasčiausiai jį sunaikinsiu, nes Italijos konstitucijoje yra 21-asis straipsnis, kuriame rašoma apie spaudos laisvę.
Tiesą sakant, aš padėjau daugeliui įžymių žmonių. Ir Marlonui Brando, ir Amedeo Nadzari, ir Marcello Mastroianni. Daug kitų prašė manęs neviešinti nuotraukų, tačiau tuomet per ateinančius metus jie suteikdavo man galimybę paimti iš jų išskirtinius interviu ir padaryti reportažus.
Jei aš užfiksuodavau tą faktą, kuris liks žinomas tik man, tai aš, žinoma, galiu apsimesti, kad nieko nebuvo, tačiau jei tai sensacija, apie kurią sužinos visi ir spauda ims medžioti nuotraukas, tuomet vyks didžiulė konkurencija. Čia jau svarbu, kas pirmas pasirodys su šia naujiena. Jau nebegalioja jokios ribos.
- Ar paparaciai turi kokį nors moralinį kodeksą?
- Ne. Karas yra karas.
- Ko jūs niekada nefotografuotumėte?
- Savo žmonos.
- Jei jūsų geriausia draugė būtų Paris Hilton, o į spaudą būtų patekusios provokuojančios nuotraukos, jūs imtumėtės kokių nors veiksmų, kad būtų išvengta skandalo?
- Ne, aš nieko nedaryčiau, nes paparaciai negali turėti draugų. Gali turėti tik pažįstamus. O jei žmogus dar ir negražiai elgiasi, tai su manimi išvis geriau neturėti reikalų.
- Ko nederėtų daryti tiems, kurie yra paparacių dėmesio centre?
- Visų šiandieninių žvaigždžių ir įžymybių problema ta, jog jos aktyviai naudojasi socialiniais tinklais. Visi talpina savo asmenines nuotraukas. Tokioje situacijoje, kalbant apie mūsų profesiją, nelieka išskirtinumo. Tačiau aš manau, kad tokiu būdu žvaigždės kasasi sau duobę pačios: kai išeina iš namų be makiažo, kai apeina benamius nepaaukojusios pinigų, mes to ir laukiame. Ir dirbame mes labai uoliai, geriau nei anksčiau, nes mums lieka vis mažiau ir mažiau erdvės.
Todėl patarimas, kurį duosiu visiems žinomiems žmonėms – tai visada būti mandagiems ir bendradarbiauti. Ir galvoti kaip žvaigždė, o ne kaip klastotė. Šiandien įžymybės jaučiasi svarbesnės, jei jas supa asmens sargybiniai. Argi jus atpažįsta gatvėje, jei jūsų galva neplauta? Kokie dar asmens sargybiniai? Tai paprasčiausiai juokinga.
- Kokius drabužius vilkint reikėtų fotografuotis?
- Svarbiausia, kad personažas nebūtų apsirengęs pernelyg idealiai, kitaip fotografija atrodys surežisuota. Jei, pavyzdžiui, švarko saga nuplyšusi, nuotrauka iškart pagyvėja. Tai pati didžiausia katastrofa, kai žvaigždės atrodo „idealiai“, nes tai niekam neįdomu.
- O fotografuoti?
- Fotografas turėtų būti apsirengęs taip, jog rodytų pagarbą žmonėms, su kuriais dirba. Man svarbiausia – kaklaraištis. Aš turiu būti švariai nusiskutęs, su gera šukuosena, nagai turi būti tvarkingi, nes jei tu atrodai nesusitvarkęs, taip tu rodai nepagarbą žmonėms, supantiems tave.
- Jūs kada nors pavydėjote savo kolegoms?
- Taip, man labai patinka Helmuto Newtono darbai. Iš tiesų yra daug fotografų, kuriems aš pavydžiu, kuriais žaviuosi, kurių lygį bandau pasiekti. Kai kurios fotografijos jiems pavyksta daug geriau nei man. Arba dėl to, jog nesu gėjus, arba dėl kokios nors kitos priežasties. Tu sieki priartėti prie kolegų talento, nes fotografija – tai ir širdis, ir tai, kaip tu matai pasaulį, ir skonis.
- Koks yra jūsų mėgstamiausias miestas?
- Roma. Mano mėgstamiausias miestas – tai Roma. Ir ne šiaip Roma, o Via Vittorio Veneto – „dolce vita“ gimtinė. Tie metai jau praeityje, bet iki šiol tų įžymių žmonių anūkai ir proanūkiai grįžta į Romą, kad pajaustų „saldaus gyvenimo“ atmosferą. Jei kalbėtume apie tuos miestus, kuriuose geriausia dirbti, tai yra Londonas ir Berlynas, nes ten daug pinigų, daug įžymybių.
- Kas buvo pati girčiausia mergina, kurią teko fotografuoti?
- Aktorė Sara Čerčil, Vinstono Čerčilio dukra. Ir Didžiosios Britanijos princesė Margaret. Aš netgi esu gavęs antausį nuo jos sargybinio, tačiau fotografija pavyko puikiai. Asmens sargybinis pareikalavo atiduoti juostelę, todėl man teko greitai ją sukeisti su tuščia.
- Kokia istorija nutiko su Franku Sinatra?
- Tai buvo 1964-ieji, pirma valanda nakties, aš sėdėjau „Harry‘s“ kavinėje Via Vittorio Veneto. Ir staiga matau privažiuojančius keletą limuzinų, kaip Čikagoje 1930-aisiais. Išlipa Frankas Sinatra, aš tuoj pat bėgu prie „Cafe de Paris“, suspėju padaryti vienintelę fotografiją. Čia pat mane pradeda pulti Franko asmens sargybiniai, mėto į mane kėdes ir stalus. Prasideda muštynės. Ir tuo pačiu metu prieina garsus italų dainininkas Domenico Modugno. Jis kurį laiką stebi situaciją, viską supranta ir taria angliškai: „Frank, go home“. Frankas, žinoma, irgi viską iškart supranta ir mes su juo taikomės. Scena kaip kine. Iš tikrųjų, Frankas buvo nuostabus aktorius ir viską surežisavo. Po 25 metų mes su juo susitikome toje pačioje vietoje. Jis man paspaudė ranką ir pasakė: „Taip, tada mes buvome jaunesni“.
- Kuo yra pavojingiau dirbti? Ugniagesiu ar paparaciu?
- Šiandien – ugniagesiu. Per visą savo darbo laiką aš gavau daugiau traumų nei karinis žurnalistas, bet naujausios technologijos, galingiausi objektyvai praplėtė mūsų profesijos ribas, viskas tapo daug paprasčiau. Seniau to nebuvo. O apskritai, „kieta“ būti paparaciu – jautiesi kaip agentas 007.