“Turėjau pasiduoti, - guardian.co.uk sakė dizainerė. - O ką daryti? Mieliau kurčiau 38 dydžio drabužius, bet kas juos demonstruos?”
Pastaruosius trejus metus M. Grachvogel buvo priversta modelių agentūrų maldauti stambiausių manekenių.
“Atsiųskite pačias apvaliausias merginas!” - nuolat kartojo ji, tikėdamasi, kad nereikės mažinti drabužių. Tačiau ši sezoną ji prisipažino pralaimėjusi.
Kurdama 38 dydžio drabužius ši dizainerė nesiekė atkreipti dėmesio į mados industrijos trūkumus. Jos kūriniai nėra skirti apkūnesnėms merginoms - jie skirti visoms moterims. (Paklausiausi dydžiai jos parduotuvėje Londono Sloane gatvėje yra 38 ir 40.)
Šie pokyčiai M. Grachvogel yra neigiami dėl to, kad ji ir bendradarbės, kurių daugelis vilki 38 dydžio drabužius, matuodavosi naujų kūrinių pavyzdžius, siekdamos sužinoti, kaip jie gula ir ką vertėtų pataisyti.
“Anksčiau mano drabužius galėdavo pasimatuoti realios moterys. Tai man, dizainerei, buvo didelė pagalba”, - guodėsi ji.
Mados industrijoje nerasite nė vieno žmogaus, kuris nesutiktų, kad manekenės ir drabužių pavyzdžiai per pastaruosius penkerius metus itin susitraukė.
Štai supermodelis Erin O’Connor sakė: “Esu manekenė ir netelpu į drabužių pavyzdžius. Jau kurį laiką jie man per ankšti. Per vieną renginį negalėjau įsisprausti į kelnes. Dizaineris supyko: "Kodėl nebeįlendi į kelnes?" "Gal todėl, kad siuvi per mažas?" - atsakiau”.
Pasakyti, kas kaltas, taip pat sunku, kaip pasakyti, kas atsirado pirmiau - višta ar kiaušinis. M. Grachvogel patirtis rodo, kad modelių agentūros nebesamdo 38 dydžio manekenių; agentūros atšauna, kad dizaineriai reikalauja tik liesų merginų.
Prieš dvejus metus britiškojo “Vogue” redaktorė Alexandra Shulman garsiausiems mados namams išsiuntinėjo laiškus, prašydama nustoti gaminti “miniatiūrinius” drabužių pavyzdžius, dėl kurių jos žurnalo darbuotojai yra priversti samdyti pačias liesiausias manekenes.
Diskusijose “nulinio dydžio” tema visuomet minimos kelios garsios manekenės, mirusios nuo anoreksijos, tačiau M. Grachvogel abejoja, ar dėl visko reikia kaltinti anoreksiją.
“Mados industrija yra tarptautinis verslas, o figūros, kurios prieš dešimt metų Anglijoje buvo neįprastos, dabar yra norma. Prieš dešimt metų 1,78 m ūgio manekenė dėvėjo 38 dydžio drabužius ir 40-41 dydžio avalynę. Dabar jų vietą užėmė merginos iš Rytų Europos, kurios yra tokios pat aukštos, bet labai smulkių kaulų ir avi 38-39 dydžio batus. Jų sudėjimas yra kitoks nei bričių.”
Šios merginos gali būti visiškai sveikos, tačiau problema, kaip pabrėžia M. Grachvogel, yra ta, kad tokia figūra daugeliui moterų yra neįgyvendinama svajonė: "Tai, kad daugelis moterų bet kokiais būdais siekia pakeisti savo kūną ir eina prieš prigimtį, yra absurdas.”
M. Grachvogel dizaino studija yra įsikūrusi tame pačiame pastate kaip ir jos parduotuvė. Dizainerė dažnai mato, kad moterys atsisako pirkti drabužį, jei jo etiketėje įrašytas 38, o ne 36 dydis.
“Privalome atsikratyti šio perdėto kūno kulto ir susitelkti ties tuo, kas mums tinka, - sakė ji. - Man, dizainerei, maloniausia kurti drabužius, su kuriais tikros moterys - įvairiausių ūgių, svorių ir sudėjimų - nuostabiai atrodo ir puikiai jaučiasi. Apmaudu, kad to negaliu pademonstruoti ant podiumo.”
