Ji buvo nepanaši nei į kitas herojes, nei į paprastas mirtingąsias moteris: Theda gimė iš moters prancūzės ir akmeninio sfinkso žvilgsnio mėnesienos nušviestoje Egipto dykumoje. Ji gyveno nerealioje pilyje, kurioje prie jos kojų knibždėjo gyvatės, o narvuose riaumojo tigrai.
Ji rūkė kaljaną ir cigarus ir kalbėjo užkimusiu balsu – būtent tokia ji pasirodydavo prieš fotoreporterių objektyvus. Suintriguoti žiūrovai labai greitai aptiko varde Theda Bara užšifruotą anagramą Arab Death, išvertus iš anglų kalbos reiškiančią „arabiška mirtis“.
Įvaizdis tuoj pat gavo pavadinimą Vamp (žodžio „ vampyras“ sutrumpinimas): aktorė kine ir visuomeniniame gyvenime vaidino klastingą būtybę moters pavidalu, kuri šaltakraujiškai išnaudoja vyrus savanaudiškiems tikslams, iščiulpia iš jų energiją, kraują ir pinigus, išardo šeimas.
Ir daro tai (skirtingai nei tuo metu jau pasirodęs kenčiančios „Femme fatale“ – Fatališkos moters įvaizdis) su neslepiamu pasitenkinimu, pasimėgaudama savo valdžia stipriajai lyčiai. Dvidešimtojo amžiaus antrajame dešimtmetyje kartu su užgimstančia emancipacijos banga įkūnytas Thedos Bara įvaizdis ne tik užkariavo vyrų vaizduotę, bet ir sužavėjo moterų protus.
Vyrai buvo pakerėti šio įvaizdžio metamo iššūkio ir neslepiamo erotiškumo, o moterims jis atspindėjo jų slaptą geismą –įrodyti savo nepriklausomybę ir pademonstruoti vyrams savo valdžią.
Įvaizdis, kurį sugalvojo Foxas
Daugelis šių moterų ir vyrų būtų labai nustebę, jeigu būtų sužinoję, kad ir pavadinimas, ir pats įvaizdis su visais savo atributais buvo sugalvoti vieno žmogaus – Williamo Foxo. Viename teatro spektaklyje jis pastebėjo aktorę Theodosia Goodman, kuri turėjo apvalias formas ir abejotinus aktorinius sugebėjimus, ir jam šovė idėja, kaip padaryti iš jos komercinį produktą. Įkvėpimo kurdamas įvaizdį ponas Foxas pasisėmė iš Rudyardo Kiplingo poemos „Vampyras“, o sutrumpinęs žodį angliška maniera jis gavo ir skambų pavadinimą.
Visa kita tebuvo techniniai dalykai: apšvietimas, kostiumai ir specialus makiažas. Blyškus moters Vamp veidas, ryškiai apibrėžtos raudonos kraujo spalvos lūpos ir sodriai padažytos akys. Tai buvo sėkmingas Thedos Bara grimuotojų atradimas: būtent tamsūs akių šešėliai sukurdavo jos įvaizdžiui reikalingą mistikos ir paslapties įspūdį.
Trečiajame dešimtmetyje šis makiažas jau tapo klasikinis: visos kinematografo moterys tapo panašios viena į kitą kaip seserys dvynės, pasirodydavo ekrane su tamsiais akių apvadais, griežtai apibrėžtomis tamsiomis lūpomis ir blyškiu veidu. Taip atrodė daugelis: Pola Negri, Gloria Swanson, rusų kinomatografė – Vera Cholodnaja.
Apskritai Theda Bara figūruodavo kostiuminėse dramose: ji vaidino Damą su kamelijomis, Karmen, biblinę Salomėją ir, žinoma, Kleopatrą. Taip, ji buvo pirmoji, kuri ekrane įkūnijo legendinės Egipto karalienės paveikslą. Filmas pasirodė 1917 metais ir tapo pats žinomiausias šioje kolekcijoje.
Tai buvo tikras kičas: kūrėjai jame visiškai ignoravo istorinę tikrovę, painiojo amžius ir netgi tūkstantmečius aprengdami savo heroję Nefertitės kostiumais, nors Kleopatra gyveno Romos imperijos laikais ir, suprantama, rengėsi bei šukavosi pagal romėnų madą. Tačiau būtent Thedos Bara įkūnytas paveikslas darė įtaką visoms tolesnėms ekranizacijoms – iki pat šių dienų dauguma žmonių Kleopatrą įsivaizduoja būtent tokią.
Moteris ar mitas?
Faktiškai tai buvo pirmas istorijoje pavyzdys to, ką mes vadiname įvaizdžio kūrimu arba modeliavimu: Lenkijos žydo emigranto dukteriai buvo sugalvotas ir sukurtas įvaizdis, kurio sudėtinė dalis – legenda: nuo paslaptingos atsiradimo pasaulyje istorijos iki smulkiausių nepaprastos buities detalių ir neordinarinės išvaizdos.
Dabar tokios viešųjų ryšių technologijos tapo įprastu reiškiniu pramogų versle, o tada publika patikėjo sukurta pasaka ir aplink paslaptingąją Thedą kilo ažiotažas. Ir netgi tie, kurie nepatikėjo, ėjo į kino teatrą pažiūrėti šitos legendos. Tačiau Vamp įvaizdis tuo metu buvo kino ekranų egzotika, jis neturėjo jokio santykio su realia mada. Iki jo pasirodymo komercinėje scenoje dar buvo likę keli dešimtmečiai.
Jau trečiojo dešimtmečio viduryje šitas įvaizdis tampa senamadiškas, atsiranda jo parodijų ir karikatūrų. Netgi Theda Bara netapo išimtimi: ji pabandė suvaidinti savo pačios parodiją filmuose apie šnipus, beje, be ypatingo pasisekimo.
Mažai kas žinojo, kad 1919 metais aktorė ištekėjo, po kiek laiko pagimdė vaikų ir, baigusi filmuotis, tyliai įsikūrė Beverli Hilso rajone, kur gyveno kaip motina ir ištikima žmona – ir niekas net iš jos artimiausių kaimynų neįtarė, kad šalia jų gyvena pati tikriausia vampyrė Theda Bara.
Theodosia Goodman sugebėjo suvaidinti sugalvotą įvaizdį, be to, jai užteko sveiko proto ir racionalumo netapti jo auka. Aktorė pavertė jį savo antruoju „aš“, kaip dažnai ir vykdavo Holivude.
Iš amžių glūdumos
Dingęs iš ekranų Vamp įvaizdis galutinai nemirė; juk ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje jis nebe pirmą kartą iškilo į viešumą. Iš tikrųjų šio įvaizdžio istorija daug senesnė. Pirmas jo prototipas masių sąmonėje buvo atsiradęs įsigalint mistinėms nuotaikoms gotikos laikotarpiu, vėlyvųjų viduramžių epochoje.
Čia turima omenyje viduramžių ragana, labai populiari gotikinių legendų ir pasakų herojė. Tai toli gražu ne nusenusi ragana su pelėda ant peties, o jauna, seksuali ragana, pavojinga ir traukianti kaip magnetas. Ji vilioja savo paslaptingumu ir bauginančia atpildo už ryšį su ja grėsme, o atpildas – galvos netekimas. Štai iš kur Thedos Bara įvaizdžio autoriai paėmė, ko gero, visus jo komponentus, išskyrus vizualius: juk anuomet „nešioti“ raganos įvaizdį buvo gana pavojinga.
Vampyrai tarp mūsų
Taigi antrą kartą „vampyrai“ atgimsta praėjus šimtmečiams – dvidešimtojo amžiaus devintajame dešimtmetyje. Tuo metu tampa madingas agresijos, mistikos ir seksualumo mišinys, tad Vamp įvaizdis peržengia kino ekrano rėmus ir užima savo vietą komercinėje madoje.
Tamsūs šešėliai, „katės akių“ makiažas, juodi plaukai, blyškus veidas figūruoja mados žurnalų puslapiuose, ant podiumų, muzikiniuose vaizdo klipuose ir kine (pastarajame tampa populiarus filmų apie vampyrus žanras). Tada įvaizdis tikrąja žodžių prasme išeina į gatves – būtent devintajame dešimtmetyje užgimsta gotų subkultūra.
Šiuo laikotarpiu Vamp įvaizdį panaudoja Grace Jones 1986 metų filme „Vampyras“. Ši tamsiaodė aktorė išbalino veidą grimu, kad perteiktų išvaizdos mistiškumą. Kiti pavyzdžiai: Isabella Rossellini filme „Mirtis jai tinka“, Anjelica Huston – „Adamsų šemynėlėje“, Cher ir Madonna daugelyje klipų ir filmų. Tačiau patį žinomiausią Vamp įvaizdžio įsikūnijimą 1988 metais sukūrė Cassandra Peterson parodijų filme „Elvyra, tamsos valdovė“.
Nebus perdėta, jei pasakysim, kad Vamp įvaizdis yra vienas pirmųjų taip gausiai tiražuotų mūsų laikų sekso simbolių. Jis gana populiarus realiame gyvenime, tai patvirtina ne tik eilinė gotų karta, bet ir aktyvus įvaizdžio eksploatavimas erotikos bei pornografijos žanruose. Jį ir šiandien sėkmingai savo kolekcijose demonstruoja įžymūs couturier (ypač Thierry Mugler ir John Galliano).
Vamp įvaizdis, kaip ir anksčiau, turi teisę egzistuoti. Tačiau tik su sąlyga, kad jo „nešiotojas“ įdeda į šitą įvaizdį nors šiek tiek ironijos. Jeigu įvaizdis tiesioginis ir stereotipinis – jis ne tik neįdomus, bet net rizikuoja pasirodyti juokingas; kartais jis netgi jaudinamai absurdiškas, neturintis seksualumo nei mistikos (kaip ir žaidžiantys „suaugusius“, tačiau infantiliški paaugliai gotai), gerokai nuobodus, todėl sukelia tik nesusipratimų, jeigu naudojamas netinkamai.
Žurnale „Express Mada“ taip pat skaitykite:
Tomo Fordo provokacija
D.Paukštytė: kai liūdesys-kūrybos džiaugsmas
Jaunystės eliksyrai
Mados naujienos
Moteriškumo triumfas
Madingiausios šukuosenos, aksesuarai ir makiažas