Kai auga išvien
„Atsakinga tėvystė“ idėjos autorė ir psichologė Jūratė Bortkevičienė sako, jei vaikučiai gimsta vienas po kito, dažnai vyresnėlis neturi ryškaus atsiminimo, kaip buvo, kai augo vienas. Brolį ar sesę priima natūraliai, todėl didelės įtakos naujo šeimos nario atsiradimas jam nedaro. Sunkiau būna tėvams. Iššūkiu tampa išlaviruoti tarp skirtingų jų poreikių ir miego režimų. Vaikams paaugus tarp jų gali užsimegzti darni draugystė – nė vienas nebus lyderis.
„Kadangi pametinukai abu jaučiasi lygūs, dėl to dažniau ir plieksis. Situacijas mėgins aiškintis kumščiais, tačiau mokės ir susitaikyti. Ateityje jie lengviau ras kontaktą su bendraamžiais, nes suvoks, ką reiškia būti dviese“, – sako psichologė.
2–6 metų skirtumas – stipri konkurencija
Nors laikoma, kad moteris po pirmagimio labiausiai fiziškai atsigavusi jaučiasi po dvejų-šešerių metų, vaikams tokio amžiaus skirtumas pats sunkiausias. Vyresnėlis išgyvens tikrą sosto nuvertimą. Todėl, kokia bus jo psichologinė būsena, priklauso nuo gimdytojų. „Tėvai dažnai patys pasėja konkurenciją kartodami vyresnėliui frazes, kurių šis negali pakęsti, nes verčia jį jaustis kaltą: „Tu ką, nesupranti, kad jisai mažas?“, „Kodėl erzini sesutę/broliuką?“, „Tu didesnis – būk protingesnis“, – sako pašnekovė ir priduria, jog ne pats vyresnėlis pasirinko būti nei didesnis ar protingesnis.
Savo ruožtu mažylio nepriimtini veiksmai dažnai tampa toleruojami – į jį žiūrima atlaidžiai, kai šis pastumia vyresnėlį ar paima jo žaislus“, – teigia J.Borkevičienė.
Psichologė atkreipia dėmesį, jog tėvai vyresnėlį nuolat uidami mažesnįjį išmoko aukos vaidmens. Šie pripratę prie palankesnių sąlygų dažnai tuo manipuliuoja, ima erzinti brolį (sesę) ir apsimeta vyresnėlio „įskaudinti“.
„Tėvai nuskriaustajam rodo dėmesį ir taip mažasis pripažįstama geru, o vyresnysis – blogiuku. Blogiausia, kad didysis gali priimti tokią vaidmenį ir išmokti su juo gyventi: „jei esu blogas, toks ir būsiu. Ir ką jūs man?“. Taip formuojasi vaiko savivertė. Vaikas pripažintas blogu nė nebesistengia būti kitoks. Jis mąsto: „jei tėvams neįtinku, koks gi skirtumas, kaip elgsiuosi?“ Su vaiku tampa sunku susikalbėti“, – dažnai pasitaikantį šeimos santykių paveikslą piešia specialistė.
Psichologė aiškina, jog jei tėvai negina nė vienos šalies ir su abiem vaikais eina į lygiavertišką kontaktą, palaiko ir padeda išspręsti konfliktus, vaikai gali būti ypač artimi draugai.
Vyresnysis – ne tėvų pakaitalas
Kai tarp vaikų yra gerokai didesnis amžiaus skirtumas, 6–10 metų, priimta manyti, kad vyresnėlis nuo sosto nėra nuverčiamas, nes jau geba suprasti ir adekvačiai reaguoti į dėmesio padalijimą. Tačiau psichologė ir čia įžvelgia galimą žalą.
„Paprastai tie, kurie nori brolio ar sesės, myli ir prižiūri gimusį mažylį, bet tie, kurie nenori aiškiai supranta, kas įvyko: jaunėlis iš jų atėmė absoliučiai visą tėvų dėmesį, nes šis jau didelis vaikas.
Širdelėje iškyla abejonė, o jei tėvai brolį (sesę) ims mylėti labiau nei jį? Ir tai natūralu – kūdikėlis nešiojamas, sūpuojamas, bučiuojamas. Jei mažylį vyresnėlis paima ant rankų yra nuolat stebimas, kad tik neišmestų, nesuspaustų. Atėję svečiai, jei anksčiau dėmesį skirdavo ir džiaugdavosi vyresnėliu, dabar staiga jį užmiršta. Visas dėmesys augančiam mažyliui. Bijodamas likti nepastebėtas vaikais gali imti blogai elgtis mokykloje“, – sako specialistė.
Vis dėlto, jei tėvai augins vaikus ne kaip konkurentus, neužgoš vyresnėlio, ateis amžius ir jie galės užmegzti artimą ryšį, o kol kas tarp jų santykis bus kaip mažojo tėvelio ar mokytojo. Anot pašnekovės, svarbiausia neužkrauti vyresniems vaikams auklės vaidmens. Jie jau turi savo gyvenimą ir savų draugų ratą.
