Galbūt nedaug kas žino, bet nuotolinį mokymą švietimo įstaigos yra praktikavusios ir anksčiau. Vienu iš įdomesnių yra laikomas 1937-ųjų atvejis, kada Čikagoje gyvenantiems moksleiviams teko tris savaites prabūti namuose ir mokytis, klausantis per radiją vedamų pamokų, rašoma portale thevintagenews.com.
Poliomielito epidemija JAV
Iki 1955-ųjų, kai buvo sukurta vakcina, poliomielito epidemija išplito nemenkoje Jungtinių Valstijų teritorijoje. Kai kuriuose miestuose buvo užfiksuoti išties galingi protrūkiai. Pagrindiniu ligos taikiniu tapo jauni žmonės, o ja užsikrėtus kildavo rizika likti suluošintiems arba paralyžiuotiems.
Ypač pavojingas poliomielito protrūkis įvyko Čikagoje 1937-ųjų vasarą. Jis privertė pakoreguoti mokslo metų pradžią. Per 28 rugpjūčio dienas miesto Sveikatos taryba užregistravo 98 ligos atvejus, tad buvo paskelbtas nurodymas uždaryti baseinus, parkus ir kitas vietas, kuriose paprastai renkasi vaikai.
Sprendimą atidėti mokymosi Čikagos mokyklų klasėse pradžią Sveikatos taryba priėmė pasikonsultavusi su misto meru ir miesto taryba. Artėjant pirmajai mokslo metų dienai, įsigalėjo įsakas, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta: „Visos Čikagos miesto mokyklos liks uždarytos iki datos, kurią Sveikatos taryba pripažins saugia pradėti mokymo procesą klasėse.“
Taigi, moksleiviams ir jų tėvams neliko nieko kito, kaip tik priimti nuotolinio mokymosi iššūkį.
Nuotolinio mokymo per radiją organizavimas
Moksleiviams buvo nurodyta mokytis namuose, klausantis per vietines radijo stotis, kaip antai WENR, WGN, WSL, WIND, WJJD ir WCFL, transliuojamų pamokų. Pamokos vyko pirmadieniais–šeštadieniais nuo 7.15 iki 11.45 valandos. Kiekvienos dienos tvarkaraščiai buvo skelbiami laikraščiuose. Būtent iš spaudos mokiniai sužinodavo, kada prasidės konkrečios pamokos ir kokia stotimi jos bus transliuojamos.
Mokomieji dalykai buvo paskirstyti tarp savaitės dienų. Pavyzdžiui, gamtos mokslams ir socialinėms disciplinoms buvo skiriami pirmadieniai, trečiadieniai ir ketvirtadieniai, o antradieniai, vėlgi ketvirtadieniai ir šeštadieniai – palikti anglų kalbai ir matematikai. Kiekviena mokslo metų diena prasidėdavo per radiją transliuojamais skelbimais ir mankšta.
Savo tikslu projekto iniciatoriai laikė susieti švietimo svarbą ir radijo, kaip pramogų šaltinio, vaidmenį. Kitaip sakant, mokomieji užsiėmimai turėjo būti ir patrauklūs, ir informatyvūs. Taigi, dalykų medžiagą mokytojai išdėstydavo labai glaustai – turėjo įsitekti į 15 minučių, tada pateikdavo elementarius nurodymus ir skirdavo namų darbus. Po pamokų du mokyklos vadovai pateikdavo mokytojų artikuliacinių sugebėjimų, dėstomo turinio, žodyno turtingumo ir bendro darbo įvertinimą.
Mokyklų tarybos norėjo, kad mokslo procese dalyvautų ne tik moksleiviai ir mokytojai, bet ir tėvai beigi visa bendruomenė. 16 mokytojų turėjo budėti prie centrinėse rajonų įstaigose veikusių telefonų, kuriais tėvai buvo raginami skambinti. Vėliau bendrą budinčių mokytojų skaičių teko padidinti, kadangi per pirmąsias nuotolinio mokymo dienas buvo užregistruota per tūkstantį skambučių.
Problemų pavyko įžvelgti ir tada
Nepaisant tuometinės žiniasklaidos kanalais skelbiamų teikiamų atsiliepimų, lygiai kaip ir šiandien, moksleiviai ir jų tėvai netruko įžvelgti tam tikrų nuotolinio mokymo, kaip būdo ugdymo procesą vykdyti per radiją, minusų.
Daugeliui atrodė, kad mokytojai per greitai kalba ir mokiniai nespėja užsirašinėti. Kitas dalykas, kad pats buvimas namuose viską kiek komplikavo: neveikiami klasėje nusistovinčios drausmės vaikai nesugebėjo susitelkti darbui.
Tėvai nebuvo patenkinti ir tuo, kad dažnai tekdavo perimti mokytojų vaidmenis. Mokiniai niekaip negalėjo kreiptis pagalbos į mokytojus, todėl padėti tekdavo tėvams.
Nuotolinis mokymas gerokai nusmukdė silpniau besimokančiųjų pažangumą. Ilgainiui mokytojai ėmė nerimauti, kad per radiją transliuojamos pamokos yra naudingos nebent tiems, kuriems jos net mažiausiai būtinos ir kurie pernelyg nenukentėtų, negaudami mokytojų nurodymų.
Visgi didžiausia problema buvo ta, kad ne kiekviena šeima turėjo radiją, o tie žmonės, kurie turėjo aparatą, nebūtinai sugebėjo nustatyti tinkamą stotį. Taigi, švietimo procesas prarado nuoseklumą, todėl, kai mokiniams vėl buvo leista grįžti į klases, viską teko pradėti kone iš naujo ar bent jau skirti papildomo dėmesio tiems, kurie neišvengiamai atsiliko.
Mokinių grįžimas į mokyklą
Praėjus trims savaitėms, Čikagos mokiniams buvo leista sugrįžti į klases. Kaip tada pranešė valstybinių mokyklų inspektorius Williamas H. Johnsonas, nuo rugsėjo vidurio radijo transliacijas buvo įsijungę maždaug 315 tūkst. mokinių.
Nuotolinio mokymo projekto inicijavimas labai padėjo transformuoti Čikagoje transliuojamas mokomąsias radijo programas. Bendradarbiaujant mokyklų taryboms ir miesto radijo stotims buvo suburta Čikagos radijo taryba.
Toji taryba ruošdavo edukacines laidas, kurių turinys turėjo pakelti mokantis pagal programą pasiekiamą žinių lygį. Dėl tų laidų mokyklose gerokai padaugėjo radijo aparatų – juk atsirado galimybė radijo bangomis transliuojamas laidas suderinti su pamokomis ir taip ne tik praplėsti mokinių žinias, bet paskatinti jų domėjimąsi radijo formatu.
Visgi dešimtmečiui einant į pabaigą edukacinių laidų ėmė mažėti, o 1945-aisiais liko vienui viena ugdomąjį turinį transliuojanti stotis. Tai buvo pačios tarybos kuruojama WBEZ.
Nepaisant tų laidų populiarumo nuosmukio, masinis jų atsiradimas byloja apie liekamuosius nuotolinio mokymo efektus ir miestui, ir tolesniam moksleivių ugdymui.
