Unikalus stilius ir kokybė
Žanas Maslauskas nelaiko savęs dizaineriu: sako esąs batsiuvystės amato meistras. Tačiau žmonės, su didžiuliu malonumu dėvintys jo sukurtą ir pagamintą avalynę, mano, kad tai unikalaus stiliaus, kokybiški batai. Todėl į „Batų namų“ dirbtuvėlę, įsikūrusią pačiame Kėdainių miesto senamiesčio centre, vėl sugrįžta. Įsigyti Žano kuriamų batų žmonės važiuoja kone iš visų Lietuvos kampelių, net iš užsienio: Šveicarijos, Anglijos. Dažniausiai atvyksta mūsų tautiečiai, gyvenantys ar uždarbiaujantys užsienyje, bet pasitaiko ir Žano darbais susižavėjusių užsieniečių.
Paprašytas apibūdinti savo klientus, tvirtai drūtai atsakė, kad tai žmonės, negalintys įpirkti be galo brangių vardinių prekių, o čia pagamintų batų kaina jų visiškai negąsdina, ir ieškantys prie išskirtinio stiliaus derančios avalynės. Batsiuvys pasidžiaugė – kone visada žmonės dirbtuvėlėje randa ir viena, ir kita. Individualiai kuriamą avalynę dažniausiai renkasi moterys, kurioms jau per trisdešimt, tvirtai žinančios, ko nori. Netrūksta ir vyrų, tačiau jie rečiau varsto dirbtuvėlės duris.
Pirmoji pažintis su batsiuvystės amatu įvyko, kai atsitiktinai teko padirbėti batų siuvykloje. Batų siuvimo verslą Žanas Maslauskas pradėjo prieš penkiolika metų, o po trejų metų pats kūrė batus. Ryškesnio savo kūrybos įvertinimo jis sulaukė po dešimtmečio, kuomet Lietuvos televizijos surengtoje akcijoje „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ pelnė Lietuvos šviesuolio vardą ir tapo nominacijos „Už tikėjimą idėja“ laureatu.
Ekonomikos pakilimo laikotarpiu būta ir kitų šviesių momentų – 2008 metais pristatyta pirmoji batų kolekcija „Galimybė“, kurioje buvo 46 modeliai iš įvairių odos ir audinių derinių. Kolekcija taip pat pelnė ir „Metų debiuto“ apdovanojimą. Užklupusi krizė pakoregavo ateities planus. Pasak batsiuvio, ketinimus kasmet surengti ir pristatyti po dvi batų kolekcijas teks atidėti geresniems laikams. Dabar terūpi, kaip nežlugti ir išsilaikyti. Būti kūrėju ir verslininku tuo pat metu nėra lengva. Kėdainietis labiausiai vertina pastovumą, nors pastaruoju metu beveik netenka juo pasidžiaugti.
„Batų namų“ dirbtuvėlėje darbuojasi keturiese – talkina žmona Jurgita ir tėvai. Naujų žmonių priimti kol kas neketina, nes įsisavinti batsiuvystės amatą reikia bent 5 metų. Ir tai dar meistro nebus, o tik šio amato pradedantysis. Užsakovų tenka sutikti labai įvairių: kategoriškų, užsispyrusių, neapsisprendusių... Tenka būti kantriam, kol tiksliai išsiaiškini žmogaus pageidavimus.
Sunkiausia, anot batsiuvio, kai kelias valandas praleidi kurdamas būsimų batų eskizą, pradedi juos gaminti, o užsakovas pareiškia, kad jis norėjo ne tokių arba tikėjosi, kad jie atrodys ne taip. Tačiau būna ir malonių akimirkų, kuomet užsakęs avalynę žmogus, parodo besąlygišką pasitikėjimą meistru. Tokie darbai būna patys geriausi, o ir užsakovai kone visuomet išeina puikios nuotaikos. Tačiau šiuo metu tokių užsakymų pasitaiko itin retai, nes žmonės į dirbtuvėlę dažniausiai užsuka tik taisyti avalynės. Nors užplūdus įkvėpimui, gali valandų valandas braižyti eskizus, karpyti odas, kurti, dygsniuoti... Tada neišsenkantį savo kūrybos potencialą rodai ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Būna smagu ir įkvepia nesustoti, eiti toliau...
Medžiagas būsimų batų gamybai Žanas Maslauskas su žmona Jurgita renkasi taip pat labai kruopščiai ir atidžiai. Rinkoje esant tokiai gausiai pasiūlai, suklysti labai lengva, juk dauguma dabar tik ir ieško patrauklios išvaizdos, bet pigių medžiagų, neįvertindami kokybės ir patikimumo. Tačiau šiems kūrėjams svarbiausia kokybė ir patvarumas, o tik po to – grožis.
Niekada nepasiduoda įspūdžiui, kad tik brangi medžiaga bus labai gera arba atvirkščiai. Ilgametė darbo patirtis byloja, kad ir pigiau kainuojantis audinys, oda ar kiti avalynės priedai gali būti kokybiški ir puikiai derėti. Būna ir taip, kad odą ilgai čiupinėji, ją gniaužai, glamžai, kad pamatytum ir pajustum, kaip ji kris, suguls ar pasiduos dekoravimui.
Kūrėją piktina vis labiau mūsų kasdienybę užgožiantis vartotojiškas požiūris į įsigyjamus daiktus: „Žmonės dabar prisiperka daug daiktų, bet neieško vertingų ir originalių, kuriais galėtų džiaugtis ilgesnį laiką.“
Batai iš pitono odos
Kas buvo – jau žinai ir gali pasidalyti įgyta patirtimi, o kas bus – tik turi galimybę spėti, abejodamas, ar tai pasitvirtins. Nueitas nelengvas, įdomus ir turiningas kūrimosi tarpsnis. Daug žmonių nudžiuginta, bet nurytas ir kartėlio gurkšnis. Pasidžiaugti tikrai yra kuo. Kūrybos procese būta ir įvairiausių akibrokštų, išbandytos ir pačios egzotiškiausios medžiagos, sutikti įdomūs, netradiciškai mąstantys žmonės. Batsiuvys iš Kėdainių prisiminė, kad teko siūti batus iš pitono odos, kurių pora užsakovui kainavusi net 7 tūkst. litų.
Didelį malonumą turėjo ir kurdamas aulinukus iš stručio odos, kuriuos po kolekcijos pristatymo buvo sumanęs pasidovanoti sau ir žmonai. Bet suveikė žinomas posakis „Batsiuvys be batų...“ Taip žmona liko be įspūdingų aulinukų, kuriuos po renginio nupirko nežinoma ponia, į komplektą paprašiusi iš tos pačios odos pasiūti jai ir rankinę. Kurta ir eksperimentuota iš pačios įvairiausios odos ir medžiagų: ponio, ruonio, atlaso, lino, drobės, šifono, derinant odą su palto audiniu. Troškimas atrasti, susipažinti, išbandyti nepranyko iki šių dienų.
Dar daugiau: dabar atsirado ir noras šio amato mokyti kiekvieną, kuriam šis užsiėmimas įdomus. Štai neseniai vykusioje Kėdainių miesto šventėje kiekvienas norintis galėjo išbandyti savo jėgas siūdamas batus ir, prižiūrimas tikrų šio amato meistrų, pasigaminti sau basutes ar šlepetes. „Batų namai“ eksponavo ir prieškario laikų avalynę. Sulaukę didelio žiūrovų susidomėjimo Jurgita ir Žanas Maslauskai džiaugėsi, kad jų puoselėjamas amatas dar gyvas.
Madingas „Oksfordo“ stilius
Būsimam rudens sezonui Žanas Maslauskas avalynę kurtų tik bukomis „noselėmis“. Vyriška avalynė būtų su platforma ir pakelta ant pakulnės. Dekoruotų batus įvairiausiomis skylutėmis, kniedėmis ir kitomis dekoratyviomis detalėmis, tačiau jokiu būdu nepersistengtų. Bus labai madingas aukštosios mados užkulisiuose vadinamasis „Oksfordo“ stilius: jis atsispindės tiek vyriškų, tiek moteriškų batų modeliuose.
Vyrui patinka kurti ir netradicinius moteriškus batus, žargonu vadinamus „transformeriais“, kuriems galima keisti, nuimti ar pridėti, atlenkti ar užlenkti tam tikras detales, kurios ir suteikia žavesio šiai transformuojamai avalynei. Tokia avalynė labai praktiška, lengvai pritaikoma prie įvairiausio aprangos stiliaus. Klasikinė avalynė išliks populiari visada, tik galbūt keisis siūlių konfigūracija, jos bus dekoratyvesnės ar pakis batų detalių kirpimas.
