J. Galliano suderino švelnius mėlynus ir aukso atspalvius, įmantrias apykakles ir Anthonio Van Dycko rankoves su jam būdingu aptempto liemens šešto dešimtmečio stiliumi. Iš pradžių tai priminė romantiškus moteriškus C.Dioro siluetus, bet raukiniai ir siūbuojančios krinolininės darbužių apačios nė iš tolo nedvelkė pokario griežtumu.
Kalbant apie XVII a. Nyderlandų elementus, kolekcijoje buvo suvarstytų korseto nugarų ir storo popieriaus ritinėlių ant klubų, o taip pat ir tulpių antspaudų bei iš po sijonų kyšančių baltai mėlynų tarsi porceliano raštai siuvinėjimų. Paskutinė suknelė iš nuostabios tamsios „degintos“ raudonos spalvos, kuri buvo panaši į istorinio filmo kostiumą – galbūt ne tiek iš „Mergina su perlo auskaru” („Girl With a Pearl Earring“), kiek į Rembranto „Žydų nuotaką“.
Vis dėlto keista, bet drabužiai, kurie buvo sukurti, nutolstant nuo senųjų meistrų – tiek dailininkų, tiek mados namų įkūrėjo – darbų, buvo daug gražesni. Kai J. Galliano atsisakė J.Vermero paletės ir perėjo prie dramblio kaulo spalvos, kokia buvo aptempta suknelė su grubių karolių roželėmis ir siuvinėtais sidabrinės spalvos lapais arba 6 dešimtmečio berankovė šokių suknelė, perrišta juodais kaspinais, viskas atrodė paprasčiau, šviežiau, mažiau pompastiška. Ir buvo daug panašiau į tai, kas verstų C. Dior klientus ir toliau svajoti bei, tikėkimės, išlaidauti.
