Isteriški šunys gali būti blogo veisimo, kai poruojami prasto temperamento šunys, rezultatas. Kai toks šuniukas, būdamas dar labai mažytis, atkeliauja pas naują šeimininką, dažnai šeimininkė skiria jam visą savo motinišką meilę, užjaučia dėl jo baimių ir visur vedasi kartu arba palieka ką nors namuose, kad šuniukas nepasijustų vienišas. Tikriausiai jam bus skirta prašmatni vieta miegoti po pūkine antklode ant šeimininkės lovos, nes jis juk toks mažytis, bejėgis ir taip graudžiai inkščia.
Jeigu šuo nedidukas, jo automobilių baimė įveikiama imant jį ant rankų, o nenoras vaikščioti didelių praeivių kojų miške sukelia šeimininko užuojautą. Žengti pirmuosius žingsnius šiame gąsdinančiame automobilių ir kojų pasaulyje šeimininkas šuniukui padeda drąsindamas švelniais žodeliais. Dėl to šuniukas neįgyja pasitikėjimo savimi.
Jums reikėtų nekreipti dėmesio į šuns pageidavimą likti tupėti arba atsisakymą eiti. Tik ignoruodami šuns baimes jūs gali padėti jas įveikti. Pasitikinčiai ženkite į priekį linksmai kalbėdami su šuniuku arba nervingu šunimi priversdami jį sekti iš paskos greitais pavadėlio truktelėjimais.
Kodėl šunys nemėgsta arba netgi bijo vyrų labiau nei moterų nepaisant to, kad niekada nebuvo vyrų išgąsdinti ar jų skriaudžiami? Mano nuomone, tai — šuns gudrybė patraukti savo šeimininkės dėmesiui. Galbūt šeimininkė taip pat įtariai žvelgia į priešingą lytį, o šuo tai jaučia. Jeigu šuo nėra parodinis, visiškai nebūtina jo versti pamėgti tuos, kurių jis nė pažinti nenori. Tačiau turi būti taip, kaip pageidauja šeimininkas.
Iš pradžių reikėtų paglostyti šunį, o paskui, tvirtai laikant už smaugiamosios grandinėlės, duoti komandą: «Susipažink» ir paprašyti vyriškio paglostyti šuns galvą, pakasyti krūtinę. Po to duokite jam pavadėlį ir paprašykite truputį pasivaikščioti su šunimi trukčiojant pavadėlį, jeigu šuo neitų. Kai jie grįš, girkite šunį iš visų jėgų.
Man atrodo gana žiauru versti šunį bendrauti su tais, kurie jam nepatinka, bet visus šunis vertėtų išmokyti paklusti komandai «stovėk», nes to gali prireikti, pavyzdžiui, pas veterinarą.
Tenka sulaukti laiškų, kuriuose šeimininkės skundžiasi, kad šuo nemėgsta jų vyrų, kanda jiems be jokios regimos priežasties. Tokiu atveju aš išmokyčiau šunį nedelsiant eiti į savo vietą, kai vyras yra šalia, paprašyčiau vyro šerti šunį, nes kelias į daugumos gyvūnų širdį eina per skrandį. Taip pat paprašyčiau vyro nekreipti dėmesio į tai, kad šuo nereiškia jam meilės. Labai dažnai šunys pabando žengti pirmuosius žingsnius užmegzti draugystę tada, kai į juos nekreipiate dėmesio.
Geriausia priemonė pataisyti besikandžiojančio šuns elgesiui yra ilgas strypas, pritvirtintas prie smaugiamosios grandinėlės. Žmogus, kuriam šuo bando kąsti, turėtų čiupti už strypo ir keletui sekundžių pakelti šunį taip, kad jis stovėtų tik ant užpakalinių letenų. Tuo pačiu metu reikia tvirtu balsu labai aiškiai leisti suprasti, kad toks elgesys nebus toleruojamas. Šuo kaipmat supras, kas čia šeimininkas, tačiau kiek kandžiojamų vaikų ir vyrų pajėgtų taip pasielgti? Todėl neverta pasilikti šuns, kuris kelia grėsmę — akivaizdu, kad šeimininkai nepajėgia išdresuoti šuns, kitaip nebūtų iki to prieita.
Dar viena problema yra šuns nuobodžiavimas. Mažai kuris patiria ką nors įdomesnio nei kasdienis pasivaikščiojimas iki parduotuvės ir atgal, o ir ne visi laukai bei miškai šiais laikais turi pakankamai įdomių kvapų ir persekiojimo objektų. Todėl tokie šunys kaip, pavyzdžiui, korgiai ar spanieliai, kurie sutverti dirbti, tampa neurotiški ir pradeda kandžioti savo šeimininkus.
Šunys, kurie reguliariai užimami paklusnumo dresūra arba gauna užduočių, įgyja visiškai kitokį charakterį. Deja, šeimininkai dažniausiai tokie užsiėmę, kad neturi laiko dresuoti šuniui ir tikisi, kad jis išmoks tinkamai elgtis namuose be jokių mokslų. Jie nustemba ir nusimena, kai taip neatsitinka. Kiekvienam šuniui, panašiai kaip ir vaikui, būtina duoti kokį nors kasdienį darbelį kad ir dešimčiai minučių.
Dažnas nemalonumų šaltinis yra šunis gąsdinantis triukšmas. Dėl fejerverkų naktis jums ir šuniui gali tapti košmaru arba išgirdęs paleidžiamą automobilio variklį jis gali išsigandęs ištrūkti iš rankų ir pabėgti.
Kodėl dėl viso šito reikėtų kaltinti šeimininką? Jeigu šeimininkas pasivargins supažindinti šunį su visais šiais garsais, greitai šuo nebekreips į juos jokio dėmesio arba netgi pamėgs. Man teko priglausti vieną šunį, kuris turėjo daugybę baimių, jį aš mokiau nebijoti šūvio. Šaudavau iš žaislinio pistoleto su pistonais ir liepdavau «paimk», o tada su juo žaisdavau.
Greitai šuo prisijungė prie žaidimų, priprato ir pamėgo šūvio garsą. Po to, kai tik išgirsdavo šaudant, iškart pasikeisdavo — būdavo matyti, kad labai nori pulti arba žaisti. Taip pat dažnai netikėtai mesdavau žemėn sunkias knygas, tada girdavau šunį ir juokdavausi kartu su juo; šunims patinka juoktis, ir jie tai daro kaip vaikai.
Visada plodavau delnais, kai tik šuo darydavo ką nors gerai, ir greitai jis susiejo plojimą su linksmu balsu ir šypsena.
Sunkiau įveikiama bėda — šuns nesugebėjimas likti vienam namuose. Išspręsti šiai problemai reikia daugiau laiko nei daugumai kitų, nes pacientas šiuo atveju yra atkaklumo stokojantis šeimininkas. Šunį reikia mokyti atsigulti ir gulėti. Jeigu šuo keliasi, šeimininkas privalo sugrįžti prie šuns, balsu išreikšti savo nepasitenkinimą ir priversti vėl atsigulti.
Nereikia paisyti jokių šuns inkštimų ir prieštaravimo. Gali tekti truktelėti smaugiamąją grandinėlę, kad šuo vėl atsigultų. Jeigu šuo loja, griežtai liepkite nutilti. Šiuo atveju viską lemia balso tonas. Negalima šuns įkalbinėti likti gulėti, nes tai nepadės. O jeigu šuo išguli netgi keletą minučių, pagyrimas turi būti nepaprastas.
Atminkite, kad gulintys šunys negali ilgai loti — jie pavargsta. Todėl kai tik šuns lojimas sudaro jums nepatogumų, liepkite jam gulėti. Jeigu reikia, galite sėstis ant kėdės, o šunį su pavadėliu paguldyti šalia. Tada uždėkite koją ant pavadėlio taip, kad jis būtų tarp bato kulno ir pirštų dalies. Jeigu šuo bandys atsistoti, timptelėkite pavadį į viršų toje vietoje, kur jis išlenda iš po pado.
Šuniui nepatogu, todėl jis anksčiau ar vėliau vėl atsiguls. Stenkitės patys nesilenkti, kad šuo nesusietų jūsų su tuo, kas vyksta. Kai šuo atsigula, pagirkite jį, parodykite, jog esate patenkinti, bet ramiai, kitaip šuo vėl atsistos. Kai pratimą baigsite, paglostykite šunį.
Iš pradžių pratimą darykite po keletą minučių, vis ilgindami gulėjimo trukmę iki pusvalandžio. Būkite nepalenkiami — atminkite, kad kai tik šuo paklūsta, smaugiamoji grandinėlė atsipalaiduoja, todėl šuo pats gali padaryti taip, kad jam būtų patogu. Tam, kad sunkaus charakterio šuo taptų geras, jums reikės būtų tvirtos valios. Jeigu tik leisite šuniui nugalėti, žengsite dar toliau atgal, nei buvote pradėdami.
Palikite šunį gulėti kasdien vis ilgiau. Kai šuo tiki, kad grįšite, sunkumų, susijusių su negalėjimu palikti jo vieno namuose, nekyla. Lupti šuns nėra prasmės, barti — ne ką geriau. Laimėsite tik pasitelkę ramybę ir tvirtą charakterį. Niekada nepamirškite šuns paguldyti iš naujo, jeigu jis be leidimo atsikėlė.
Pasistenkite padaryti viską, ką galite, kad pratimas šuniui patiktų. Paklokite jo mėgstamiausią paklotėlį, ypač automobilyje; jeigu įmanoma — leiskite gultis ant jo kėdės svetainėje. Tik tada, jeigu niekas nepadeda, reikia imtis griežtesnių priemonių.