Tik nepagalvokite, kad kalbama apie tarnaitę, kuri privalo rūpintis svetimais namais ir ūkiu, kad užsidirbtų pinigų duonai. Turime omenyje namų šeimininkę, kurios prototipas – olandų miestietė (savo paveiksluose tokias vaizdavo Pieteris de Hoochas ir Pieteris Janssensas Elinga). Ji galėjo būti pakankamai turtinga, kad pasipuoštų briliantais ir perlais.

Tačiau, skirtingai nei jos amžininkės Prancūzijoje arba Ispanijoje, olandų namų šeimininkė nedemonstravo savo turto. Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp buržuazinio ir aristokratiškojo įvaizdžių. Turtinga olandų namų šeimininkė rūpinosi namais, todėl ji dėvėjo tamsius drabužius, o puošėsi balta nėriniuota apykakle.

Bėgant laikui šio įvaizdžio vizualinė išraiška kito, tačiau esmė ir keliamos asociacijos – gerumas, gyvenimo patirtis, pabrėžiamas tvarkingumas ir tradicijų puoselėjimas – liko tokios pačios. Septynioliktajame amžiuje namų šeimininkės įvaizdis tapo madingas tose šalyse, kuriose ypač įsigalėjo buržuaziniai principai.

Bydermejerio laikų Vokietija padovanojo pasauliui pamaldžios vokiečių Hausfrau įvaizdį, Viktorijos laikų Anglijoje atsirado manieringoji britų Housewife, pagaliau visuotinio vartojimo tėvynė Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat susikūrė savą namų šeimininkės versiją.

Amerikietiška svajonė

Būtent Jungtinėse Amerikos Valstijose susiformavo šiuolaikinis namų šeimininkės įvaizdžio vizualus variantas, o per kiną, žurnalus moterims ir televiziją paplito visame pasaulyje. Tačiau tai įvyko tik dvidešimtojo amžiaus penktajame dešimtmetyje.

Antrojo pasaulinio karo metu labai daug moterų turėjo eiti dirbti, kad pakeistų į frontą išėjusius vyrus. Tada netgi Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė skatino moteris aktyviai įsitraukti į visuomeninį kariaujančios šalies gyvenimą ir pagelbėti „užnugaryje“. Tačiau vos tik vyrai pradėjo grįžti iš fronto, socialinė politika pasikeitė – moterį reikia sugrąžinti į namus!

Būtent tada, penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje, pradėjo formuotis amerikietiškosios namų šeimininkės, kurios asmeninė laimė susideda iš sėkmingos vyro karjeros, tvarkingos buities ir dviejų apskritaveidžių vaikučių, įvaizdis. Tai buvo akivaizdus bandymas sugrąžinti Viktorijos laikų vertybes.

Žiniasklaida, kinas ir ypač reklama be galo išpopuliarino moters kaip namų šeimininkės įvaizdį. Jis iš tiesų tapo labai madingas. Vienu ryškiausių jo pavyzdžių laikoma buvusi Holivudo žvaigždė Alice Faye. Su didžiuoju ekranu ji atsisveikino penktojo dešimtmečio pabaigoje, ištekėjo, pagimdė du vaikus ir pavirto namų šeimininkės idealu.

Vėliau žiūrovai ją stebėjo ne kino ekranuose, o gyvenimo stiliaus žurnalų puslapiuose. Ten ponia Faye demonstravo idealą, kurį turėjo susikurti kiekviena Amerikos moteris.

Namų šeimininkės įvaizdis imtas intensyviai tiražuoti reklaminiuose filmukuose, kurie paplitus televizijai susiformavo kaip atskiras žanras. Taigi muilo operos ir reklamų siužetai padėjo šiam įvaizdžiui populiarėti geometrine progresija.

Gėlytės, langeliai, žirniukai

Kokie šio įvaizdžio vizualiniai bruožai? Amerikietiškoji šeštojo dešimtmečio namų šeimininkė, kaip ir jos pirmtakė iš Olandijos, – visai ne įbauginta būtybė su šiltu chalatu ir frotinėmis kojinėmis.

Tai savimi besirūpinanti moteris, seksualiai patraukli savo vyrui ir aplinkiniams: jos liemuo suveržtas elastiniu korsetu, ji avi aukštakulnius ir yra apsivilkusi namine a la Dior suknele, elegantiškai susišukavusi, su jaudinančiu makiažu ir nepriekaištinga baltų dantų šypsena. Taip pat būtini atributai, kurie asocijuojasi su namais: gėlėtas, languotas ar žirneliais margintas audinys, tvarkinga balta apykaklė ir prijuostė su nėriniais, juostelėmis ar kaspinėliais.

Foto: Corbis

Šis vizualių bruožų rinkinys greitai tapo klasika: šaldytuvus, skalbimo miltelius ir viską, ko reikia namams, ėmė reklamuoti panašios viena į kitą saldžiai mielos damos idealiomis šukuosenomis ir sniego baltumo prijuostėmis, puoštomis raukiniais, užrištomis ant languotų naminių suknelių.

Jos visada geros nuotaikos, niekada nepavargsta ir nebūna paniurusios arba susimąsčiusios. Nepriekaištingai išskalbti skalbiniai ir naujas virtuvės kombainas gali jas padaryti iš tikrųjų laimingas. Jų hobis – rankdarbiai ir gėlių auginimas, mėgstama literatūra – kulinarinės knygos ir prekių, pristatomų paštu, katalogai, o svarbiausias talentas – mokėjimas taupyti.

Feminizmas – prieš!

Bet... septintajame dešimtmetyje vis labiau ėmė aktyvėti feministinis judėjimas ir ideali namų šeimininkė amerikietė tapo pagrindiniu jo atakų objektu. Idealus namų šeimininkės įvaizdis, „išlaižytas“ ir ištobulintas iki grotesko, progresyvių moterų sąmonėje tampa konservatyvumo ir davatkiškumo sinonimu. Bandymas sugrąžinti Viktorijos laikus, „užkonservuoti“ moterį šiame dirbtinai sukurtame įvaizdyje nepavyko.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje namų šeimininkės įvaizdis tapo graudžiai senamadiškas. Jokia jauna, einanti koja kojon su progresu moteris nemėgdžios jo! Devintajame dešimtmetyje, kai moterys Amerikoje ne tik išsikovojo teisę dirbti lygiai su vyrais, bet ir gauti pakankamą atlygį už darbą, poniutės su žirneliais marginta suknele, sutinkančios iš darbo grįžusį vyrą standartiniu šūktelėjimu „Brangusis!“ (angl. „Honey!“), įvaizdis imtas traktuoti tik komiškai. Tokiu būdu namų šeimininkės įvaizdis išnyko – kaip tuomet atrodė, visam laikui...

Reikia pažymėti, kad Sovietų Sąjungoje, pralenkusioje visą pasaulį feminizmo idėjomis ir emancipacija, namų šeimininkės įvazdis niekada nebuvo paplitęs. Moteris už traktoriaus vairo ar lėktuve, milicininkė ar gamybos vadovė buvo populiaresnė nei moteris prie viryklės. Taip nutiko todėl, kad namų šeimininkė – tai moteris, neužimta socialiniu gyvenimu, o tai tuometinėje Sovietų Sąjungoje nebuvo skatinama.

Todėl sovietiniame kine šis įvaizdis pasirodydavo visiškai kitaip: būdavo pateikiamas komiškasis variantas, t. y. moters, pasinėrusios į miesčionišką buitį, įvaizdis.

Patys ryškiausi pavyzdžiai – Nina Grebeškova „Briliantinėje rankoje“, Raisa Riazanova filme „Maskva netiki ašaromis“ ar Svetlana Nemoliajeva „Tarnybiniame romane“ ir „Garaže“. Ir pagrindinis jų skirtumas nuo vakarietiškų prototipų – tai visiškas seksualumo nebuvimas: vietoje aukštakulnių, aptemptos naminės suknelės ir elegantiško makiažo – nutrintos šlepetės, beformis chalatas su „baisiomis rožytėmis“ ir pavargęs veidas be jokios kosmetikos.

Taip formuojamas sovietinės namų šeimininkės įvaizdis: jei visas savo jėgas ji skyrė buičiai ir šeimai, visuomenė, žvelgdama į ją, jau nieko įdomaus neberanda. Daug įdomesnė aktyvi moteris.

Tradicijos ir šiuolaikiškumas

Foto: AFP/Scanpix

Tačiau grįžkime prie šio įvaizdžio istorijos Vakarų pasaulyje. Pasisotinusi emancipacija, nauja karta dešimtojo dešimtmečio pradžioje pamažu atsigręžė į tadicines vertybes. Ir nors sugrąžinti idealizuotą šeštojo dešimtmečio Amerikos namų šeimininkę, žinoma, būtų neįmanoma, vis dėlto naujoji šio įvaizdžio versija tvirtai užėmė savo vietą serialuose ir ypač – reklamoje.

Jis, be abejonės, pasikeitė: XX ir XXI amžių sandūroje rūpestis namais, buitimi nėra vienintelė namų šeimininkės veikla. Jos įvaizdis tapo minimalistiškesnis, dinamiškesnis, sportiškesnis. Šiandien buitinę techniką, vaikų prekes, valymo priemones reklamuoja aktyvi, sėkmės lydima moteris, kuri dėvi patogius džinsus ir ryškius sportinius marškinėlius tam, kad naudodama šiuolaikinę techniką galėtų greitai sutvarkyti namus ir vėl užsiimti savimi bei savo karjera.

Būdingas pavyzdys – populiarus amerikiečių serialas „Nusivylusios namų šeimininkės“, atsiradęs iš dalies kaip „Sekso ir miesto“ tęsinys, o iš dalies – kaip atkirtis pastarajai televizijos dramai. „Sekso ir miesto“ herojės – jau ne šeimininkės su žirniukais ir pyragėliais, o feministiškai nusiteikusios, savimi pasitikinčios gundytojos iš „didžiojo miesto“.

Taigi praėjusio amžiaus vidurio namų šeimininkės įvaizdis galutinai nenumirė. Praėjusi epocha sukūrė jį taip vizualiai „nušlifuotą“ ir asociatyviai tobulą, kad jis įkvėpė gausybę stilizacijų ir pamėgdžiojimų. Todėl kino ir reklamų kūrėjai dažnai griebiasi jo kaip tam tikros retro klišės.

Vienas pačių ryškiausių šiuolaikinių pavyzdžių – filmas „Stepfordo žmonos“ su Bette Midler. Jame, žinoma, įvaizdis pristatomas labai komiškai ir groteskiškai, tačiau jo bruožai be galo tiksliai nukopijuoti iš praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio.

Taip, namų šeimininkės įvaizdis vėl gyvas. Jis aktualus todėl, kad egzistuoja atitinkamas socialinis sluoksnis, tačiau vizualinė šio įvaizdžio išraiška kinta kartu su vidinėmis šio sluoksnio atstovių transformacijomis. Tačiau jei kuri nors iš jų panorės vizualizuoti rūpestingos ir laimingos namų šeimininkės įvaizdį, ji kreipsis į seną gerą šeštąjį dešimtmetį.

Taip pat žurnale "Express Mada" skaitykite:

Moterys valdžioje. Galios ir estetikos kokteilis

Pusryčiai pas Tiffany

Vyriški žaisliukai

Aristokratų Lietuva. Valdžios ir prabangos epocha

2008 m. "Express Mados" stilingiausieji

Priedas Jaunimui

"Pavasario TOP dešimtukas" su įdomiausiais ir aktualiausiais mados perliukais