‒ Kas yra vintažiniai drabužiai?

‒ Buvo manoma, kad tai – drabužiai, pagaminti daugiau nei prieš 30 metų. Drabužiui „suėjo“ 30, vadinasi, jis jau vintažinis. Dabar sąvoka darosi paprastesnė – vintažu laikomi ir 25, ir 20 metų senumo drabužiai. Svarbu, kad išliktų kokybė. Gerai pasiūtas drabužis ir po trisdešimties metų yra vertingas. Tokie drabužiai yra trokštami vintažo medžiotojų. Tas pats yra ir su muzika, grožio tendencijomis.

Buvo ir gerų, ir blogų dalykų, tačiau išlieka tik geriausi. Nesakau, kad visi vintažiniai drabužiai yra vertingi. Vardiniai drabužiai visada bus brangesni ir vertingesni. Tačiau džiaugiuosi, kad vintažas yra gana pigi ir visiems prieinama mada. Dažnai net pasiturinčios moterys ieško vintažinės suknelės, kad vakarėlyje nesutiktų kitos, vilkinčios tokia pačia.

Vintažą pati dėviu kasdien, spintoje jau mažai likę kitokių daiktų.

‒ Kaip susidomėjote šiais drabužiais, atidarėte parduotuvę?

‒ Atidaryti parduotuvę norėjau seniai. Juk visi, būdami maži, turime svajonių. Studijuodama ir net baigusi socialinės pedagogikos studijas, žinojau, kad turėsiu savo parduotuvėlę.

Drabužiai moterims – visada įdomu. Po studijų įsidarbinau drabužių parduotuvėje – reikėjo „greito“ darbo, nežinojau, ką norėčiau veikti ir kaip save realizuoti. Maniau, jis bus laikinas, bet užsitęsė net šešerius metus, tačiau dirbti labai patiko. Vėliau supratau, kad gyvenime reikia pokyčių. Norėjau kitokios erdvės, kurioje galėčiau reikštis. Juk net laisvadieniais vaikščiodavau į įvairias drabužių parduotuves ir ieškodavau įdomybių.

Keliaudama į užsienį iš anksto pasižymėdavau, kur yra turgūs, vintažinės krautuvėles, blusų turgeliai. Tai buvo pomėgis, kuris mane traukė, radusi „perliuką“ jaučiau didžiulį pasitenkinimą. Kai krūvoje beverčių daiktų atrandi ką nors ypatingo (1950-ųjų gyvatės odos rankinuką), jausmas – nepakartojamas!

Net ir dabar drabužius savo parduotuvei atrandu labai įvairiais keliais. Savaitgalius leidžiu ieškodama jų. Yra šaltinių, kurių išduoti nenoriu (juokiasi).

Daug kas vintažinių drabužių prisibijo – jei turi vintažinį rankinuką, visi iškart mano, kad jį rankose laikydama būtinai mirė kokia močiutė. O man – atvirkščiai. Atrodo, kad drabužis turi dvasią, istoriją, yra „gyvas“, mąstau, kokia dama jį dėvėjo, gal vilkėdama jį ėjo į pasimatymus, gal tai – mylimojo dovana? Man labai patinka praeities divos: Audrey Hepburn, Marilyn Monroe, Brigitte Bardot. Jos alsuoja moteriškumu ir elegancija. Šiandien moterims to trūksta, tačiau ne todėl, kad esame blogesnės, tiesiog pasikeitė moterų gyvenimo stilius: dabar vairuojame ir dirbame.

„Vardiniai drabužiai visada bus brangesni ir vertingesni. Dažnai net pasiturinčios moterys ieško vintažinės suknelės, kad vakarėlyje nesutiktų kitos, vilkinčios tokia pačia.“

‒ Kokios vintažinės mados vyrauja dabar?

‒ Savo parduotuvei visada drabužius atidžiai atrenku, seku, kas dabar madinga. Mada eina ratu, visada sukasi – pernai buvo labai madingi penktojo dešimtmečio drabužiai. Kliošinės, liemenuotos suknelės, į apačią platėjantys sijonai – jų galima buvo rasti ne tik vintažo, bet ir šiuolaikinėse parduotuvėse. Šiemet karaliauja 1990-ųjų vintažiniai džinsai: aukštu juosmeniu, siaurėjantys. Panašių modelių gausu parduotuvėse, tačiau vintažiniai yra įdomesni ir geresnės kokybės. Šie džinsai – tikras vintažo mėgėjų lobis.

Stebiu, kad drabužis būtų ne tik senas, bet ir atitiktų mados tendencijas. Vintažas pasaulyje yra populiarus jau ilgai. Į Lietuvą ši mada dar tik ateina, pavyzdžiui, Kaune jis dar nėra labai populiarus. Merginos, kurios mėgsta vintažą ir juo rengiasi, išsiskiria iš minios. Vintažiniai drabužiai dažniausiai yra pigūs. Jei turite stiliaus pojūtį, dėvėdama tokius drabužius visada atkreipsite visų dėmesį.

Dabar populiaru vartoti atsakingai: jei perki vintažinį drabužį, kurį galbūt dėvėjo ne viena karta, prisidedi prie šios idėjos. Šie drabužiai yra kokybiški ir ilgaamžiai. Jei atlaikė penkiasdešimt metų – atlaikys ir dar dešimt ar dvidešimt.

Pati K.Tamošiūnė mielai kasdien puošiasi vintažiniais drabužiais.
Foto: R.Guigos nuotr.

‒ Kaip atpažinti vintažinių drabužių laikmečius?

‒ Viskas yra paprasčiau, nei daugelis galvoja. Kartais drabužį siuvo siuvėjas, todėl jis neturi etiketės. Reikia atkreipti dėmesį į pasiuvimą ir medžiagą. Vintažui būdinga gryna medžiaga (vilna, šilkas, natūrali gyvatės oda) ir detalių gausa. Jeigu perkant ypač seną suknelę sudvejojama, ar ji tikrai vintažinė, – tai išduos medžiaga. Sintetika atsirado apie 1950 m., todėl suknelė gali atrodyti kaip 1930-tųjų, tačiau jei jos sudėtyje yra sintetikos, ji jokiu būdu negali būti to laikmečio.

Daug išduoda siluetai, anksčiau mada buvo griežtesnė negu dabar. Dabar madinga viskas, tiesiog drabužius derinkite pagal save. Anksčiau viskas buvo griežta: 1930-aisiais buvo madingi drabužiai be juosmens linijos – kitokių nebuvo. Jei viešai pasirodysi su kitokiais drabužiais – būsi nemadingas, net išjuoktas. 1950-aisiais visi norėjo pabrėžti taliją, užsidėti korsetą. Kiekvienas dešimtmetis turi griežtas mados taisykles.

Manau, po dvidešimties metų, kai dabartiniai drabužiai taps vintažu, juos atskirti bus daug sunkiau (juokiasi).

„Vintažinis drabužis turi dvasią, istoriją, yra „gyvas“, mąstau, kokia dama jį dėvėjo, gal vilkėdama jį ėjo pasimatymus, gal tai – mylimojo dovana?“

‒ Ar įmanoma Kaune atrasti vintažinę, pavyzdžiui, „Chanel“ suknelę?

‒ Taip. Pati randu nemažai garsių dizainerių vintažinių drabužių. Kaune juos vertina nedaugelis, todėl galima jų įsigyti pigiau. Tačiau Kaune vintažinių drabužių rezervuarų neatrasi: reikia intensyviai ir nuolat ieškoti.

‒ Kaip nepersistengti su vintažu, neatrodyti lyg su senoviniu kostiumu?

‒ Turiu klientę, kuri rengiasi tik 1950-ųjų stiliumi. Žinoma, jos apranga šiek tiek primena kostiumą, tačiau iš gerosios pusės – ji atrodo fantastiškai. Sako, kad eidama gatve sulaukia daugybės žvilgsnių ir komplimentų. Gal žmonėms atrodo, kad ji iš tiesų nužengė iš 50-ojo dešimtmečio?

Jei nenori rizikuoti ir atrodyti kaip su kostiumu, visada juos galima derintini su šiuolaikiniais drabužiais ir aksesuarais. Prie vintažinės suknelės ir rankinės tiks šiuolaikiniai bateliai.
Yra nerašyta taisyklė: aprangoje negali būti daugiau ne trys vintažiniai dalykai. Prie šiuolaikinės suknelės užteks vintažinių batelių ir aksesuarų. Jei žmogui patinka vintažas, jei jis jį dėvi drąsiai, tikrai neatrodys kaip apsivilkęs senovinį kostiumą.

Foto: R.Guigos nuotr.

‒ Papasakokite apie aksesuarus. Kokių jų yra?

‒ Praeityje moterys aksesuarus nešiodavo dažniau negu dabar. Praeityje labai mėgtos skrybėlaitės tik dabar pamažu grįžta į madą. Labai gražu ir elegantiška nešioti pirštinaites – dabar į teatrą moterys kartais eina su jomis, tačiau seniau kiekviena moteris jas nešiojo, buvo priimta pridengti rankas. Teatriniai rankinukai – dabar moterų rankinės vis didėja, o anksčiau mažoje delninukėje tilpdavo tik lūpdažis ir nosinaitė.

Pati dažnai paėmusi vintažinį drabužį jo kišenėse randu nosinaitę. Jos dažniausiai – siuvinėtos, su inicialais.

Anksčiau moterys retai prasidurdavo ausis, todėl populiarūs buvo vadinamieji klipsiukai. Ir pati tokius turiu – 1930-ųjų, siuvinėtus rankomis. Kuriant senovinius aksesuarus buvo labai svarbios detalės: smulkios, rankų darbo. Žengiant į 7-ąjį dešimtmetį išpopuliarėjo plastikas. Buvo aibė plastikinių masyvių ryškių apyrankių, didžiulių karolių, milžiniškų auskarų. Tarkime, aktorės Edie Sedgwick auskarai primena šviestuvus.

Kaip atskirti vintažinius aksesuarus? Anksčiau net pati apsigaudavau – turguje močiutės pardavinėja, prisiekia, kad tikrai jų jaunystės laikų. Bet jei tai vėrinys, jį galima atskirti pagal užsegimą. Kiekvienas laikmetis turėjo skirtingus.

„Vintažinio drabužio kišenėse beveik visada randi nosinaitę. Jos dažniausia siuvinėtos, su inicialais.“

‒ Kokį vintažinį derinį pasiūlytumėte kasdienai, o kokį – išeigai?

‒ Kasdienai studentei – 90-ųjų džinsai ir patrumpinti vintažiniai marškinėliai. Į darbą tiks populiarūs vintažiniai kostiumėliai, kurių audinių sudėtis dažniausiai yra labai gera. Natūralios vilnos švarkelis ir palaidinė bet kuriame darbe leis jaustis puikiai ir atrodyti gražiai. 50-ųjų suknelės yra tinkamos vakarėliui.

‒ Ar vintažas tinkamas vyrams?

‒ Labai tinka (šypsosi). Dabar visi stilingiausi miesto personažai renkasi vintažą. Jie atrodo taip gerai, kad vaikštant senamiesčiu galima įsidėmėti jų veidus. Dabar vyrai, vadinamieji hipsteriai, mielai renkasi vintažą: tvido kostiumus, varlytes, senovinius mokasinus, patrumpintas kelnes.

Pastebėjau, 80-asis ir 90-asis dešimtmečiai grįžta su trenksmu. Aprangos stiliuje naudojamos ne tik pavienės detalės, bet ir drąsiai rengiamasi to laikmečio drabužiais. Patrumpintos striukės ir kelnės (iki kauliukų, anksčiau baltos, dabar – spalvotos), Michaelo Jacksono stilius yra labai mėgstamas. Net smagu žiūrėti, kai vyrukai įsisuka į vintažą.

Vintažo gidas

Atkreipkite dėmesį į užtrauktuką. 1960 m. ir anksčiau drabužiuose naudoti metaliniai, o nuo 1967 m. išpopuliarėjo nailoniniai arba nailonu dengti užtrauktukai. Dabar jų yra pačių įvairiausių – metalinių, nailoninių, plastikinių ir net medinių.

Nustatyti vintažinio drabužio vertę jums padės etiketė. Kokiu šriftu ir stiliumi užrašytas gamintojo pavadinimas? Tiesa, ne visi vintažiniai drabužiai turi etiketes – jomis drabužiai pradėti ženklinti tik 1880 m.

Atskirti etiketes padės „Vintage Fashion Guild“. Tai – vintažinės mados draugija, kuri parengė etikečių katalogą. Jį rasite adresu: vintagefashionguild.org/label-resource.

Vertinkite medžiagą, iš kurios pasiūtas drabužis, – vintažiniuose drabužiuose dažniausiai naudotos neturinčios jokių priemaišų, medžiagos (gryna vilna, medvilnė, šilkas, linas ir t. t.) Jei medžiagoje yra sintetinių priemaišų, ko gero, tai nėra vintažas.

Koks drabužio siluetas? „Smėlio laikrodžio“ suknelės buvo populiarios 1950 m., paprastos berankovės tiesaus kirpimo suknelės ir mini sijonėliai buvo mėgstami 1960 m., 1970 m. mini buvo sukryžminta su maksi, o 1980 m. madoje vyravo dideli pečiai.

1900–1918-ieji: aukštosios mados pradžia. Šio laikmečio drabužiai – gana reti ir brangūs.

1920-ieji: džiazo era. Smulkaus ir tiesaus silueto suknelės, gausiai puoštos karoliukais, siuvinėtos, turinčios daug smulkių detalių, vyrauja ilgis iki kelių ir gražios medžiagos.

1930-ieji: daug žavesio ir Paryžietiškos mados. Filmų žvaigždės išpopuliarina vakarines sukneles, orientuojamasi į moteriškumą.

1940-ieji: Antrasis pasaulinis karas madai duoda pragmatizmą, ilgaamžiškumą ir taupumą. Kostiumai – solidūs, jiems būdingos tiesios ir griežtos siūlės, siluetai ir sukirpimai. Populiari vilna. Drabužiuose vyrauja mėlyna, juoda ir ruda spalvos. Drabužius dažnai pagyvina aksesuarai – segės, nosinaitės ir t. t.

1950-ieji: „atidunda“ rokenrolas, iškyla jaunimo kultūra. Galima viskas – gėlėtos ir kokteilinės suknelės, kliošiniai sijonai, džinsai ir kapriai. Nuostabiausias vakarines sukneles dėvi Elizabeth Taylor, unikalioji Audrey Hepburn. Kuriasi „Dior“, „Balenciaga“, „Balmain“, „Givenchy“ ir „Chanel“ mados namai.

1960-ieji: tiesių linijų era – nuo Jacqueline Kennedy Onassis kostiumėlių iki modelio Twiggy mini sijonėlių – viskas puikiai ir kokybiškai pagaminta. Madoje dominuojančios spalvos – oranžinė ir rožinė. Į pirmąjį planą išeina raštai – taškeliai, psichodeliniai dryžiai. Madoje – hipių stilius.

1970-ieji: vis dar stipti hipių įtaka – ilgos laisvos suknelės, vyrauja disko stilius. Labai populiarūs megzti drabužiai.

1980-ieji: spalvos, dydžiai – viskas eksperimento sūkuryje. Nebijoma derinti geltonų akių šešėlių, dangų siekiančios šukuosenos ir ryškaus sportinio bliuzono bei siaurų rožinių kelnių. Trinasi ribos tarp vyriškos ir moteriškos mados. Populiarūs sportbačiai.