Iš esmės nuomonės skiriasi ne tik dėl vaikų auklėjimo teorijų, bet ir dėl pačios motinos įvaizdžio. Dabar jau nebeaišku, kas gi ta legendinė „supermama“? Dalykiška ir visur viską suspėjanti, ar ta, kalbanti deminutyvais? Ne paslaptis, kad motinystė asocijuojasi su motinų konkurencija, kartais – ir aplinkinių kaltinimais „nieko neveikimu“, „sėdėjimu namuose“ ir hormonų įtakota iracionalia nuotaikų kaita. Mezgi? Rašai? Siuvi lėles? Bet kokia nauja su motinyste susijusi moters veikla dažnai nurašoma „suminkštėjimui“ ir per daug laisvo laiko.

Ir vis dėl to, nepaisant suintensyvėjusio gyvenimo, bemiegių naktų ir savęs kaip motinos paieškų, dažna moteris tikrai atranda save naujame amplua. Kaip gi taip?

Greta Akcijonaitė, viena iš tinklapio „Miesto Mamos“ įkūrėjų pasakoja, jog tai ( šiuo atveju - rašymas) jai tartum tapatybės saviterapija. „Ne dėl to, kad motinystė suteikia daug laisvo laiko, o dėl to, kad atsiradus jo nors šiek tiek, norisi jį prasmingai išnaudoti. Ne dėl to, kad viską žinai, o dėl to, kad turi daug ir vis daugiau klausimų ir nori jais pasidalinti. Ne dėl to, kad mes mėgstam vartoti, o dėl to, kad mes ieškome kokybiškų paslaugų ir daiktų. Tikimės, kad rasis daug bendraminčių miesto mamų.“

Keturios mamos pradėjusios mamoms skirtą tinklaraštį pasakoja ir apie save, ir apie kitas mamas. Tačiau „Miesto mamos“, panašu, nesistengia pasirodyti visur spėjančios ir visa galinčios, priešingai – tiek įkūrėjos, tiek ir dažna herojė čia prisipažįsta nedaranti mankštos, nespėjanti pasirūpinti sveikais vaikų užkandžiais, nedaranti karjeros. Tačiau tos išpažintys santūriai įkvepiančios, tekstai dvelkia lengvumu ir inteligencija, nuotraukos – tartum iš žurnalų, o ilgiau panaršius galima rasti informacijos ir apie skaniausius Vilniaus ledus, ir apie santuokos pusiausvyros paslaptis. Už šią iniciatyvą atsakingos trys tinklaraščio rašytojos šešerių Kotrynos ir ketverių Marijos mama Lina Gabrijolavičienė, šešerių Paulos ir dvejų Jono mama Vaida Milne-Tytė, dviejų sūnų mama Greta Akcijonaitė ir trijų vaikų mama fotografė Raimonda Vyšnia.

Foto: R.Vyšnios nuotr.

- Kaip kilo idėja pradėti „Miesto Mamas“?

Lina: Idėja kilo Gretai. Sėdėjom pas ją virtuvėje prie balto apvalaus stalo, aplink kūdikiai, ir va, prašau. O pažįstamos mes iš miesto, kaip pasakyčiau savo mamai - nei “klasiokės”, nei “kursiokės”, nei būrelį kartu lankėm. Su Vaida iki blogo pažįstamos nebuvom, po to paaiškėjo, kad bendrų draugų yra daug. Vyšnia buvo užkalbinta tiesiog parduotuvėje - įtarėm, kad gali “pasirašyti”, tada buvom matę jos nuotraukas su vaikais Happeak.

Greta: Pradėjome nuo to, kad susirinkome sugalvoti pavadinimą. Pirma idėja buvo rašyti apie vietas, į kurias einame su vaikais ir jas vertinti pagal tam tikrus mums svarbius kriterijus. Plius visa kita.

- Ar miesto mamos yra pagrindinė (po vaikų auginimo) ar užklasinė veikla? Kaip pasiskirstote darbus?

Vaida: Tai tikrai nėra darbas. Mums patiko rašyti, patiko diskutuoti su mūsų skaitytojais, gauti grįžtamąjį ryšį. Tai nėra verslas, tai - projektas, kuris mums visoms teikia begalę malonumo. Darbų nesiskirstom – kas ką nori, tas tą rašo. Laisvamaniškai. Aš su šeima gyvenu Londone, dirbu gimdymo dula, savanoriauju labdaros organizacijoje „Birth Companions“, kuri padeda būsimoms ir esamoms mamoms sunkiose situacijose. Visa mano veikla glaudžiai susijusi, viskas apie moteris, vaikus ir jų atėjimą į pasaulį.

Greta: Miesto mamos visuomet buvo smagus pomėgis, gimęs natūraliai iš mūsų motinystės, susitikimų, pokalbių ir nuotykių. Pareigų nėra, viską darome spontaniškai. Žinoma, fotografė Vyšnia daugiausia fotografuoja. Aš dar labai daug ir visa širdimi atsidavusi dirbu savo kino teatre “Pasaka”, kuris yra mano trečias vaikas. Ten planuoju programą, rūpinuosi komunikacija ir filmų platinimu.

Lina: Kai darom fotografijų interviu, būnam kartu su Vyšnia - ji fotografuoja, aš kalbinu ir rašau. Apskritai nei temų, nei stiliaus viena su kita nederindavom - darydavom kiekviena pagal save. Man MM - būdas dalintis tuo, kas man pačiai įdomu ir svarbu. Ir proga pakalbinti įdomius žmones, įsigilinusius į temą. Dabar man labiau patinka klausyti, nei pasakoti pačiai. Nors pradėjom trise, dabar antrus metus rašau aš viena. Iš mokamo darbo (tai buvo viešųjų ryšių agentūra) išėjau motinystės atostogų 2009. Negrįžau, esu namų šeimininkė. Turiu dvi dukras - šešerių ir ketverių.

Foto: R.Vyšnios nuotr.

- Miestas – tai Vilnius? Mamos Vilniuje ir likusiuose Lietuvos miestuose skiriasi?

Greta: Mamos apskritai skiriasi. Ir dažnai viena kitą smerkia, jei skiriasi jų požiūris į vaikų auginimą, šeimą, sveikatą.

Vaida: Miestas – ir Londonas, kuriame gyvenu ir rašau aš. O aš irgi miesto mama! Manau, mūsų istorijų bus ir iš kitų miestų. Čia tik logistiniai klausimai. Kiekviename mieste gyvena daug mamų, kurios turi skirtingus požiūrius, tradicijas, motinystės principus.

Nenorėčiau absoliutinti, kad Vilniuje mamos vienokios, o Panevėžyje – kitokios. Galbūt didmiestis pritraukia daugiau žmonių su atvira mąstysena, troškimu ieškoti ir kurti savo, platesne pasaulėžiūra. Bet tai vėlgi – absoliutinimas!

- Kokia yra tipinė Lietuvos miesto mama? Kokiais kriterijais remiantis ieškote miesto mama herojų?

Greta: Man įdomiausios tos moterys, kurios suranda būdų realizuoti save, užsiima įdomia veikla, turi įdomių minčių, domisi pasauliu. Dažnai vaikai, motinystė, tokias moteris dar labiau atveria, atsiskleidžia visas jų grožis.

Lina: Nežinau… Tikiu, kad kiekviena mama turi savo istoriją ir moka už ją savo kompromisais. Daugiau apibendrinimų nelabai turiu. Herojės atsiranda pačios, iš aplinkos. Dauguma jų - mūsų draugės, pažįstamos arba pažįstamų pažįstamos. Būna, man kyla tema, pagalvoju, kas man galėtų ją įdomiai paanalizuoti. Kartais žmogus atsiranda iš karto, kai kurių vis dar laukiu. (Kaip rašoma žurnaluose: šypsosi). Man vienas iš kriterijų - kažkas tarp sąmoningumo ir sąžiningumo ir nuoširdumo. Nes visapusiškai sėkmingų - pilni “gliancai”.

Vaida: Ir nebūtinai tik Vilnius. Londone tarp mane supančių mamų yra bričių, italių, vokiečių, prancūzių, amerikiečių, indžių, net čekių (tik lietuvių kažkodėl mažokai ). Visos jos į motinystę atsineša savo šeimos tradicijų, klauso viena kitos patarimų, ieško atsakymų.

Didmiestis turi daugiau resursų, užsiėmimų tiek mamoms, tiek vaikams – tai plečia akiratį. Iš mano pastebėjimų, labiausiai skiriasi ne pvz. Londono ir Vilniaus mamos, bet miestų, šalių sistemos. JK yra didesnė pasirinkimo laisvė, mažiau suvaržymų, daugiau tolerancijos. Lietuvoje mamos to taip pat nori ir siekia, tik tie procesai čia vyksta lėčiau (pvz. gimdymas namuose, alternatyvūs mokymo metodai, ir pan.)

Tipinė Lietuvos miesto mama yra jauna! Kai Londone gimdžiau dvidešimt šešerių, visi į mane žiūrėjo kaip į prisidirbusią paauglę. Moterys Londone gimdo daug vėliau – arti arba po keturiasdešimties. Man gražu, kad Lietuvoje mamos nemato vaikų kaip kliūties jų karjerai, tikslų siekiams. Šeima puikiai įsilieja į jų veiklą. Londone daug moterų jaučia spaudimą pirmiausia daug nuveikti darbe, o tik tada kurti šeimą. Todėl dažnai tenka naudotis medikų pagalba, dirbtinis apvaisinimas čia apmokamas sveikatos apsaugos. Štai mūsų Vyšnia – puikus pavyzdys. Jauna graži trijų vaikų mama, sėkminga fotografė. Ji laiminga! Dauguma mano draugių Lietuvoje – kūrybingos, veržlios, ambicingos moterys – mamos. Savo dukrai aš apie jas pasakosiu kaip apie sektinus pavyzdžius.

Foto: R.Vyšnios nuotr.

- Ką manote apie pajuokas iš supermamų? Ar pačios identifikuojatės kaip supermamos, ar vengiate šio termino?

Greta: Aš net tiksliai nežinau, kas slypi už šio žodžio, todėl stengiuosi jo išvis nevartoti.

Lina: Esu tikrai ne vieną per savo gyvenimą įskaudinusi. Yra žmonių, kurie iki šiol su manim nekalba. Kai užeina pyktis, tada man nelabai svarbu, ar supermama, ar višta, kaimietis ar.... Ir manau, kad savo emocijų nesuvokimas, ieškojimas silpnesnių aplinkui yra viena didžiųjų mūsų visuomenės nesėkmių. Mes esam labai greiti smerkti ir visai nepasiruošę palaikyti tada, kai sunku. O motinystė, bent jau man, buvo vienas didžiausių lūžių gyvenime. Ir tikrai daug kartų tikėjau, kad esu nevykėlių nevykėlė, nes po trijų savaičių po gimdymo ant podiumo nebuvau pasiruošusi, mano vaikai daug keldavosi naktį, aš būdavau pavargusi nuo sėdėjimo namie, aš nesugalvojau savo vaikiškų suknelių verslo, ant mano sofų buvo atpilto pieno žymės ir bliaudavau pasikūkčiodama, nors negalėjau paaiškinti, kodėl. Tada atėjo metas, kai pradėjau matyti, kad visos tos sėkmingos arba nutyli, į kokius kompromisus eina, arba meluoja, nes joms lygiai taip mirtinai svarbu pasirodyti ne nevykėlėmis. Ir dabar labai gerbiu visas, kurios gali būti nuoširdžios.

Vaida: Hmmm... Supermama man asocijuojasi su portalu – ir ten tikra, atleiskite, tikra vištidė. Bet pats žodis manęs nei kiek nežeidžia – mano šeima mane kartais pavadina „Super Mum“ ir man smagu nuo to! Mano vyras dirba pilnu tempu, aš dalinu save tarp darbo ir namų, tad daug kas gula ant mano pečių: vaikų priežiūra, būreliai, drabužiai, pirkiniai, knygos, namų darbai, gimtadieniai ir dovanos, pramogų organizavimas, vežiojimas pirmyn atgal, namų ruoša, skalbiniai, maisto gaminimas, gėlės, ir t.t. ir t.t. Ir visa tai su begaline meile. Ir kas pasakys, kad aš ne super-mama?

- Jūsų blogas apsiriboja rašymu, ar tai ir kažkokia visuomeninė veikla, bendruomenė?

Greta: Keletą kartų esame dalyvavusios šventėse, mugėse. Darome tai, kas mums smagu. Niekam neįsipareigojam. Esame rinkusios labdarą. Stengiamės viešinti idėjas ir iniciatyvas, kurias palaikome.
Lina: Iš principo - rašymu. Gal kol kas.

Foto: R.Vyšnios nuotr.

- Jūsų tinklapyje mačiau skelbimą: pirmosios dulos Lietuvoje. Gal galite apie tai plačiau?

Vaida: Aš dirbu dūla (ang.k. doula) Londone. Dula yra gimdymo partnerė, padėjėja, mamos ir tėčio gerbūvio sergėtoja. Mūsų tikslas – padėti mamai patirti tokį gimdymą, kokio ji trokšta. Gimdymo patirtis yra nepaprastai svarbi tiek psichologiškai, tiek fiziškai – negalime sakyti, kad svarbiausia, jog mama ir vaikelis yra sveiki.

Procesas yra labai svarbus ir dulos vaidmuo yra padėti jam vykti kuo sklandžiau, ramiau ir saugiau. Gimdyvei tai gali reikšti skirtingus dalykus: gimdymą namie, ligoninėje su epidūrine nejautra, cezario pjūvį. Mes dirbam su mamoms nepriklausomai nuo jų pasirinkimų, tačiau stengiamės suteikti joms kiek įmanoma daugiau informacijos apie tuos pasirinkimus. Dulos pagalba yra emocinis palaikymas, nukreipimas į informacijos šaltinius, dažnai bendravimas su ligoninės personalu, praktinė pagalba (padėti apsirengti, nusiprausti, pernešti daiktus, paduoti vandens – ko beprireiktų). Dula nesuteikia jokios medicininės pagalbos, nepriima kūdikio ir neduoda patarimų. Ji nėra pribuvėja ar akušerė.

Dulos vaidmuo pirmiausia įgijo vardą ir formą JAV septyniasdešimtaisiais. Po dešimtmečio jos ėmė dirbti ir Jungtinėje Karalystėje, netrukus – visoje Vakarų Europoje. Dabar jos jau padeda moterims ir Lietuvoje kuo aš labai džiaugiuosi.

Prieraiši tėvystė, gimdymas namuose, „baby led weaning“ metodas, Valdorfo mokyklos. Panašu, kad tėvystėje kaip ir kitose gyvenimo srityse, egzistuoja tam tikros tendencijos, mados. Kaip manote, kas jas įtakoja? Kurios iš jų išliks, o kurios netrukus bus pakeistos kitomis?
Greta: Nesutikčiau dėl mados. Džiugu, kad tai yra žinios, kurios plinta. Man tai yra mano vertybes atitinkantys metodai. Arba praktiškai pasiteisinantys metodai. Pvz. labai gailiuosi, kad apie „baby-led weaning“ per vėlai sužinojau (iš miesto mamų, beje) ir tik antram vaikui suteikiau galimybę pajusti tikrus skonius, abiejų vaikų valgymo įpročiai tikrai skiriasi.

Lina: Yra tendencijos. Nors Valdorfo pedagogikai - daugiau kaip šimtas metų, o gimdymas namuose tikrai tradiciškesnis už gimdymą ant stalo. Irgi sunku daryti apibendrinimus, bet gal viena iš versijų - Lietuvoje pradėjo gimdyti vyresnės, platesnio akiračio moterys, kurios į bet ką gyvenime žiūri giliau, tad ir motinystei atsiduoda atsakingai. Kita - kad mes negauname kūdikio auginimo įgūdžių iš šeimos, nes šeimos mažos, nesisuka vaikai nuolat aplink.

Be to, aš pati gimiau sovietų okupacijos laikais, tai ko iš ten apskritai pasimokysi? O atsigręžti į natūralumą, moterų įgalinimą, savo kūno jautimą ir pasitikėjimą juo, kūno, proto ir emocijų santykius - man rodos, tai pasaulinė tendencija. Gal ji irgi susijusi su geresne moterų padėtimi, kad ateina karta, kuri nepagalvoja, kad jų mamos (!) nebūtų galėjusios balsuoti, jei gyventų Šveicarijoj. Dar variantas - perfekcionizmas. Kai žmonės išdresiruoti kiekvieną žingsnį atlikti tobulai ir atsiduoti veiklai iš visų jėgų.

Vaida: Nesutikčiau, kad tai mados – tai tik pavadinimai. Taip, galbūt vieni pavadinimai pasimirš – atsiras kitų, bet esmė ne ta. Žmonės, tėvai, ieško atsakymų, būdų, galimybių elgtis, auginti vaikus taip, kaip liepia širdis ir savas protas, o ne visuomenė ar valstybė. Kartais reikia alternatyvų, kai jauti, kad sena tradicija yra tik tradicija, bet ji tiesiog nebeatrodo prasminga. Taip atsirado, pavyzdžiui, ir „Baby led weaning“ – kuomet vienai mamai staiga toptelėjo, o kam mes tą maistą trinam? Kas mums liepė? Atsiranda daugiau žmonių, kuriems įdomu, kuriems irgi taip geriau ir patogiau – galiausiai prireikia pavadinimo, kad visi žinotų, apie ką kalbam
Manau, kad moterų noras gimdyti bei auginti vaikus su abipuse pagarba, pagal savo pasirinkimą ir intuiciją, galų gale nenusižengiant žmogaus teisėms yra ne mada – tai norma.

Foto: R.Vyšnios nuotr.

- Kuriomis teorijomis, knygomis besiremdamos pačios auginate savo vaikus? Ar dažnai jaučiate tarp mamų tvyrančią konkurenciją?

Lina: Esu skaičiusi daug knygų ir straipsnių, išklausiusi paskaitų ir seminarų apie vaikus ir vaikystę. Didelę įtaką man daro priešmokyklinė Valdorfo pedagogika, prieraišiosios tėvystės idėjos. Tikriausiai mano siekiamybė yra taip atrasti, kad aš pati žinau, kas geriausia mano vaikams. Nes bet kokia teorija, taikoma vaikui, kuriam ji netinka, žalos, o ne duos naudą.

Dėl konkurencijos, hm, gal ji jau praeitas etapas? Kai reikėjo išorinių patvirtinimų, kad su mano vaiku ir buvimu mama yra viskas gerai, kad aš elgiuosi teisingai? Dabar žinau, kad kiekvienas vaikas yra kitoks, ir viskam ateis savas laikas. Ne pagal vidurkių lenteles žmonės auga. Kol žinau, kad mano vaikui viskas gerai, neturiu to niekam įrodinėti.

Vaida: Skaičiau knygų labai daug ir skirtingų, jos man taip suvėlė protą ir širdį (kaip maitinti, kaip migdyti, kaip nesugadinti jiems gyvenimo?), kad dabar nebeskaitau nieko ir kitiems nelabai rekomenduoju. Aš asmeniškai auginu vaikus pasikliaudama savo instinktais, sveiku protu ir daug daug meilės. O konkurencija tarp mamų lydi nuo nėštumo iki turbūt kol anūkai užaugs, su knygomis ar be jų. Stengiuosi jai nepasiduoti ir konkurencingų mamų vengiu.

Stengiuosi savo ir kitų vaikus matyti kaip individualybes ir džiaugtis jų asmeniniais pasiekimais, kūrybiškumu, gerumu ar dar kuo, o ne svarstyti kurią vietą jie užima savo amžiaus grafoje arba kodėl mano dukra nemoka parašyti savo namų adreso kai kaimynės sūnus rašinėlius kuria. Tai sunkus darbas, tiesą sakant – nuolat save stabdau.

- Blogas atrodo labai profesionaliai. Kokia yra techninė pusė – ar turite kalbos redaktorių, maketuotoją ar viską pačios? Miesto mamos – mokamas darbas ar daugiau savirealizacija?

Greta: Pačios, viską pačios. Kartais Linos vyras pakonsultuoja, kai norim kažką gražiau sumaketuot. O iš šio blogo dar niekas nėra niekada gavęs jokio atlygio. Tik moralinį ir socialinį.

Lina: Čia tai jau visas komplimentas, ačiū. Techninė pusė - tiesiog wordpress platforma. Aš ne kartą klausimus sprendžiau klausdama vyro - kai jis prisėda, mano aparatai veikia tvarkingiau. Dirbau agentūroje, man mokėjo už rašymą algą. Dabar nemoka, bet vis tiek rašau, tik jau dabar - ką noriu aš. Užtat leidžiu sau vartoti kalbos komisijos draudžiamus žodžius. Ir perkeltinių prasmių nedėti į kabutes, negaliu jų pakęsti. Man priimtinas tik šveplas rašymas, bet gramatines klaidas net meniu randu ir vargšėms padavėjoms rodau.

Vaida: Daugiausia profesionalumo atneša nuostabios Vyšnios nuotraukos!

- Kalbėti, rašyti, naršyti apie apie motinystę labai būdinga visoms mažų vaikų mamoms. Kaip manote, kas nutiks su jūsų tinklapiu, vaikams įžengus į paauglystę? Ar manote, kad visos „mamiškos“ veiklos yra laikinos, ar dažnai moterys iš tiesų atranda save ilgam? Kokia „Miesto Mamos“ ateities vizija?

Lina: Tai tik rodo, kad daugeliui, tapus mamomis, norisi savo nauja patirtimi dalintis, ją išpasakoti, iškalbėti, galbūt taip randant atsakymus į naujus klausimus. Kiek ilgai rašysiu blogą, nežinau - kol norėsiu. Gyvenimas ne visada turi turėti tikslą ir penkmečio planus.

Vaida: Tikiuosi, kad Miesto Mamos gyvuos savo ruožtu, o ten rašys tos, kurios dar turi energijos ir įkvėpimo.

Šiuo metu tai – Lina. Aš šiek tiek nutolus, bet gal dar sugrįšiu, kai norėsiu ir turėsiu ką pasakyt. Kadangi tai ne verslas kurį mes auginam, o tiesiog malonus rašymas sau ir tiems, kam įdomu, nėra jokio spaudimo rašyti dažniau, ar daugiau, ar apskritai. Augant vaikams turbūt keisis ir mūsų temos, o galbūt ateis kitų mamų, rašančių apie šį tarpsnį. Viskas gan organiškai vyksta pačiame bloge, gal tame ir žavesys?