Žodis „image“, iš anglų kalbos verčiamas kaip „vaizdas, atvaizdas; vaizdinys, įvaizdis; paveikslas, figūra; personažas“, gimė teatre. O teatro scenoje personažai kuriami jau keletą šimtų metų. Ši patirtis gali padėti mums suvokti šių dienų realijas. Įsivaizduokime aktorę, sėdinčią prieš veidrodį grimo kambaryje. Iki vaidinimo pradžios – valanda ar pusantros.
Ji dar nesigrimavo, nesišukavo, neapsivilko teatrinio kostiumo. Ji dar nevaidina, tačiau pirmasis įvaizdžio komponentas jau yra. Kodėl šį vaidmenį skyrė būtent šiai aktorei? Ji talentinga? Tikriausiai, tačiau ji buvo pasirinkta dėl išvaizdos. Režisieriai kalba: „Tinkama faktūra“. Taigi pirmasis įvaizdžio komponentas – „faktūra“, arba žmogaus išorė: kūno sudėjimas, figūros proporcijos ir parametrai, laikysena, veido bruožai, odos ir plaukų spalva.
Žmogaus „faktūra“ – stabiliausias įvaizdžio komponentas. Kalbama: koks gimei, toks ir liksi. Tačiau niekada – nei dabar, nei prieš tūkstantį metų – žmogaus tai netenkino. Ilgaamžė mados istorija – tai bandymas koreguoti išvaizdą, pritaikyti ją prie to laikmečio mados idealų pasitelkus kitą įvaizdžio komponentą. Spektaklio personažo kūrimo procesas tęsiasi. Atsiranda grimas, šukuosena, suknelė, aksesuarai – visa tai, kas teatre vadinama sceniniu kostiumu.
Kostiumas ir yra antrasis įvaizdžio komponentas, šia sąvoka apibūdinami ne tik drabužiai ir aksesuarai, bet ir visa kita: makiažas, šukuosena, įdegis, tatuiruotės, kvepalų aromatas. Kostiumas – tai nebūtinai drabužiai, kuriuos žmogus vilki, kostiumas yra tai, ką pastebi žvelgdamas į žmogų. Jeigu aktorė, vengdama skersvėjų, po auksu siuvinėta suknele apsimovė vilnones pėdkelnes, bet žiūrovai to nepastebėjo – jos įvaizdžiui nebus pakenkta. Tačiau jei šią aprangos detalę pamatė pirmoje eilėje sėdintys žiūrovai – vaizdas jau bus sugadintas.
Į sceną!
Taigi aktorės kostiumas jau paruoštas. Iki paskutinio skambučio lieka pusė valandos, tačiau įvaizdis dar nesukurtas. Tokiu atveju teatre kalbama: „Ji dar neįsijautusi į vaidmenį.“ Aktorė dalijasi su grimuotoja paskutiniais teatro gandais, atsako į mobiliojo telefono skambučius ar koketuoja su gerbėju, kuris jai atnešė puokštę gėlių. Ji dar tik Dalia Storyk, apsivilkusi ledi Makbet suknelę.
Norint tapti ledi Makbet, jai reikia pradėti vaidinti: užlipti ant scenos, ištarti repliką, pasirinkti pozą, mimiką ir gestus. Kasdienis gyvenimas kelia tokius pačius reikalavimus. Žmonės klysta manydami, kad norint sukurti stilingą įvaizdį pakanka nepriekaištingos vadinamosios „faktūros“ ir gražios suknelės. Jei puošnų apdarą apsivilks turgaus prekeivė, ji netaps aukštuomenės dama.
Kūno plastika, kalba, balsas, leksika, manieros – visa tai galima pavadinti vaidmeniu. O vaidmuo – trečiasis įvaizdžio komponentas. Gyvenime mes taip pat vaidiname, tai įrodė S. Freudas, kuris pirmasis šią sąvoką (teatro terminą) ėmė vartoti psichologijoje. Vaidmuo nėra nenuoširdumas ar veidmainiavimas. Gyvenime mums tenka vaidinti save – tuo realybė ir skiriasi nuo scenos. Todėl mes turime vaidinti taip, kad mums mėtytų gėles, o ne pomidorus. Šia prasme žmonėms kasdieniame gyvenime sunkiau nei aktoriams scenoje: nebūna nei repeticijų, nei režisieriaus etato…
Tačiau pagal vaidmenų skaičių mes lenkiame ir garsiausias primadonas. Paprasčiausias variantas – socialiniai vaidmenys: galite būti verslininkai, šeimos tėvai, namų šeimininkės, studentai, vairuotojai, keleiviai, pirkėjai, žiūrovai. Jiems nesvarbios mūsų asmeninės savybės, todėl vaidiname lengvai, tai nereikalauja didelių pastangų. Per vieną dieną mes pakeičiame keletą vaidmenų. Jeigu nepavyksta, visada turime šansą pabandyti suvaidinti kitą socialinį vaidmenį.
Kitas lygmuo – daug sudėtingesnis. Tai psichologiniai vaidmenys: lyderis arba tylenis; paniurėlis arba kompanijos siela; pilka pelytė arba ragana; namų tironas arba po žmonos padu sėdintis vyras. Juos vaidiname ne visuomenėje, kaip socialinius vaidmenis, o tik labai mažose socialinėse grupėse, kolektyvuose, kur ir bėga visas mūsų gyvenimas. Ar prisimenate seną tarybinį filmą „Tarnybinis romanas“? Jame buvo pasakyta frazė, nusakanti pagrindinės herojės įvaizdį: „Liudmila Kalugina – mūsų įstaigos direktorė. Mes ją vadiname „mūsų niurzgle“.
Direktorė – socialinis vaidmuo, o niurzglė –psichologinis. Kai filmo pabaigoje herojė keičia savo įvaizdį, ji demonstruoja ne tik naują suknelę ir šukuoseną, bet ir naują psichologinį vaidmenį, nors socialinis vaidmuo (direktorė) išlieka tas pats. Toks pasikeitimas – fantastiškas. Praktiškai beveik neįmanoma pakeisti psichologinio vaidmens mažame kolektyve. Lengviau palikti kolektyvą, nes kuo daugiau turime savo gyvenime mažų socialinių grupių, tuo geriau galime realizuoti įvairiausias savojo įvaizdžio puses.
Galima pateikti pavyzdį: darbo kolektyve – ragana, šeimoje – rūpestinga mamytė; moterų klube – ledi, o Lotynų Amerikos šokių pamokose – suvedžiotoja. Svarbiausia būti savimi, neapsimetinėti. Be abejo, nereikia pamiršti ir dar vienos regimosios įvaizdžio detalės – manierų. Tai eisena ir plastika, mimika ir gestai, kalbėsena, elgesys, emocijų reiškimo būdai. Kai kurios manieros yra įgimtos, jos sunkiai koreguojamos. Eiseną ar balsą pakeisti taip pat sunku, kaip sublogti ar užsiauginti raumenis. Tačiau mes galime koreguoti įgytas manieras: išmokti taisyklingai ir gražiai šokti, elgtis aukštuomenėje. Šiuo atveju svarbu nepersistengti ir reikšti natūralias emocijas. Nieko nėra baisiau nei dirbtinė šypsena ir netikros ašaros!
Aplinkos faktorius
Grįžkime į teatrą. „Faktūra“, kostiumas ir vaidmuo – pagrindiniai sceninio įvaizdžio komponentai. Mes, salėje sėdintys žiūrovai, vertiname personažą pagal šiuos tris komponentus. Tačiau mūsų įspūdžio pilnatvei reikia niūrios pilies dekoracijų scenoje, muzikos aktorės monologo metu, prožektorių šviesos atspindžių jos veide, o rankoje – durklo. Neįmanoma kurti įvaizdžio be ketvirtojo komponento, kurio pavadinimą iš prancūzų kalbos galima versti žodžiu „aplinka“.
Scenoje tai – dekoracijos, rekvizitai, muzika ir apšvietimas, – visa sukurta teatro dailininko. O realiame gyvenime tai yra tiesiog aplinka, kuri mus supa. Visais laikais aplinkos reikšmė kuriant įvaizdį buvo tokia pat didelė, kaip ir kostiumo. Geriausias įrodymas – senas posakis: „Apsuptas svitos tampi karaliumi.“ Prisiminkime Pelenę – juk tai klasikinis įvaizdžio kūrimo pavyzdys! Patyrusi įvaizdžio kūrėja (stilistė) Geroji fėja, rūpindamasi savo klientės Pelenės viešuoji įvaizdžiu, ją ne tik aprengė, apavė, nuprausė, bet ir surado karietą bei svitą – visą tą aplinką, kurios reikia pasirodant garbingoje draugijoje viešumoje.
Nuo devynioliktojo amžiaus pradžios formuojant vyro įvaizdį ypač svarbi tampa aplinka. Po Bastilijos užėmimo vyrai metė šalin nėrinius, gėles, juostas ir apsivilko kuklius tamsius kostiumus. Gerovę tuomet atspindėjo brangus ekipažas, prabangus namas ir žmona, išpuošta deimantais. Ir mūsų laikais mažai kas pasikeitė... Verslininko įvaizdį kuria įstaigos interjeras ir rajonas, kuriame ji yra, automobilis, mobilusis telefonas ir sekretorė laukiamajame.
Profesionalaus kirpėjo įvaizdis – tai lagaminas su instrumentais, kosmetikos linija ir salono dizainas. Romantiko įvaizdis – gitara ir žvaigždėtas dangus, turtuolio – cigaras ir golfo lazda, naujojo ruso – juodas BMW su dviem gražuolėmis, aukštuomenės damos – prancūziško šampano taurė ir mažas Jorkšyro terjeras. Aplinką galima suvokti ne tik kaip objektus, kuriuos žmogus įsigijo (namai, automobilis, knygos, gyvūnai), bet ir kaip vietas, kurias jis lanko (naktinis klubas, ložė operos teatre, slidinėjimo kurortas ar ramunių pieva), ir netgi žmones – šokėjos scenoje, apsaugininkai ar merginos automobilyje.
Faktai, apkalbos ir skandalai
Penktasis įvaizdžio komponentas. Teatre tai – pjesės siužetas, iš jo mes sužinome personažo gyvenimo istoriją ir poelgių priežastis. Šis komponentas pagal įvaizdžio ir stiliaus terminologiją vadinamas istorija. Tai informacija apie žmogų: jo vardas, amžius, profesija, socialinė, materialinė ir šeiminė padėtis, jo praeitis ir dabartis, charakterio bruožai, pomėgiai, talentai ir gabumai. Istorija – tai ne biografija, bet ir ne legenda. Joje visada yra dalelė tiesos, dalelė prasimanymo, šiek tiek gandų ir paskalų.
Paprasti žmonės mažai skiria tam dėmesio. Kartais galima nuslėpti savo amžių ar pakeisti vardą. Tačiau politikoje ar pramogų versle įvaizdžio kūrimas prasideda tik nuo istorijos. Prisiminkime Rusijos grupę „Tatu“, kurios sėkmę lėmė būtent skandalinga istorija. Mūsų laikais penktasis įvaizdžio komponentas yra tapęs profesionalų – atstovų ryšiams su visuomene – darbo objektu. Įvaizdžio kūrimas – tai visų penkių jo komponentų visuma. Ir visai nesvarbu, ar žmogus tai įgvendina savarankiškai, ar kreipiasi į specialistus.
Šiandien šį darbą atlieka didžiulė profesionalų armija: kosmetologai, dietologai, asmeniniai treneriai ir plastinės chirurgijos specialistai rūpinasi „faktūra“; stilistai, modeliuotojai, kirpėjai ir vizažistai kuria kostiumą; architektai, dizaineriai ir apsipirkimo konsultantai formuoja aplinką; psichologai ir kalbos, etiketo, šokių, elgsenos dėstytojai tobulina vaidmenį, o viešųjų ryšių specialistai ir žurnalistai dirba istorijos srityje. Pagrindinis penkių įvaizdžio komponentų kūrėjų uždavinys – kad ši kompozicija būtų stilinga.
Trys stilingo įvaizdžio paslaptys
Kokie stilingumo kriterijai?
Dažniausiai mes vengiame tiesaus atsakymo ir apsupame šią sąvoką paslapties aureole, nors galima atsakyti konkrečiai ir suprantamai. Mano nuomone, egzistuoja trys stilingo įvaizdžio kriterijai, tai yra trys problemos, kurias turi išspręsti stilistas, kurdamas kliento įvaizdį. Visų pirma, kad įvaizdis būtų stilingas, jis turi būti harmoningas. Turiu omenyje ne tik drabužių, aksesuarų, šukuosenos, makiažo, kvepalų derinį. Visa tai turi derėti su žmogaus išvaizda, jo eisena, balsu ir manieromis, jo socialiniu statusu, gyvenimo būdu, interjeru ir automobiliu.
Trumpai kalbant, įvaizdžio harmonija – tai visų penkių jo komponentų („faktūros“, kostiumo, vaidmens, aplinkos ir istorijos) derinys. Net ir žavintis šiuolaikinės mados įvairialypumu ir demokratiškumu, stilingais negalima pavadinti tokių derinių: audinės kailiniai ir sportiniai batai, raumeningas kūnas ir vaikiški nėriniai, išorinė elegancija ir „turgaus leksika“.
Dažnai diskutuojama, kaip apsirengti einant į operos ir baleto teatrą. Vieni pirmenybę teikia puošniai suknelei su pirštinėmis ir papuošalais, kiti tvirtina, kad opera jau seniai tapo demokratišku menu, todėl galima ateiti ir su džinsais bei megztiniu. Aš atsakyčiau – žvilgtelėkite į savo bilietą. Deimantai ir plunksnų boa parterio gale netinka, kaip ir džinsai pirmosiose eilėse. Vieta, kurią užimate žiūrovų salėje, – tai Jūsų aplinka, Jūsų įvaizdžio elementas, ir tai turi derėti su visais kitais jo komponentais.
Antra, stilingas įvaizdis suteikia psichologinį komfortą. Jei stilistas traktuoja klientą kaip modelį, jei vos pamatęs jį sušunka: „Tylėkite! Nesakykite man nė žodžio! Aš žinau, ką galima padaryti!“ – tai blogas stilistas. Jis įsižeidžia, jei klientas lieka nepatenkintas. Kas įvyko? Stilistas pamiršo, kad naujas žmogaus įvaizdis turi būti ne tik vizualiai harmoningas, bet ir psichologiškai komfortabilus. Kai mes vartome žurnalus ar žiūrime televizijos šou, kuriuose „varlės“ virsta „princesėmis“, kyla klausimas, kaip tie žmonės gyvena toliau.
Kaip jie jaučiasi pakeitę pavidalą? Dažniausiai atsakoma: „Niekaip.“ Juk tokių šou tikslas – parodyti meistro galimybes, o į herojaus asmenybę niekas nekreipia dėmesio. Jei žmogus būtų ne modelis, o realus klientas, tai, ko gero, neišeitų toks efektingas rezultatas ir įvaizdis būtų geriau psichologiškai motyvuotas. Net ir tobuliausia personažo išvaizdos harmonija negali tapti sėkmingu įvaizdžiu, jei ji prieštarauja žmogaus vidiniam pasauliui. Galima surasti nemažai pasisekusių išvaizdos variantų, tačiau jei kuris nors iš jų bus pritaikytas neatsižvelgiant į individualius asmenybės bruožus, tai ir liks tik graži svetima kaukė.
Trečiasis stilingumo kriterijus: įvaizdis turi būti madingas. Turiu omenyje ne komercinę madą, ne sijono ilgį ar batų kulnų aukštį. Madingas, neatsiliekantis nuo laiko dvasios turi būti pats žmogus. Pavyzdžiui, šeštajame dešimtmetyje aktorė Elizabeth Taylor buvo elegancijos simbolis, o aštuntajame dešimtmetyje ji užėmė vieną iš pirmųjų vietų blogiausiai besirengiančių Holivudo moterų sąraše, nors ją konsultavo geriausi dizaineriai.
Ar ji neteko skonio? Ne, tiesiog aukštuomenės damos, kurią supa deimantai, jachtos, lėktuvai ir būrys vyrų, įvaizdis tapo nebemadingas. O serialo „Dinastija“ žvaigždė Joan Collins? Ji pradėjo filmuotis šeštajame dešimtmetyje ir tik antrarūšiuose serialuose, o po 30 metų tapo superžvaigžde.
Ji nepavirto genialia aktore, tiesiog devintajame dešimtmetyje tapo madingas stiprios, pasitikinčios savimi, agresyvios moters, brangios paleistuvės įvaizdis. Joan Collins visada buvo tokia – ji nekeitė įvaizdžio!
Vyrų ir moterų, žvaigždžių, namų šeimininkių, verslininkų ir paauglių įvaizdžiai – tai svarbiausia šiandienos mada! Ją kuria ne siuvėjai ir dizaineriai, o žmonės – ryškios asmenybės, kurių dėka gimsta madingi personažai kine, muzikoje, visuomeninio gyvenimo scenoje. Jie ir yra tikrieji mados kūrėjai, demonstruojantys mums ne tik savo aprangą ir išorę, bet ir stilingą visuomeninio vaidmens, charakterio bei gyvenimo būdo derinį.
Stilistas, kuris nori sužinoti paskutines mados tendencijas, turi domėtis ne tik žymių dizainerių komercinėmis kolekcijomis, bet ir pramogų verslu, kinu, politika, aukštuomenės gyvenimu ir netgi reklama. Tai pagrindiniai šiuolaikinės įvaizdžio mados informacijos šaltiniai. Tačiau tai nereiškia, kad mes turime tik pasyviai mėgdžioti. Žengti koja kojon su laiku – tai suvokti dabarties idealus, juos pritaikyti savo gyvenime liekant savimi. Kitaip tapti stilingam neįmanoma!
Pažiūrėkime, kokį įvaizdį kuria įžymybės
Žurnale „Express Mada“ taip pat skaitykite:
„Skaičius 9“ Įspūdžiai iš „Mados infekcijos“
„Išrinktieji“ Karališkųjų šeimos palikuonys ir jų pomėgiai
„Aš esu laiko aristokratė“ Pokalbis su Jūrate Skrudupaite apie meną, laiką ir grožį
„Vyriški žaisliukai“ Nuo golfo klubo iki prabangių jachtų uosto
Liudviko XIV epocha: absoliutizmas ir prabanga
Priedas „Express Mada“ jaunimui „Pavasaris mūsų spintose“
