Tačiau teigti, kad aštuntajame dešimtmetyje egzistavo konkretus ir vientisas disco stilius, būtų pernelyg drąsu. Šio laikotarpio klubine apranga virto kelių muzikinių ir stilistinių judėjimų samplaika. Glam roko žvilgesys ir androginiškumas, jet set seksualumas ir prabanga ir, žinoma, savitai interpretuotos aliuzijos į etnostilių bei šaltą ketvirtojo dešimtmečio sidabrinio ekrano glamūrą. Naujas disco stilius tikrai nestokojo originalumo ir netgi drastiškumo. Kaip, beje, ir jį pagimdžiusi disco era.
Glam rokas: veteranai ir androginai
Ko gero, garsiausiu glam roko, muzikinio bei estetinio judėjimo, veteranu galima ilgai nedvejojant pavadinti Davidą Bowie. Įdomu, kad ekstremalūs Bowie (taip pat Marco Bolano, grupės „Queen“) įvaizdžio eksperimentai stipriai veikė disco stilių, nors visuomenei juos pristatęs glam rokas turėjo mažai ką bendra su hedonistiška disco muzikos kultūra.
Šis judėjimas iš pat pradžių buvo glaudžiai susijęs su septintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjusia „socialinių teisių revoliucija“ – juk būtent ji įvairių sričių kūrėjams leido ne tik eksperimentuoti su vizualiniais įvaizdžiais bei muzikos stiliais, bet ir savo kūryboje kelti iki tol nepriimtinus seksualumo, identiteto paieškų bei lyčių dualumo klausimus.
Žinoma, neįmanoma pamiršti, kad protestai prieš ribotas įvairių visuomenės grupių socialines teises prasidėjo Jungtinėse Valstijose. Dėmesio centre atsidūrė ne tik feminizmo idėjiniai įkvėpėjai ir propaguotojai, bet ir už marginalizuotų socialinių grupių teises pasisakiusių aktyvistų judėjimai. Naujojo dešimtmečio madai reikėjo išorinių katalizatorių – kaip, beje, ir naujiems muzikos eksperimentams. Šiuo atveju puikiai pasitarnavo kova už afroamerikiečių bei homoseksualų teises. Beje, vertėtų nepamiršti, kad pati glam roko esmė – ir muzikinė, ir vizualinė – buvo glaudžiai susijusi su homoseksualumo dekriminalizavimu. Davido Bowie sukurti personažai neabejotinai tyrinėjo lytinio identiteto ribas, o tai savo ruožtu išprovokavo ištisą kopijavimų, mėgdžiojimų ir netgi atvirų parodijų bangą.
Kodėl gi būtent Bowie scenos eksperimentai leido kalbėti apie naujos vizualinės estetikos paieškas? Greičiausiai dėl to, kad jo personažai buvo itin įsimintini. Ko gero, garsiausiu ir net iki mūsų dienų puikiai žinomu Davido alter ego tapo ateivis iš kitos planetos, be galo keistas kosminis personažas Ziggy Stardustas. Šiuo atveju Bowie sumaniai pasinaudojo praeito dešimtmečio „kosminio“ stiliaus manija, tačiau jo interpretacija stipriai skyrėsi nuo septintojo dešimtmečio minimalistinių eksperimentų. Ziggy galima būtų pavadinti radikalaus kosminio baroko atstovu – minimalizmas užleido vietą absoliučiam pertekliui.
Žinoma, visa iš pirmo žvilgsnio absurdiška „Ziggy“ koncepcija buvo itin kruopščiai apgalvota: šis „ateivis“ tapo 1972 metais išleisto Bowie albumo pagrindiniu herojumi. Čia ir vėl iškyla lytiškumo klausimas. Bowie sukurtas personažas arba išvis neturi lyties, arba sumaniai parodijuoja abiejų lyčių saviidentifikacijos pastangas. Vaidindamas Ziggy, Bowie itin daug dėmesio skyrė neįtikėtinai ryškiam makiažui, pusiau pankiškai šukuosenai ir, žinoma, kostiumams.
Žvilgantys kombinezonai, įvairiaspalviai storapadžiai batai, ryškūs plačiapečiai švarkai, dar prieš keletą metų būtų buvę tiesiog neįsivaizduojami. Ziggy Stardusto įvaizdžio genialumo paslaptis labai paprasta – kad ir kaip stengtumėtės, nesugebėsite jame įžvelgti jokių konkrečių vienos ar kitos lyties požymių. Kiti Bowie personažai – Aladdin Sane ir The Thin White Duke – akivaizdžiai eksploatavo tą pačią lytinio identiteto tematiką, tačiau būtent Ziggy Stardustas tapo savotišku atramos tašku, davusiu pradžią visiems kitiems aštuntojo dešimtmečio androginiškiems įvaizdžiams.
Ko gero, žinomiausiais glam roko androginais – žinoma, palyginti su šiek tiek snobiško elitinio skonio atstovu Bowie – tapo neįtikėtino populiarumo sulaukusi grupė „Queen“.
Akivaizdu, kad būtent dėl jos drąsių ir be galo kūrybingų vaizdo klipų ir koncertų glam stilistika šiek tiek „nusistovėjo“ ir pagaliau tapo neatsiejama klubinio įvaizdžio dalimi. Sunku ginčytis, kad dauguma legendinio Freddie Mercury sceninių kostiumų bei vaizdo klipuose demonstruotų įvaizdžių buvo įkvėpti Bowie personažų.
Tačiau „Queen“ auksinis periodas užsitęsė iki pat devintojo dešimtmečio vidurio, todėl nesunku atspėti, kad glam roko androginiški kostiumai ne tik pasitarnavo kuriant įvairius gatvės bei klubinius įvaizdžius, bet ir tapo Didžiojoje Britanijoje išpopuliarėjusio new romantics judėjimo pamatu.
Beje, vertėtų paminėti, kad „Queen“ androginiškos provokacijos neabejotinai siekė pralenkti Bowie kosminių herojų populiarumą. Ko gero, Jūs puikiai prisimenate šios grupės vaizdo klipą „I Want to Break Free“, kuriame visi grupės nariai persirengė... pavyzdingomis namų šeimininkėmis, o didžiausias provokatorius Mercury, be abejo, pasirinko patį drastiškiausią personažą – trumpu odiniu sijonėliu bei provokuojančiu ryškiu makiažu pasipuošusią namų tvarkytoją.
„Studio 54“: Amerikos jet set legenda
Žodžių junginio jet set neįmanoma išversti į jokią kalbą. Ko gero, tai logiška – juk vertimas sunaikintų pačią jet set filosofijos esmę, kuri mūsų dienomis jau tapo savotišku archetipu. Taigi dabar mums teks trumpam pamiršti Didžiąją Britaniją ir ją garsinusius glam roko veteranus.
Aštuntojo dešimtmečio klubinė kultūra neįsivaizduojama ne tik be disco muzikos, bet ir be tikrosios, garsiausių dizainerių sukurtos ir propaguotos, prabangos. Prabanga jokiu būdu negalėjo tapti glam įvaizdžio dalimi, mat visa glam roko filosofija neatsiejama ne tik nuo garsiojo britų ekscentriškumo, bet ir nuo milžiniškos ironijos, net atviro sarkazmo dozės.
Tačiau amerikiečiai niekada nesityčiojo iš prabangos – jie ją besąlygiškai garbino. Todėl akivaizdu, kad būtent prabanga (ir ją lydėjęs gyvenimo būdas) padėjo atsirasti dviem svarbiausioms aštuntojo dešimtmečio Niujorko legendoms – jet set ir „Studio 54“.
Vargu ar kam nors reikia priminti, kad šio laikotarpio Amerikos jet set priklausė kone visi gražiausi, žymiausi ir, be abejo, madingiausi tuometinės aukštuomenės atstovai. Svarbiausiu vienijančiu principu tapo materialinės galimybės ir pomėgis jas viešai demonstruoti, todėl neverta stebėtis, kad jet set sudėtis buvo ganėtinai marga – kultūra, bohema ir verslas, menininkai, šokėjai ir Holivudo aktoriai šalia politikų ir finansinio elito atstovų... Kuriant dekadentišką aštuntojo dešimtmečio dvasią prisidėjo ir Jungtinių Valstijų visuomenės informavimo priemonės, vos ne pirmą kartą šios šalies istorijoje mėginusios pakelti įžymybių kultą į tiesiog absurdiškas aukštumas. Jos skubėjo iškart pranešti apie skandalingus jet set narių vakarėlius, beprotiškus jų linksminimosi būdus bei milžiniškas pramogoms išleidžiamas sumas.
Septintojo dešimtmečio prabanga neabejotinai buvo susijusi su hedonizmu. Įdomu, kad būtent šis požiūris padėjo susiformuoti visiškai naujam dizainerio vaidmeniui – žinomas ir populiarus mados kūrėjas akimirksniu tapdavo ne tik elito atstovu, bet ir kultine įžymybe. Dizainerio veikla ir ryšiai su jo kūriniais stipriai keitėsi: kūrėjo asmeninis populiarumas, visuomeninė padėtis ir, žinoma, vieta tarp jet set atstovų akimirksniu sukurdavo savotišką legendą, kurios dalelę galėjo įsigyti kiekvienas netgi aukščiausiems visuomenės sluoksniams nepriklausantis dizainerio klientas.
Akivaizdu, kad įtvirtinti dizainerio asmenybės kultą padėjo ir Amerikoje suvešėjusi prabangių naktinių klubų kultūra. Tačiau kartais atrodo, kad aštuntojo dešimtmečio Amerikoje buvo tik vienas naktinis klubas – „Studio 54“.
Viskas prasidėjo labai paprastai, netgi proziškai. Manhatane, Vakarų 54-ojoje gatvėje, buvo siūlomas tuščias pastatas komercinei veiklai. Nuostabus sutapimas – būtent šiose patalpose džiazo amžiuje flapper merginas bei naująją Amerikos kapitalistų kartą linksmino operos teatras. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje teatrai nieko nedomino – Niujorkui verkiant reikėjo naujo naktinio klubo. Klubui puikiai tinkantį pastatą pastebėjo Carmen D’Alessio, tuo metu dirbusi Valentino atstove ryšiams su visuomene.
Šį verslo projektą ji pasiūlė įgyvendinti dviem savo pažįstamiems prodiuseriams – Steve’ui Rubellui ir Ianui Schrageriui, kurie jau turėjo vieną naktinį klubą nelabai prestižiniame Queens rajone. D’Alessio galėjo jiems pasiūlyti, ko gero, tvirčiausią naujo klubo „pamatą“ – begalę pažinčių su žmonėmis iš auksinio jet set rato, kuriame ji jautėsi it žuvis vandenyje. Nekelia nuostabos, kad ištaigingame vakarėlyje prieš klubo atidarymą Rubellas ir Schrageris buvo sutikti itin šiltai. D’Alessio supažindino juos su Andy Warholu, Halstonu, Calvinu Kleinu ir kitais artimais savo draugais.
„Studio 54“ atidarymo naktis net iki mūsų dienų auksinėmis raidėmis įrašyta į XX amžiaus Niujorko istoriją. Klubo vadybininke tapusi D’Alessio išsiuntė 5000 pakvietimų visiems jet set grietinėlės atstovams. Tarp pakviestųjų buvo Mickas Jaggeris su žmona Bianca, Diana Vreeland, Salvadoras Dali, Margaux Hemingway, Donaldas ir Ivana Trumpai – kitaip tariant, garsiausi ir turtingiausi Niujorko gyventojai.
Vos po kelių mėnesių apie „Studio 54“ kalbėjo visi. Vieni žūtbūt stengėsi ten patekti (beje, ne garsenybėms patekti į klubą buvo beveik neįmanoma), kiti su pasibaisėjimu kalbėjo apie ten vykusius pasilinksminimus. Taip, „Studio 54“ per ganėtinai trumpą savo egzistavimo laikotarpį išties spėjo užsitarnauti, švelniai tariant, prieštaringą reputaciją.
Ko verta vien legendinė klubo dekoracija „Man In the Moon with a Cocaine Spoon“ (liet. „Žmogus mėnulyje su kokaino šaukšteliu“), kurioje schemiškai pavaizduotas žmogus-mėnulis atsipalaidavęs uostė kokainą! Aštuntojo dešimtmečio klubinė kultūra buvo neatsiejama ne tik nuo narkotikų, bet ir nuo viešo sekso (angl. public sex). Šie „pasilinksminimai“ taip pat dažnai vyko „Studio 54“ – beje, ne tik atokesniuose balkonuose, bet ir tualetuose, net ant laiptų...
Kuo gi vilkėjo disco eros hedonistai?
Kaip jau minėjome, svarbiausiu ir vos ne vieninteliu kriterijumi tapo žymus dizainerio vardas. „Studio 54“ lankytojai ypač vertino Halston bei Yves Saint Laurent drabužius. Nieko nuostabaus – abu mados kūrėjai buvo labiausiai laukiamų šio klubo svečių sąrašuose. Paprasti, švelnūs ir jausmingi Halstono kūriniai tapo savotišku „Studio 54“ eros simboliu. Įdomu, kad po daugelio metų kai kuriuos Halstono stilistikos elementus perėmė Tomas Fordas – vienas garsiausių mūsų laikų hedonistų. Be abejo, dera turėti omenyje ir griežtas, seksualias, pusiau androginiškas Yves’o Saint Laurent’o kolekcijas, taip pat sulaukusias ypatingo populiarumo.
Ar dar nepamiršote, kad androginiškumas tapo kone „karščiausia“ aštuntojo dešimtmečio klubinės kultūros tendencija? Iš Didžiosios Britanijos glam roko arenos atkeliavę auksu bei sidabru žvilgantys kombinezonai, kelnės bei švarkai taip pat tapo svarbiais „Studio 54“ stiliaus elementais.
Vertėtų paminėti ir šiame klube dažnai koncertavusius žymiausius šio laikotarpio atlikėjus – Donną Summer, Grace Jones, Glorią Gaynor, grupę „The Village People“ ir begalę kitų. Legendinė Niujorko dainininkė Grace Jones netgi tapo savotišku „Studio 54“ simboliu. Kaip ir jos kolega Bowie, ji ypač mėgo eksperimentus scenoje ir androginiškus įvaizdžius – jos stiprus, įsimintino tembro balsas, provokuojantys kostiumai ir ryškus makiažas buvo puikiai žinomi kiekvienam žymiojo klubo lankytojui.
Disco eros pabaiga
Niekas net nemanė, kad ši nesibaigianti šventė iš tikrųjų tęsis labai neilgai. „Studio 54“ veikė tik trejus metus – nuo 1977 iki 1980 metų. Savininkai buvo priversti uždaryti klubą dėl kaltinimų, susijusių su mokesčių nemokėjimu. Steve’ui Rubellui pavyko vėl atidaryti klubą 1981-aisiais, tačiau sensacingumas ir naujumo pojūtis seniai išblėso – klubas jau nebegalėjo mėgautis auksinės disco eros populiarumu. Be abejo, šiuo atveju buvo „kaltas“ ir prasidėjęs naujas dešimtmetis, reikalavęs naujos klubinės kultūros ir naujų pramogų.
Tačiau disco eros sukurtas ir išaukštintas stilius niekur nedingo. Paradoksalu, tačiau būtent „Studio 54“ fenomenas, taip pat ir sukurtas dizainerio asmenybės kultas padėjo išsivystyti pirmosioms klubinės aprangos individualumo bei savitumo apraiškoms.
Klubo lankytojai teigė, kad dažnai prie durų stovėjęs Rubellas kartais įleisdavo į klubą keletą žmonių, kurie šiaip jau neturėjo jokių šansų patekti į jet set šventovę. Turbūt jau atspėjote, kad jis atrinkdavo „laiminguosius“ pagal įdomų, nestandartinį aprangos stilių. Taigi galime teigti, kad septintojo dešimtmečio stilistiniai disco eksperimentai iš pradžių padėjo atsirasti new romantics eklektikai, o vėliau ir atskiriems acid, rave bei electro klubinės aprangos stiliams.
Gruodžio – sausio žurnalo numeryje:
Elie Saabas: vakarietiškos Rytų interpretacijos. Žvilgsnis į Holivudo žvaigždžių pamėgto dizainerio mados namus
2009-ųjų mados apžvalga. Praslenkantys metai mados aistruolių akimis
„L’Officiel“: pasaulio mada su prancūziškais prieskoniais. Pasakojame europietiško mados žurnalo istoriją
Dramatiško soprano legenda.Pokalbis su operos soliste Nomeda Kazlauskaite-Kazlaus
Maža juoda suknelė: palikti negalima pakeisti. Ar šis drabužis, atsiradęs daugiau nei prieš pusę amžiaus, vis dar yra nepakeičiamas?
J. S. 2010 metų pavasario tendencijos. Reportažas iš dizainerio J. Statkevičiaus kolekcijos pristatymo
Prabangiausi pasaulio maršrutai. Bora Bora, Seišeliai, Maldyvai, Portofinas...
Mados pionieriai. Vyrams, nebijantiems atrodyti madingai
Mada ir menas – priešai ar draugai? Istorinė mados ir meno kelionė
