Už sausų naujienų agentūrų pranešimų slėpėsi didžiulė tragedija – 43 metų ekstremalaus sporto legenda Deanas Potteris ir keliolika metų jaunesnis Grahamas Huntas ryžosi pavojingam triukui. Apsivilkę sparnus-kostiumą (vadinamąjį wingsuit), jie nėrė žemyn nuo 2286 metrų aukščio uolos Josemičio nacionaliniame parke (Kalifornijos valstija). Deja, šį kartą apsauginis parašiutas neišsiskleidė. Vaikystės sapnas tapo žiauria realybe.
Kas žino – galbūt Deanas Potteris ir jo bendražygis vėl norėjo patirti tą nenusakomą skrydžio jausmą, kuris įėjo į ekstremalaus sporto legendinių triukų sąrašą. Tuomet, 2011 metais, visas pasaulis kalbėjo apie D. Potterio, vilkinčio wingsuit, šuolį nuo Šveicarijos Alpių Eigerio uolos. Tuomet D. Potteris iki išsiskleidžiant parašiutui, pašėlusiu greičiu skriejo 3 minutes 20 sekundžių, per šį laiką horizontalia kryptimi įveikęs pusaštunto kilometro, o vertikalia – 2700 metrų. „Skristi arba mirti“, - taip vadinosi leidinio „National Geographic“ susuktas reportažas apie jo svaiginančius šuolius ir skrydžius, savotiškai išpranašavęs ekstremalo likimą.
Jogos mokytojos ir kariškio šeimoje gimęs Deanas Potteris anksti pradėjo domėtis laipiojimu po uolas ir dar būdamas paauglys garsėjo tuo, jog į gana stačias viršūnes kopdavo be jokių apsaugos priemonių. Studento gyvenimas jo pernelyg nesužavėjo, tad Naujojo Hampšyro universitete prasimokęs trejus metus, jis savo noru atsisveikino su Alma Mater ir visa širdimi atsidavė savo meilei – uoloms ir ekstremaliems triukams.
Vaikščioti įtemptu lynu jį išmokė Chukas Chongo – tikras keistuolis, dievinantis nesuvaržytą gyvenimą ir kvantinę fiziką. Būtent vaikščiojimas lynu (dažnai – be jokios apsaugos), tapo viena didžiausių Deano Potterio aistrų.
Tai buvo seniai – dar 1993 metais, ir nuo to laiko sunku suskaičiuoti, kiek kilometrų jis praėjo lynu, įtemptu tarp medžio kamieno ir jo furgono bamperio.
Deanui Potteriui – visame pasaulyje garsiam uolų laipiotojui, reikėjo kažko daugiau, ir kažko visiškai kito. Vienas jo plačiai nuskambėjusių triukų – žygis basomis skersai U raidės formos „Hell Roaring“ kanjoną. Svilinanti saulė, iš kairės - 120 metrų aukščio uolos siena, iš dešinės, beveik 300 metrų žemiau ištemptos virvės - išdžiūvusios upės vaga. Jokių pagalbinių įrankių, jokių karčių lygsvarai išlaikyti, jokių virvelių, jungiančių jį su lynu – tik apsauginis parašiutas, kuris teoriškai turėtų greitai išsiskleisti ir neleisti ekstremalui rėžtis į uolos sieną, taip vaizdžiai Deano Potterio žingsniavimą lynu aprašė amerikiečių leidinys „New York Times“.
„Tvirtas, 191 centimetrų ūgio ir sveriantis kiek daugiau nei 80 kilogramų D.Potteris mūvi džinsus ir vilki marškinėlius su ant jų nupieštu vanagu. Plati juosta prilaiko jo nepaklusnius plaukus – galėtum pagalvoti, jog lynu žingsniuoja „Rolling Stones“ gitaristas Keithas Richardsas.
D. Potteris žengia pirmą žingsnį plona mėlyna linija saulės išdeginto kanjono fone“, - rašoma prieš septynerius metus išspausdintame „New York Times: reportaže.
„Highlining“ galima apibūdinti kaip aukštuminę „Slacklining“ versiją ir paprasčiausio vaikščiojimo lynu brolį. Čia nenaudojamos jokios kartys lygsvarai išlaikyti, o pats lynas yra „dinamiškas“, leidžiantis išdarinėti įvairius triukus: vaikščioti, sėdėti, atlikti salto ar juosmeniu sukti lanką. „Basejumping“ - šuoliai su parašiutu nuo uolų, pastatų, bokštų ir tiltų. Deanas Potteris vienas pirmųjų apjungė šias dvi ekstremalaus sporto rūšis, nuo lyno šokinėdamas į kanjono dugną.
Tačiau jo biografijoje galima rasti ir kitų įspūdingų žygių. Jis pirmasis Josemičio parke per mažiau nei 24 valandas įveikė „El Capitan“ ir „Half Dome“ uolėtas sienas. Daugiau nei kilometro aukščio vertikalią sieną jis įveikė tik savo rankų ir kojų pagalba, o norint atlikti tokį žygį be puikaus fizinio pasiruošimo reikalingi išskirtiniai sugebėjimai susikaupti ir greitai kopti.
„Kas yra svarbiausia sporte? Tai sugebėjimas pereiti į tokią būseną, kai laikas sustoja, o aplinkinis pasaulis neegzistuoja. Deanas tokioje būklėje galėjo būti valandų valandas. Smegenys dirba tik viena kryptimi, nėra jokių abejonių, kiekvienas judesys apskaičiuotas ir tikslus“, - pasakojo vienas D.Potterio rėmėjų Beaveras Theodosakis.
Ne visus Deano Potterio žygius lydėjo susižavėjimo pilni atodūsiai. 2006 metais jis įsipainiojo į griausmingą skandalą, kuomet įveikė Jutos valstijos draustinyje saugomą gamtos paminklą – 30 metrų aukščio garsiąją smiltainio uolą-arką „Delicate Arch“. Nors jis formaliai ir nenusižengė įstatymui, tačiau buvo apkaltintas savireklamos siekiu, be to, neteko vieno rėmėjo paramos.
Ką reiškia nueiti 60 metrų lynu, kuomet apačioje – pusės kilometro gylio tarpeklis? „Didžiausią palaimą jaučiu tada, kai mirties tikimybė tokia didelė, jog menkiausia klaidelė tai gali paversti šimtaprocentine realybe. Tokiu momentu regėjimas tampa aštresnis. Mintys lekia vėjo greičiu. Klausa gaudo kiekvieną garselį. Atrodo, jog po kojomis – ne virvė, o aštrūs ašmenys, - viename interviu pasakojo ekstremalas. - Kartą, prieš ruošdamasis žygiui, gyvenau uoloje. Negalėjau normaliai bendrauti su žmonėmis, negalėjau susitvarkyti, jeigu kieno nors akyse mačiau baimę“.
Nemažai žmonių, stebėjusių D. Potterio triukus, vadino jį pamišusiu.
„Tai pakankamai sunku - suprasti mane, aš tai žinau. Suprantu, kad jei jūs nematote, kaip nuosekliai ir ilgai treniruojuosi ir planuoju savo veiksmus, tai gali atrodyti kvailai. Aš nenoriu mirti. Mes visi turime padėti vieni kitiems gyventi visavertį gyvenimą ir kovoti už mūsų svajones“, - prieš kelerius metus sakė D. Potteris, gyvenęs ir žuvęs savo svajonių pasaulyje.