Daiktai, drabužiai, anksčiau užkišti sandėliukuose ar palėpėse, šiandien sugrįžta į namų interjerą, padeda formuoti savitą charakterį atspindintį garderobą. Vintažas savo žavesiu pirmiausia pavergia aktyvius ieškotojus, kūrybingus, romantiškos sielos žmones, vertinančius ne tik jaukumą, šilumą, bet ir aukščiausią kokybę, unikalumą, daiktų vertę.
Sena mada nauju pavidalu
Visa tai įprasmina žodis „vintažas“ (vintage), kurį pasauliui padovanojo europiečiai vyndariai: anglai juo apibūdina rūšinį aukščiausios kokybės vyną, o prancūzai – dešimties metų senumo portveiną. Taigi, vintažas reiškia kažką itin vertingą, tai, kas turi savo istoriją ir subtilų skonį... kaip vynas, o jis, žinia, kuo senesnis, tuo geresnis! Taip ir vintažinis daiktas, nesvarbu kur: interjere ar drabužinėje...
Nors šis stilius išpopuliarėjo palyginti neseniai, jo atsiradimas jau spėjo apaugti legendomis. Amerikiečiai tikina, jog šios krypties pradininkas interjere – jų tėvynainis jaunas architektas, 2002 m. statęs tikrą „kosminio dizaino stebuklų namą“. Kaip dažnai nutinka, visas investicijas surijo namo statyba, o interjerui pinigų pritrūko. Artėjant pristatymo terminui po eilinės bemiegės nakties jaunuolis sėdo į sunkvežimį, apvažinėjo visus arčiausius sendaikčių šiukšlynus ir namą apstatė septintojo dešimtmečio spintomis, komodomis, prie jų pritaikė lovas, šviestuvus, interjero detales. Į prezentaciją susirinkusiems svečiams jis paaiškino, jog tai visiškai naujas stilius – „vintažas“.
Svečiai architekto sąmojo nesuprato, jie buvo taip sužavėti, kad greitai garsas apie naują interjero kryptį pasklido po pasaulį.
O štai europiečiai tikina, esą šis stilius atkeliavo iš madų diktatorės Prancūzijos, kurios dizaineriai mėgsta ne tik kurti naujoves, bet ir talentingai eksperimentuoti. Be to, čia kruopščiai saugoma istorija: gausu jos relikvijų, puikiai išsilaikiusių praėjusių epochų vertybių, daiktų, pastatų. Apskritai, vintažas – tai „kažkas senu stiliumi“ arba „sena mada nauju pavidalu“.
Su antspaudu „handmade“
Interjere išskiriamos kelios vintažo rūšys. Pirma, kai naudojami daiktai, kuriems daugiau kaip dvidešimt metų. Nesvarbu, ar tai sena komoda, lova, supamasis močiutės krėslas, didelis ovalus valgomojo stalas – naujame interjere visa tai virs prabanga, akcentu, išskirtine detale.
Šiek tiek fantazijos ir seni daiktai įgaus visiškai kitą paskirtį. Turbūt jau atkreipėte dėmesį į žurnalinius stalelius, patogius suolelius, padarytus iš senovinių lagaminų ir skrynių, o sentimentaliai namų nuotaikai sukurti ant lentynos ir patys išrikiavote senas nespalvotas nuotraukas dailiuose drožinėtuose rėmuose.
Neverta pamiršti ir meno susendinti daiktus – šiuolaikinėms technologijoms įkandama bet kokia žaliava. Dirbtinės rūdys, žalsvas bronzos atspalvis, akmens ir stiklo apsitrynimas, medžio suskilinėjimas ir netgi kinivarpų skylutės – naujų baldų gamintojams viskas realu. Ši vintažo rūšis patiks tiems, kurie tiesiog nepakenčia naudotų daiktų savo namuose.
Kombinuotasis vintažas atveria vartus kūrybai. Apsidairę profesionaliose restauravimo reikmenų parduotuvėse rasime priemonių, kurios padės savo rankomis daiktams, rastiems šeimos sandėliuke ar pusvelčiui įsigytiems blusų turguje, suteikti vintažinį stilių.
Kūrybos polėkį realizuoti padės skoningai pasirinktas vintažui būdingų medžiagų: medienos, keramikos, kalto metalo, lantano (už geležį lengvesnis kalus metalas), lininių audinių, rankomis austų kilimų, įvairių rankdarbių, derinys. Apskritai, vintažas turėtų būti žymimas antspaudu „handmade“ – rankų darbas, mat auksarankis meistras iki XX a. pradžios buvo vienintelė ir geriausia „įranga“.
Stiliaus visuma
Vintažiniame interjere būtinai turi atsirasti komodų su gausybe stalčiukų, skrynių, valgomasis stalas didelei šeimai, indauja ir stelažas šeimyniniam porcelianui. Spalvos dažniausiai žemiškos, santūrios, ramios. Madingi ryškių stilingų detalių deriniai su tamsia arba, atvirkščiai, su itin šviesia mediena. Jei interjere ir atsiranda ryškesnių raudonų, mėlynų, žalių akcentų, jie yra susendinti: tarsi paslėpti po dulkių sluoksniu, nusitrynę ar išblukę, pro juos vos vos šviečiasi medienos tekstūra, kadaise buvęs ryškus piešinys.
Jei senovinių baldų nepaveldėjote ar neturite pakankamai finansų tokio stiliaus naujiems įsigyti, pakeisti interjerą padės smulkūs buities apyvokos daiktai: šviestuvai, indai, tekstilė, galvos apdangalai, žaislai, veidrodžiai, lygintuvai, knygos, gramofonas su plokštelėmis.
Vintažinį interjerą sunku įsivaizduoti be gėlių – jų turi būti itin daug: augančios vazonuose, sumerktos į metalinius indus, porcelianinius ąsočius ar krištolines vazas, sudžiovintos ir sukaišytos į pintus krepšelius, keramines vazas, išpuoštos dirbtiniais kaspinais, drugeliais, paukšteliais ar vaisiais. Tiesa, visa tai turi atrodyti tarsi sudėta ar sumesta bet kaip, paprastai ir romantiškai, tarsi išpurenta vėjo gūsio, padvelkusio pro tinklo ažūro ar prabangių nėrinių užuolaida pridengtą medinį langą.
Grindys – aptrintas parketas su aukštakulnių žymėmis. Jį imituojančią dangą specialiai senovės gerbėjams jau gamina pramonė. Norite būti originalūs ir jūs? Patieskite kiek pablukusį, neryškių spalvų kilimą arba išskleiskite taką, kilimą, suaustą iš audinio juostelių arba itin storų siūlų, špagato.
Lubos taip pat nelieka be dėmesio: gipso lipdiniai pakraščiuose, įmantrios rozetės aplink šviestuvą, o ir pats šviestuvas „su charakteriu“: prabangus krištolinis sietynas, masyvus kaltinis, lengvas ir grakščių linijų su mažomis „žvakelėmis“ ar audinio gaubteliais... Šviesa – būtinai gelsva, jokių melsvų taupiųjų lempučių atspalvių!
Nemanykite, kad vintažas aplenkė vonios kambarį. Jame labai tiks vienspalvės ar subtiliais augaliniais bei neįmantriais geometriniais motyvais dekoruotos plytelės, truputis mozaikos, būtinai turi atsirasti veidrodis su prabangiu senu rėmu, ketinė vonia ar kita senove dvelkianti santechnika. Nuotaiką padės sukurti ir kiti mažmožiai: šepečiai, pudrinės, krepšeliai, dubenys, prabangiais nėriniais ir inicialais papuošti rankšluosčiai, chalatai, o gal net širma?..
Mielesni, šiltesni
Interjero dizainerė, stilistė Inga Kažemėkienė traukia pečiais: „Nežinau, kaip šią madą pavadinti, tačiau jei tai vintažas, tokiu stiliumi aš kuriu jau labai seniai. Apskritai, nemėgstu naujų, šiuolaikiškų baldų, daiktų – mano namuose nauja buitinė technika, kompiuteris, spinta ir paukščių narvelis...
Galėčiau dienų dienas leisti sendaikčių turguose, manęs nebaido kalbos apie blogą tų daiktų energiją. Jei daiktas traukia, žavi, grįžusi negaliu užmigti, vadinasi, man jo reikia! Šiuolaikiniai baldai, daiktai dažnai yra laikini, trumpaamžiai, kičas, be jokios energijos, mat gaminami masiškai, pagal standartus, mašinomis, iš ne itin geros kokybės žaliavų.
Mūsų laiko supratimas yra visiškai kitoks – bėgame, skubame ir vis kartojame „Nėra laiko!“ Senovėje žmonės į darbą žiūrėjo visiškai kitaip, atsakingiau, šilčiau, todėl ir senovinių daiktų energija yra daug stipresnė – šiltesnė, mielesnė. Čia kaip maisto gaminimas: valgome greitai, bet kur ir bet ką, o mūsų močiutės gamindavo atsakingai, su meile, galvodamos apie šeimą“, – sako moteris.
Inga labai išradinga ir kūrybiška asmenybė, apdovanota ryškiu savitu stiliumi. Dizainerės „kabliukas“ – maišyti skirtingus stilius. Vientisas išpuoselėtas interjeras dažnai yra nuobodus, neturi žavesio, kurio galima suteikti vienu kitu senovinio stiliaus baldu ar daiktu. Be abejo, perlenkti lazdos ir paversti namų muziejumi nereikėtų – kažin, ar liks tada erdvės žmogaus gyvenimui?..
Vietoj tapetų... kilimai
Vintažo pavyzdys – pačios menininkės namai Kauno senamiestyje. Pravėręs jų duris, patenki į spalvų, raštų karalystę – Inga neabejinga šiltam, augaliniais motyvais žavinčiam rytietiškam stiliui.
„Labai mėgstu permainas, todėl dažnai kažką sugalvojusi pakeisti ryte, pavyzdžiui, perdažyti lubas, vakare jau būnu tai įgyvendinusi. Pastoviausios čia yra sienos“, – sako I. Kažemėkienė ir braukia delnu švelniu sienų paviršiumi – beveik visos jos padengtos vilnoniais kilimais.
Šeimininkė prisipažįsta, jog nuo seno ją žavėjo rusiškas, o gal rytietiškas įprotis kabinti kilimą ant sienos, nepatiko tik jį įrėminantys kontrastingi kraštai. Buto sienų apdailai Inga supjaustė penkis senus kilimus juostomis ir „Lipalo“ klijais jomis išklijavo koridoriaus bei svetainės sienas, o likusiais kilimų apvadais aprėmino duris.
Toks Ingos sumanymas nenustebins, jei sužinosite, jog ji Dailės akademijoje baigė tekstilės specialybę. Matyt, būtent meilė minkštiems verpalams, gražiam audiniui ją paskatino prabangiu, portjeroms skirtu audiniu apdailinti ir miegamąjį: čia juo išklijavo ne tik sienas, bet ir drabužių spintos bei kambario durų nišas, pačios restauruotą jauniausiojo sūnaus lovelę...
O radusi dėvėtų drabužių parduotuvėje dailiai siuvinėtą rytietišką skarą, ją atnaujino ir įliejo į bendrą visumą baltas sanitarinio mazgo duris! Tačiau stebina ne tik šio kambarėlio durys: peržengęs slenkstį patenki į mozaikos ir veidrodžių karalystę, kurios akcentas – ne vien subtilios keraminių šukelių dėlionės ant sienų, bet ir senovinis veidrodis bei krištolinis sietynas palubėje!
Menininkė prisipažįsta, jog ji ne-abejinga šviestuvams, ypač dideliems. Dažnai jų randa blusų turguje Aleksote Kaune arba įsigyja atskirų dalių, puošybos detalių ir sujungia jas į visumą.
Buto savininkei kilo originali mintis išnaudoti apie 4 m siekiantį lubų aukštį. Ji išgriovė kai kurias sienas ir maždaug metru iškėlė svetainę bei poilsio zoną, taip ją atskirdama nuo virtuvės, valgomojo ir darbo zonos. Po pakeltomis grindimis įrengė sandėliuką – antresolė nusileido ant žemės!
Šį patalpos perskyrimą Inga Kažemėkienė išryškino nespalvotų portretinių nuotraukų iš žurnalų sienelėmis. Tiesa, viena jų liko juoda ir balta, o kitą kūrėja nusprendė pasendinti nutepdama laku ir leisdama jam nuvarvėti. „Apskritai aš žinau labai daug įvairių sendinimo technikų, daugelį jų pati sugalvojau ir išbandžiau, juk kuriant interjerą ne visada galima nupasakoti meistrui, ką nori išgauti ir kaip turėtų būti, tad tenka ir tinkuoti, ir dažyti, ir kitus darbus daryti pačiai“, – sako stilistė, dizainerė, sukūrusi klubų „Pabo Latino“, „Pasaka“ interjerus.
Bus daugiau.
