Birutė namų durų neužveria nei pabėgėliams, nei girtuokliams: per gyvenimą jau supratau, ko reikia, kad žmogus būtų laimingas

Prie Upytės besišliejančioje Tarnagaloje, šalia kelio į Krekenavą, stūkso senutėlė dviejų galų troba, juokais pavadinama pakelės namais.

Taip ji praminta, nes nuolat būna pilna žmonių, negalinčių ramiai praeiti ar pravažiuoti neaplankius sodybos šeimininkės, našlės Birutės Jasnauskienės.

Laimė – ne turtai

Neužvažiuoti pas Birutę netgi sunku. Ji traukte traukia visus, pabuvusieji šalia patys pasijunta laimingesni.

„Turbūt svarbiausia, ką gerai įsisąmoninau per gyvenimą, kad pats norėdamas būti laimingas, nieko nereikalauk, nesitikėk ir nelauk iš kitų. Vien duok. O duok negailėdamas, atseikėk pilnas rieškutes, pilną glėbį ir dar daugiau. Nes laimė susijusi ne su sukauptais daiktais, netgi ne su žiniomis ar patirtimi. Ir laimė, ir džiaugsmas susideda iš to, ką esi išdalinęs kitiems“, – įsitikinusi tarnagalietė. B. Jasnauskienė neslepia iš kitų dažnokai išgirsta esanti gera. Ji tvirtai atkerta: „Tikrai nesu geresnė nei kiti. Bet leidžiu, kad per mane veiktų gerasis Dievas. Esu jo įrankis.“

Reikia trijų dalykų

B. Jasnauskienė įsitikinusi: kad padėtum ar kaip kitaip pasitarnautum žmogui, reikia trijų dalykų. Pamatęs, kad kitam reikia pagalbos, padėti turi spontaniškai, nesvarstyti, ar tai pačiam atneš naudos. Jokiu būdu nereikia galvoti apie atlygį. O visų svarbiausia – neturi rūpėti, ar kiti sužinos apie padarytą gerą darbą, o sužinoję – ar liaupsins tokį geradarį.

„Taip turėtų būti, bet aš matau, kad dabar gyvenimas toks, jog nemažai žmonių gerus darbus daro dėl reklamos. Aš juos darau tam, kad, kiek leidžia mano išgalės, pasitarnaučiau kitiems“, – sako Birutė.

Neseniai, kai Lietuva jau buvo nuklota sniegu, pas ją į namus taksi vairuotojas iš Kauno atvežė tolimą vyro giminaitį. Girtas, bemaž nepastovintis ant kojų, jis ištarė našlei: „Jei tu man nepadėsi, niekas nepadės. Priglausk kelioms dienoms.“

„Nieko nesvarstydama paklojau jam lovą. Pagyveno žmogus tas kelias dienas, pailsėjo ir išvyko atgal“, – sako tarnagalietė. Ji teigia anaiptol nemoralizavusi, nepriekaištavusi vyriškiui, kam šis geria, kam leidžia pinigus kelionėms taksi. „Pasielgiau spontaniškai. Pas mane juk atvažiavo, manimi pasitikėjo žmogus“, – kitaip nė negalėtų Birutė.

Matyti žmogų

Tikriausiai tai, B. Jasnauskienė svarsto, kad niekada neskirstė žmonių į mokytus ir nemokytus, doruolius ir paklydėlius, girtuoklius ir tuos, kurie nė lašo burnon neima, pavertė jos namus pakelės namais.

„Buvo čia tokie girtuoklėlių girtuoklėliai, amžinai neturintys pinigų. Gyveno visiems prasiskolinę, niekas jiems nebeskolindavo pinigų, gerai žinojo, kad neatiduos. Žinojau ir aš, bet skolindavau. Dabar mano skolininkai jau kapuose, o aš meldžiuosi už juos, nuėjusi į kapines žvakutę uždegu“, – pasakoja moteris.

Ji pasidžiaugė turinti Dievo dovaną žmoguje, kad ir koks jis būtų, matyti žmogų. Būtent tokie – pagarbiai žvelgiantys į visus ir visų laukiantys, anot B. Jasnauskienės, buvo jos tėvai. Upytės parapija ir tuomet, ir dabar garsėja Šventosios Magdalenos, taip pat Šventojo Karolio Boromiejaus atlaidais. Birutė mena, kad jos vaikystėje toji pati troba, kurioje dabar gyvena, o ir kiemas, būdavę pilni žmonių, po atlaidų pas juos atvykusių „pakermošin“. Tėvai visų laukdavę, sutikdavę, vaišindavę. Ir dabar per „kermošiaus“ dienas žmonės traukia pas Birutę.

„Prisimenu prieš metus mirusio, kitados Upytės parapiją aptarnavusio kunigo Juozapo Antanavičiaus žodžius, apie mūsų šeimą pasakytus per pamokslą. Nors kunigas neminėjo mano tėvelių pavardės, žinojau, kad pasakojo apie mus, nes pati buvau tų įvykių liudininkė. Pamenu, kaip pas mano tėvus užsukęs kunigas nusistebėjo, kad gryčia tai nedidelė, o kiek joje žmonių.

„Kad tik meilės būtų, o vietos visada visiems užteks“, – tuomet kunigui paaiškino mama, o kunigas per pamokslą persakė žmonėms“, – pamena B. Jasnauskienė.

Viena, bet ne vieniša

Tad ne kokios nors kalbos apie tai, koks privalai būti ir kaip gyventi, o gyvas tėvų pavyzdys, kaip jie gerbė, mylėjo, brangino ir vienas kitą, – tokį pat požiūrį išugdė ir savo dukrai Birutei. Palaidojusi ligos pasiglemžtą vyrą, į žmones išleidusi išaugintus sūnų ir dukrą, gyventi Tarnagaloje B. Jasnauskienė liko viena. Taip ir gyveno nuolat lankoma žmonių, kol Rusijai užpuolus Ukrainą išgirdo, kad ieškoma pastogės karo pabėgėliams. B. Jasnauskienė sako nedelsdama nusiuntė savo duomenis, parašė, kad laukia pabėgėlių, o šie netruko atvykti. Iš pradžių Birutės namuose apsigyveno dvi ukrainietės su vaikais, dabar liko viena pabėgėlių šeima.

„Kartais išgirstu sakant, kad gerai tau, Birute, nebesi viena. Taip, tikrai, gerai. Bet taip pat man gera būti ir vienai. Ir gyvendama viena dar niekada nesu pasijutusi vieniša. Jaučiu pilnatvę, esu laiminga“, – tikina B. Jasnauskienė. Ji svarsto, jog perskaitę tokius žodžius ne vienas gali pagalvoti, kad Birutės gyvenimas vien rožių žiedlapiais nubarstytas.

„Daug jame žiedlapių, bet nemažai ir spyglių“, – neslepia pašnekovė. Labai aštrūs jos širdį sužeidę spygliai – sunki mylimo vyro liga ir mirtis. Ne mažiau skaudu buvo laidoti ir ligos pasiglemžtą vos 35-erių marčią.

„Niekada nepriekaištavau Dievui, kad pasiėmė man taip brangius žmones. Suprantu, kad tokia buvo jo valia. Melsdamasi niekada jo neprašau, kad vykdytų tai, ko aš noriu, kas, manau, kad man naudinga ir gera. Prašau, kad galėčiau priimti jo valią, nes daug geriau už mane žino, ko man reikia“, – sako B. Jasnauskienė.

Liepė perauklėti mamą

Pažįstantieji B. Jasnauskienę kartais nusistebi, kaip ji gyvenime suderino du dalykus: nuo mažumės buvo uoliai tikinti, lankė bažnyčią, o išaugusi į paneles tapo viena iš komjaunimo lyderių. „Tikrai bažnyčia mane traukė, gera joje buvo nuo pat mažumės. Kol buvau visai mažutytė ir dar nevaikščiojau, tėvai į bažnyčią mane nusinešdavo. Kai pradėjau vaikščioti, kas sekmadienį Upytės bažnyčion ėjau savom kojom. Dabar jon nuvairuoju automobilį“, – šypsosi Birutė.

Mamai uždraudus, nebuvo ji nei spaliuke, nei pioniere. Mena, kad dėl to į namus net buvo atėjusi pedagogų delegacija, reikalavo, kad mama įrašytų dukrą į šią organizaciją, nes vaiką reikia auklėti teisingai.

„Mama tuomet čiupo ant stalo gulėjusį ar katekizmą, ar Šventąjį Raštą, atvertė tą puslapį, kur surašyti dešimt Dievo įsakymų, paaiškino, kad vaikus auklėjanti pagal juos, ir paklausė, kuris iš šių įsakymų negeras. Delegacija nerado, ką jai atsakyti, ir išėjo“, – mena B. Jasnauskienė.

Buvo ir Birutė iškviesta teisintis Upytės mokyklos direktoriui, pamačiusiam, kad prieš Kalėdas eina parnešti šeimai kalėdaičių. Į klausimą, kodėl juos nešė, Birutė direktoriui atsakiusi, kad kalėdaičių pasiuntė mama. Mokyklos vadovas mergaitę tuomet gerokai išbarė, kad yra tokia gabi ir imli mokslams, o negeba mamai įrodyti, jog Dievo nėra. Prieš svetimą ideologiją mergina atsilaikė, iki tapo abituriente. Būdama viena geriausių moksleivių, iš pedagogų išgirdo patikinimą, kad baigusi mokyklą į aukštąją tikrai neįstos nebūdama komjaunuole. Tad bebaigdama mokyklą į komjaunimą ir įsirašė.

Per stojamuosius, aplenkusi šimtus konkurentų, tapo Kauno politechnikos instituto visuomeninio maitinimo specialybės studente.

Tapo „pročkele“

Studijų metai Kaune, pasak B. Jasnauskienės, nebuvo kuo nors ypatingi. Daug mokytasi, džiaugtasi jaunyste. Po studijų teko dirbti konditerijos cechuose, veikusiuose prie tuomečių Panevėžio „Pušyno“, „Nevėžio“, „Stumbro“ restoranų, daliai jų ir vadovavo.

„Vadovauti aš nemoku, neišeina man pareikalauti, tad dažniausiai dirbau kaip ir visos konditerės, o dar turėjau atsakyti ne tik už savo, bet ir už kitų darbą“, – pamena Birutė.

Kepti sausainius, pyragus, tortus ir kitokius gardėsius jai tikrai patiko. Dalyvauta ir konditerių konkursuose, skinti laurai. Po darbo eidavo šeimininkauti tiems, kas puotas rengė savo pačių namuose. Pasak B. Jasnauskienės, bepigu dabar, kai restorane gali užsakyti, ko širdis geidžia, gali šventes rengti jame, o jeigu pageidausi, pagamintus valgius ir į namus atveš. Sovietmečiu tokių paslaugų negaudavai, vestuvės, krikštynos, jubiliejai būdavo švenčiami namuose, palaidoję mirusiuosius, į šermenų pietus giminės, kaimynai buvo kviečiami į mirusiojo namus. O vaišes ruošdavo kviečiamos šeimininkės, tą teko daryti ir Birutei.

Ir dabar jos prašoma pagaminti vaišių Upytės bendruomenės šventėms. Toms progoms B. Jasnauskienė paprastai iškepa ir didžiulį tortą.

Birutė prisiėmusi tarnystę ir Upytės parapijoje. „Esu vadinamoji pročkelė“, – sako. Ir paaiškina, kad būti „pročkele“ – tai rūpintis bažnyčios švara ir tvarka. Ji skalbia, lygina užtiesalus altoriams, tvarko bažnytinius kunigų drabužius, rūpinasi, kad altoriai būtų išpuošti gėlėmis. Didžiulis šios moters nuopelnas, kad Upytės parapija turi savo namus, kuriuose švenčiama, jei reikia, šarvojami mirusieji. Tai ji parašė projektą, reikalingą gauti lėšoms, už kurias buvę Upytės pionierių namai tapo parapijos namais.

Pati troboje, bet siela Krekenavoje

Į septintą dešimtį įkopusi Birutė yra dar ir studentė. Trečiadienių vakarais ji nuotoliniu būdu jungiasi prie Krekenavos ir Upytės parapijos klebono dr. Gedimino Jankūno vedamų Šventojo Rašto studijų.

„Gilinu tikėjimą, kaskart išgirstu ir išgyvenu ką nors nauja, mąstau, vis geriau pažįstu Šventraštį“, – pasakoja moteris. Per tokius užsiėmimus ji meta visus darbus, neatsakinėja į skambučius, tad bičiuliai žino, kad trečiadienių vakarais Birutė visa savo siela yra Krekenavoje, nors ir sėdi savo troboje Tarnagaloje.

„Mano širdis visuomet buvo su Dievu, o komjaunimas suteikė galimybę jaunai specialistei įdomiai pagyventi. Tuomečiai komjaunuoliai rengdavom įvairiausias šventes, vykdavom į keliones, tai buvo jaunų žmonių pramogos be jokio ideologijos akcento. Tik ataskaitose prirašydavom, kad neva susibūrėm švęsti tokios sovietinės šventės, o iš tiesų tebuvo mūsų pasilinksminimai“, – tvirtina B. Jasnauskienė.

Jai ištekėjus, gimė vaikai, keitėsi santvarkos, o tuomet jau prasidėjo kelionės su šeima. Ir dabar tarnagalietė pripažįsta esanti keliautoja, vyksta kur tik pakviečiama. O kviečia ją daug kur ir daug kas. Bet didžiausias Birutės noras – kad ir jos vaikus, ir anūkus aplenktų negandos. Sau ji linki sveikatos ir prasmingo gyvenimo, kokį, beje, ir gyvena.