Mums įkalė į galvą blukį. Noriu gilintis - kas? Bet mano gilinimasis suras tik kažkokius šou organizatorius. Neverta jų ieškoti. Tiesiog dabar jiems tereikia pranešti, kad blukis, tai lietuviškai - tabalas.

Dėl negausios šaltinių informacijos šia tema, naujai atgaivinta tradicija virto niekine, atspindinti visuomenės dabartinį požiūrį į papročių dvasinę išraišką.

Jeigu paklaustumėt latvių, kas yra blukis? Ar jie žino blukį? Taip – visi atsakytų. O paklausus, kas užrašė blukio vilkimo tradiciją, manau nedaugelis suprastų klausimą.

Atsakau, net neabejodamas – vokiečiai. Ką matė vokiečiai švenčiant latviams senųjų metų pabaigą? Lentos vilkimą, plačios, storos lentos vilkimą, Bloko (vok.) vilkimą.

Artėja esminė šventė - metų virsmas, todėl norėčiau visus pasveikinti ir pakelti... apsidairau - midaus neturiu - tai keliu taurę „vino de tabulo“ (stalo vynas).

Simonas Daukantas rašė "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" ir šventėms, ir linksmybėms naudodamas gražų žodį viešės.

„VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖS

   Lig nepradėjus pasakoti apie senovės šventes, reikia pirmiau tą stipriai įsitėpti, jog senovėj lietuviai garbino dievą ne verkdami ir rūpindamies. Tai ir jų šventės buvo minavonėmis linksmų nočių, kurias minavodami džiaugės ir linksminos, dievams dėkavodami ir viens kitą vaišindami; kaip yra keturios dalys metų laiko, taip buvo atliekamos ketverios šventės, arba viešės, nuo žodžio visi, jog visi susirinkę viens kitą mylėjo linksmindamies; šiandien dar, tą minėdami, senu įpročiu ant krikščionų švenčių susirinkę gentys ir susiedai turi pasilinksminti.“ *1
Tuo linksmumu ir pradedu rimčiau.

Artėjant šventėms, vėl jausmais, pajautimais pradedu tirti aplinką, savo papročius, būsimą dvasinį veiksmą šventės metu, lyg klausdamas savęs - ar elgiuosi teisingai, ar tai tik užmirštų senų papročių šou parodiją. Ir lyg nujausdamas tiesą kažkur šalia, tiriu toliau.

Viešumo, lankymosi, buvimo kartu šventė, viešėjimo namuose, iš toliausių tolių sukviečianti artimus būti kartu į Kūčias (beje, rus. куча – kaupas, krūva), šitoje viešėje dar ir išėjusių artimųjų, protėvių pabuvimas nuo Ilgių iki Kūčių pasidalinimas susikaupimu, šiluma tuo šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku. Pasidalinimas Jiems paliktu maistu prie Kūčių stalo, mums užmigus, lyg atsisveikinimas ir prabudimas, pradedant naują laiko skaičiavimą.

Ir staiga girdžiu daužymą, matau Kūčių – Kalėdų paprotį vilkti, vadaloti, tavalioti Tabalą, Bluką, Blukį, Kaladę, ar dar kitaip vadinamą didžiai pagerbtą daiktą, kuris tiek nusipelnė dėmesio, visai prieš metų pabaigą. Griebiuosi knygų.

J. Lasickis mini Tavvalą. „Dievas Tavvals – gerų paslaugų teikėjas“. *2
Lietuvių kalbos žodynas*7: tavalas sm. IM1864,9 stiprybę teikiantis dievaitis.
vãdalas sm. (3b) 2. I, Kos38 žmonių būrys.
vàdaloti, -oja, -ojo tr. RŽ, FrnW, vãdaloti J, Š, NdŽ, Kv, Lkv, vadalóti, -ója, -ójo NdŽ šnek. 5. refl. Skd, Vkš tabaluoti, maskatuoti

Kūčios - bendruomenės šventė. Vėliau virtusi šeimos švente. „Kūčia“ – didesnis žmonių būrys - vadalas, kuris būtent Kūčių vakarą velka, (rus. Кутить – ūžti) gerokai triukšmaudami, vadaloja, t. y. linksmindamiesi tabaluoja tabalą aukojimui.

Simonas Daukantas, gimęs ir užaugęs senosiose Kuršių žemėse, Livonijos, Kurlandijos - Lietuvos pasienyje, žino ir rašo du vardus savo veikale, apie tą vadalojamą daiktą prieš Kalėdas – Blukį ir Tabalą. *1

Žodis blukas arba blukis pasiskolintas iš latvių, o latviai naudoja vokišką blok ( blokas). Tai yra stora lenta.*3

O žodis tabalas*4 vartojamas Lietuvoje. Tai taip pat stora lenta.
Nieko nuostabaus, kad Simonas Daukantas juos abu žino.

Tai ne rąstigalis. Tai ne kelmas. Tai plokštė, kuri buvo naudojama ir turėjo savo aiškią paskirtį. Priklausomai nuo tinkamo rąsto, tai maždaug metro ilgio, gali būti ir daugiau, apie pusės metro pločio ir iki dešimties centimetru storio, iš storo medžio skelta plokštė – Tabalas. Pakabinamas viešoje susirinkimų, švenčių, šokių vietoje horizontaliai ar vertikaliai. Paskirtis - tai įrankis sušaukti visuomenę svarbiems klausimas spręsti, apeigoms, apeiginiams ir visiems šokiams, garsinis, ritminis, mušamasis instrumentas.

Tabalų signalais kaimo žmonės buvo sukviečiami į pirtį, šermenis, vestuves, susirinkimus*3 Tai atlieka tas žmogus, kuris prižiūri tabalą. Mokantis jį mušti, naudotis, juo grojant. Toks tabalas tam tikroje bendruomenėje buvo vienas. Vienas, tam tikroje teritorijoje, kur tabalo garsas sklisdavo iki trijų kilometrų atstumu. Vėlesniais laikais tų tabalų galėjo kabėti keli, skirtingam garsui išgauti. Jeigu jis toks reikalingas, tai kam jį reikėjo deginti?

Pirmiausiai, kad degint - jį reikia turėti.

V. Toporovas mini senąjį badniaką*6 (tabalą), bet labai gražiai, aprašo pietų slavų paprotį kertant naująjį. „Badniako (tabalo) į mišką eidavo Kūčių rytą... Kirsdavo storą sveiką medį, dažniausiai ąžuolą, buką, klevą...Makedonijoje pirmenybę suteikdavo laukinei kriaušei. Priėję prie medžio, sveikindavosi su juo, apipildavo grūdais, o kirtimo vietą tepdavo medumi. Medį kirsdavo iš vienos pusės, kad kristų į rytus. Rąstas skaldomas į tris dalis. Vakare įnešant į namus, vėl jį apiberdavo grūdais, apšlakstydavo vynu, ar šventintu vandeniu.*4

Bulgarų mergaitės badniakui dainuodavo, klausdamos ir jis atsako toje dainoje, kad piemuo nukerta medį, atneša į namus, pastato prie židinio, prie padengto stalo. Sakoma, kad tai auksinis medis, siekiantis net patį dangų. Medžiu nulipa jaunasis dievas ir atneša įvairiausių gėrybių.*4

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Tai naujasis arba jaunasis tabalas, kuris per visus metus pasens.

A. J. Greimui atrodo, kad: Frenkelio cituojamas S. Daukanto aiškinimas, pagal kurį Žemgalėje ar Kurlandijoje Kalėdų naktį po kiemus velkamas ir galop sudeginamas blukis (tabalas) simbolizavo besibaigiančius senuosius metus, neatrodo pakankamai solidus... *3 Neranda čia A. J. Greimas kovos tarp senųjų ir naujųjų metų, mirties ir prisikėlimo epizodų. Jam įtikinamesnė indoeuropiečių stulpų kulto liekana. Siūlo dviejų žodžių - bluko ir tabalo - sinonimiškumą tai hipotezei paremti. Tuo būdu, Tabalas reikštų ne tik dievišką būtybę, galinčia pasireikšti žmogaus pavidalu, bet drauge ir blukį, t.y. stabą, kuriame toji būtybė yra įsikūnijusi, su juo sutapdama.*3

Na, tiesiog nuostabu. Taip, žinoma, tabalas kaip ne kaip stabas. Pritariu. Tarpininkas tarp žmonių ir dievų. Kai jis sudeginamas, štai tada jis ir virsta dievybe. Jauno ir seno įsikūnijimas stabe. Yra čia ir „mirties ir prisikėlimo epizodai“ - materialaus bendruomenės įrankio virsmas į dievybės išraišką sudegus.

Toks tabalas turi dar vieną buitinę funkciją - informacinė bendruomenės lenta, vieša vieta, erdvė apie tabalą, kurioje skelbdavo žinią, prie kurios pirmiausiai visi ir susirinkdavo, po tuo didžiuoju ąžuolu kabėdavo. Ką ir kaip rašydavo? Įrėždavo, išpjaustydavo, žymėdavo svarbius įvykius, dienas. Pagal mėnulio fazes, arba pagal saulės dienas. Tame įrėžime buvo pažymimos šventės, kiti svarbūs bendruomenės įvykiai. Kol užsipildydavo trimis šimtais šešiasdešimt penkiomis metų dienomis.

Na, kažkas turi skaičiuoti, kiti darbą bedirbdami gali ir užsimiršti. O čia ateini pas to kaimo išminčių su savo džiaugsmais, bėdom, žvilgt į tabalą ir žinai kuri metų diena.
Tai yra kalendorius. Kabantis ir žmogaus pagalba skaičiuojantis laiką. Gyvas kalendorius. Vis pildomas. O metams pasibaigus, jo prižiūrėtojas, krivis, žynys, vaidila, jau jį vilkdamas, paskutinį kartą sukviečia bendruomenę jo paaukojimui, sudeginimo apeigai Kūčių vakarą. Tolygu dabartinio pasibaigusių metų kalendoriaus sudeginimui . Kaip Mandala.

Žemaitė mini, kad iš jo velkamo pelenų dieną buvo ketinama padirbti įvairius buitinius daiktus, darydavo baldus.*4 Suprantama, iš kelmo šaknų baldai neišeis.

Visuomeninė žmogaus būtis, susigerianti į tabalą garsais, vaizdais, įrėžiant ženklus kaip laiko žymėjimą, tai yra ta trumpa vienerių metų tabalo funkcija. Tabalo kaip žmogaus gyvenimo stebėtojo funkcija. Tabalas iš švento medžio, ąžuolo, garbinamo, nekertamo ir saugomo, čia lyg užgimstantis jau ne gamtinis, o žmogaus rankų kūrinys, tebeturintis visas medžio šventumo savybes ir tik jam suteikiamomis galiomis kaupia tą dvasinę būseną. Ir tik jis maitinamas tam tikros bendruomenės žiniomis, kurios metų pabaigoje nukeliaus dievams.

Dar noriu pabrėžti, kad tai ne šiaip koks medienos gabalas. Medis turi augti nesusisukęs, nes nesigaus plokštė. Tai pats tiesiausias ir vertingiausias medis. Jis turėjo būti skeliamas, (tais laikais plačią lentą padirbti nebuvo taip paprasta) džiovinamas savaime, paruošiamas, kad daužant, mušant, grojant  neskiltų. Išraižomas dienų, mėnesių ženklais. Jame užrašomos padėkos dievams.

Materialia dievybės išraiška dėkojama, aukojant už praėjusius metus. Metai turi Tabalo – kalendoriaus išraišką, pilnai užpildytą laiko ženklais.

Nuo pirmos iki paskutinės metų dienos užaugęs ir pasenęs, prisipildęs bendruomenės gyvenimo žinių, patirties, Tabalas nemiršta, o pilnas metų įvykių, rodomas visiems tempiant į kiekvienus namus, tuo jį sustiprinant, taukšint į jį, šaukiant visus į jo palaidojimą, paleidimą, aukojimą į dangų prie dievų.

Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

O štai dar vienas džiuginantis įrodymas, kad tai yra tam tikros paskirties lenta. Tai Lotynų kalba*6, kuri kai kada yra raktas į mūsų mitologijos lobius:
Tabalas – atminimo lenta dievams. Manau, pirmiau žmonėms, o jau sudeginus, dievams.

tabul|a, ae f
1. lenta (līgnea Dig); plyta; plokštė (plumbea T);
2. paveikslas (picta in pariete Pl); ◊ manum dē ~ā! Pt šalin ranką nuo paveikslo, t. y. gana, užteks;
3. rašomoji lentelė (cērāta Pl);
4. sąskaitų knyga; ~ās cōnficere C rašyti (pajamų ir išlaidų) sąskaitas; nōmen referre in ~ās C įrašyti skolą į sąskaitų knygą;
5. aukciono lenta (su iš varžytynių parduodamų daiktų sąrašu); ad ~am adesse C būti varžytynėse;
6. žemėlapis (geographica C);
7. pinigų keitimo stalas C;
8. lošimo (kauliukais) lenta O, Pt;
9. atminimo lenta (dievams už jų suteiktą malonę) H, Pe;
10. perkeltinė reikšmė.
1) raštas; sąrašas (komicijų rinkimų, proskripcijų, turto įkainojimo) C, Cs, H;
2) dokumentas (testāmentī Pt); aktas; ~ae pūblicae C valstybiniai aktai;
3) sutartis (nūptiālis T);
4) protokolas; in ~ās referre C įrašyti į protokolą;
11. įstatymų lenta; libellus duodecim ~ārum C dvylikos lentelių įstatymas (V a. pr. Kr.);

Prasmių daugiau nei galima buvo tikėtis. Galbūt atverčiamas naujas tabalo gyvavimo ir kituose įvairiuose papročiuose laikas. Su naujomis jo galimybėmis.
Šis ritualo atributas skirtingose tautose.

Bulgarai – koladnik, kolednik;
Slovėnai – božic;
Prancuzai – chalendon, chalindo; (išvertus Kalėdų žurnalas?)*8
Latviai – blukis;
Lietuviai – blukas, tabalas, kaladė;*4

Pagaliau artėjant šventėms papročiai lyg randa tikrumą. Kad nesam lyg kokie pagaliai, kelmai, ar kaladės, kad neturim valkiotis bet ką nusigriebę, kas po ranka pakliūva, tampyti ir vienas po kito eiti barškindami į langus, vilkti kelmus į vidų ir vapalioti, kad ne gerti čia mes atėjom, o pagirti šeimininkų*4... Užuomina aiški. Ir pila, tiems užmiršusiems tikrąjį paprotį, kad greičiau kur nuvirstu kaip tas kelmas. Ilgainiui tabalas keičia savo išvaizdą. Iš plačios storos lentos virsta bet kokiu medienos gabalu, šaką, kelmu.

Pirmiausiai tai todėl, kad neturi tokio skelto ąžuolo, tiesiog jau nebėra kam jo pagaminti, nebėra to dienų skaičiuotojo, metraštininko. Ir miško švento nebėra. Nes XIX a. tikslas jau kitas – ne sušaukti visus į apeigą, aplankant su dievybe tabalu, kuris bus aukojamas, o tiesiog vaikščiojimas iš trobos į trobą ir „taktiškas“ prašymas išgerti.

O dabar miestų „šou menai“ siūlo šventą medį lyg kokį žmogų daužyti pagaliais, spardyti , mušti medį, taip išreiškiant savo bėdas, agresiją ir jas bandant paaukoti. Juokinga? Nelabai. Papročiai neturi agresijos. S. Daukantas kalba apie šventės linksmumą. „ Susirinkę giminės ir kaimynai turi pasilinksminti.“ Tabalas ar Morė nesunaikinami pykčiu ir agresija, jie pagerbiami ugnimi, džiaugiantis. Būti laimingam, linksmam, tai džiaugsmo išraiška per papročius.

Šių metų pabaiga. Na, neturim to pasenusio tabalo. Dabar, kol pasidarysime tikrąjį tabalą ateinantiems metams, su jo visa mitinę galia, tempkime į apeigą savo popierinius kalendorius su visais ten padarytais įrašais. Popierius iš medžio. Ten mūsų darbai, visų metų gyvenimas. Manau tai veiksmas, suteikiantis asmeniškai kiekvienam galimybę dalyvauti tabalo aukojime. Tais kalendoriais dėkodami už suteiktą praėjusių metų malonę, aukosim juos kaip tabalą savo dievams.

Sunku net nusakyti, kas turėjo dėtis krivio – kunigo, ar vaidilos širdy, kertant šventoje girioje jauną, patį gražiausią, patį tiesiausią ąžuolą. Ąžuolo tabalas yra ne blogio, kaip kai kas šiandien įsivaizduoja, bet pačio didžiausio gerumo įsikūnijimas. Ir velkamas jis ne nutryptomis gatvėmis, o švaria gamta, į tam aukojimui šventą vietą.

Tuo tabalu grojama paskutinį karta, paskutinį kartą tabalas sukviečia visus. Tai jame visų metų mūsų džiaugsmai ir meilė sukaupta, surašyta, svarbių susirinkimų sprendimai, krikštai, vestuvės, laidotuvės. Mūsų gyvenimo vienų metų kalendorius – žinia dievams.

Padėka dievams už suteiktą malonę. Tuoj nukeliaus tabalas ugnimi, visus metus išbuvęs su mumis pas protėvius, pas dievus, pavirs laiko dievu, su laiko žiniomis iš mūsų, sudegdamas tarpininku tarp žmonių ir dangaus. Jeigu yra sniego, tabalu galima paskutinį kartą važiuoti lyg rogėmis ir groti juo paskutinį kartą, sušaukiant visus aukojimui, pasitinkant linksmai Naujuosius. „Tabalai, tabalai, visi garbin tave“*3

Pabelskit tris kartus į medį, į tabalą, kad blogis Jus aplenktų.

Darnos Visiems, už Naujuosius pakeliu taurę „vino de tabulo“ nuo tabalo apeigų stalo.

Pagarbiai,
Vidmantas Velička
Trakų Romuva
2014 m. gruodžio 23 d.

*Literatūra

1. Daukantas S. Raštai. – V. 1976.
2 . Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus (De diis Samagitanim caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum), išl. 1615, 1627, 1868; lietuvių k. Vilnius, 1969 m.
3. Greimas A. J. Apie dievus ir žmones: Lietuvių mitologijos studijos. – Chicago, 1979
4.Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. V., 1990
5. Toporov V. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. – V. 2000
6. Kuzavinis K. Lotynų- lietuvių kalbos žodynas. – V. 2007
7. http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp
8. http://fr.wiktionary.org/wiki/chalendon