Ar įmanoma pakeisti vaikystėje „įkaltus“ teiginius? Kaip reikėtų motyvuoti vaikus? Ką jiems sakyti ir kaip geriau nesikreipti? Neseniai leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje „Tu gali viską, jei to nori“ J. Beckeris analizuoja, kokius žinutes vaikams perduoti vaikystėje, kad jų nesutrikdyti ar neišaukštinti.
Ištrauka iš knygos „Tu gali viską, jei to nori“
Yra kitų, kur kas reikšmingesnes pasekmes lemiančių teiginių. Pavyzdžiui, mokinys prastai parašo matematikos kontrolinį, nuo to laiko tėvai ir mokytojai vis kartoja, kad jis tikrai niekada negalės dirbti darbo, kuriame reikia daug skaičiuoti, – po kiek laiko šis pats tuo įtiki ir prie matematikos per visą savo gyvenimą net neprisiliečia – juk vis viena nepasiseks.
Kartą ar keliskart įtaigiai ištarti stipriai veikiantys teiginiai gali sukelti tikrą skaičiavimo fobiją – ne tik nepadės išmokti skaičiuoti, bet ir visiškai nuo to atgrasys. Nebeliks galimybės pasimokyti iš klaidų, status quo bus įšaldytas. Pranašystė išsipildys ir taps aksioma, prilygstančia burtažodžiui: „Esu visiškai negabus matematikai.“
Nors nesėkmę, nuo kurios viskas prasidėjo, galėjo lemti koks nors visiškai atsitiktinis veiksnys – kad ir tai, kad vaikas prieš kontrolinį prastai išsimiegojo ar prastai išsimiega nuolat. Jei tokios nuomonės kaip kad teiginys „Tu matematikoje niekam tikęs“ taip dosniai nekartotume, – o šįkart ir buvo ne kas kita, kaip stiprus nuomonės poveikis, – kai kurie mokiniai, kuriems gal ne iš karto viskas sekasi puikiai, vėliau galbūt taptų visai sėkmingais fizikais ar statybų inžinieriais.
Geriausia tokiu atveju, žinoma, yra vaiką tikslingai ugdyti. Tačiau tai nereiškia, kad jam reikėtų nuolat kartoti priešingą teiginį „Tu matematikos genijus“. Vaikas būtų suklaidintas, prarastų gebėjimą įsivertinti ir nesistengtų. Teisingiausia būtų paskatinti jį spręsti uždavinius, bandyti vis iš naujo, o kai nepavyksta, patarti nesitikėti pernelyg greitos ir didelės sėkmės tuojau pat.
Vertėtų pastebėti ir įtvirtinti nedidelius pažangos žingsnius, visa tai palydint pozityviais ir dvasią palaikančiais teiginiais „Tu gali“. Gaila, kad kartais nepavyksta įvertinti, jog daug kam tiesiog reikia skirti pakankamai laiko. Gyvename atrankų šou laikais, kai tikima staigia žmogaus sėkme, kai žvaigždėmis tampama kone per vieną naktį.
Beje, taip iškilusieji neretai tuojau pat perdega, nes per maža laiko, kad gabumai taptų įgūdžiais. Tiesa yra ta, kad ir be įgimto talento – kad ir matematikai – vis dėlto galima daug pasiekti. Tiesiog nepasiduodant, dedant pastangų – ramiu, atkakliu darbu, žingsnis po žingsnio iriantis pirmyn. Daugelio suaugusių žmonių sunkumų šaknys vaikystėje.
Apskritai manoma, kad tai, kas esame dabar, labai priklauso nuo to, ką girdėjome būdami vaikai ar paaugliai. Jei patys turite vaikų, vertėtų gerai pagalvoti, kokius teiginius jiems „įduodate“ gyvenimo kelionei.
Be abejo, prastai sektis gyvenime gali ir tiems, kurie vaikystėje buvo per daug giriami. Neretai, patys turėję autoritariškus ir labai reiklius tėvus, vaikams linkime ko kito ir nukrypstame į kitą kraštutinumą: išgiriame iki devinto dangaus net dėl smulkmenų, pora brūkšnių popieriuje tampa meno kūriniu ir pan.
Tam, kas Praemium Imperiale, svarbiausią pasaulyje apdovanojimą už meno kūrinius, pelno padirbėjęs vos tris minutes ir kam niekas nesakė ir neparodė, kad piešimas net nesitikint greito rezultato teikia daug džiaugsmo ir pasitenkinimo, tas piešinio, kuriam prireiktų trisdešimties minučių ar net trijų savaičių, niekada nė nebandys nupiešti.
Be to, vaikai nuo tam tikro amžiaus pradeda pastebėti, kad giriame nepamatuotai, nes puikiai žino, kada teko gerokai paplušėti, o kada tik šiek tiek pasistengti. Būna metas, kai pajunta, kad tėvams nėra jau taip svarbu, ką jie veikia. Arba – dar blogiau, ima galvoti, jog yra tokie negabūs, kad tėvai nieko rimtesnio jiems patikėti nesiryžta. Ir, visų blogiausia, pasidaro išvadas, esą yra nemylimi, nes tėvams, matyt, visai nesvarbu, kuo jie užsiima.
Ir jei tokioms atžaloms vėliau dar pašalinama iš kelio viskas, kas yra sunku, kad tik nenusimintų ir nors trumpam nepasijustų bejėgiai, padaroma dar didesnė žala, nes atimama galimybė nugalėjus visas kliūtis pajusti tikros sėkmės potyrį ir skonį. Rezultatas tokiais atvejais, paradoksalu, bet būna panašus į tą, kurio sulaukia itin autoritariški tėvai, kai jiems neįmanoma įtikti, – tai menkas pasitikėjimas savo jėgomis. Negatyvus programavimas, tiesa, vien auklėjimu nesibaigia. Pikti žodžiai, kurių neretai sulaukia paaugliai, jautresnius iš jų gali vėliau persekioti visą gyvenimą.
Taip pat labai stipriai veikia tai, su kuo susiduriame visuomenėje ir ką matome masinės informacijos priemonėse. Pavyzdžiui, įrodyta, kad moterys, skaitančios daug joms skirtų žurnalų, nuolat nesąmoningai lygina save su tomis iš nuotraukų, su modeliais, kurie daugiau ar mažiau panašūs – liesos, aukštos, jaunos. Kad tik tokios patenka į žurnalus ir puikuojasi jų viršeliuose, yra gana sunkus, nuolatinis ir nepaliaujamas spaudimas kitokioms.
Neišsakant tuo perduodama žinia: „tai, kas čia pateikta, yra gražu ir ne kitaip (nes, priešingai, parodytume ir tai)“. Be abejo, pervertusios ir paskaičiusios tokį žurnalą moterys pasijunta nesančios pakankamai patrauklios, nors anksčiau taip nemanė. Kad su modeliais prieš tai gerokai padirbėja stilistai, o nuotraukos vėliau dar ir patobulinamos skaitmeniniu būdu, daugeliui yra žinoma, tačiau šios intelektinės žinios pavirsta į nieką susidūrusios su vaizdų galia.
Nes reklamos psichologų jie kuriami taip, kad kuo stipriau paveiktų mūsų emocijas, o kartu ir pasąmonę. Tai, ką matome, juntame, – ir priimame kaip tikrovę. Solano tyrimas Mainco universitete parodė, kad moterų ir lengvojo kultūrizmo žurnalų skaitytojos dažniau serga anoreksija ir bulimija.
Gana rimtos lengvų skaitinių pasekmės. Negatyvi savitaiga tyko mūsų daug kur ir gana dažnai, tai taip kasdieniška, kad net nekrinta į akis. Esu per apkūnus, per liesas, manęs visi nemėgsta, aš neištveriu, per menkai išvystyta mano smulkioji motorika, nemoku normaliai pasistatyti automobilio, esu nepatraukli, niekada to neįveiksiu, esu per senas, negabus – sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti, kiek tik nori. Beveik niekas nėra apsaugotas nuo tokių nusiskundimų savimi.
Tikėtina, kad ir jūs turite nemalonių pasitikėjimą pakertančių minčių, kurioms patinka lankytis, kai blogai jaučiatės. Tuomet jos suka savo lizdus jūsų galvoje ir imasi griaunamosios veiklos. Pats laikas visa tai baigti. Atėjo metas, kai maitinsite savo psichiką įtaigomis, kurios jums išeis į gera.
