1. Žinok valytojos vardą
Kai mokiausi antrame kurse universitete, mūsų profesorius pavedė atlikti testą raštu. Buvau pavyzdingas studentas, todėl atsakiau į visus klausimus, išskyrus paskutinį: „Kuo vardu mūsų universiteto korpusą valanti moteris?“
Man pasirodė, kad čia kažkoks pokštas. Na taip, kelis kartus mačiau mūsų valytoją, – aukšta tamsiaplaukė moteris, apie 50 m. amžiaus, – bet iš kur man žinoti jos vardą? Į paskutinį klausimą taip ir neatsakiau. Baigiantis paskaitai vienas studentas paklausė, ar šis klausimas turės įtakos pažymiui. „Žinoma“, – atsakė profesorius. – Kad ir kokį darbą dirbsite, teks bendrauti su daugeliu žmonių, o tarp jų nėra visiškai nesvarbių. Jie verti jūsų dėmesio, rūpesčio ar tiesiog pasisveikinimo.“
Šią pamoką atsimenu visą gyvenimą. Na, ir išsiaiškinau, kad valytoja vardu Dorotėja.
2. Nepalikite žmogaus šlapti lietuje
Kartą 23.30 val. Alabamos valstijoje prie greitkelio stovėjo pagyvenusi juodaodė moteris. Sugedo jos automobilis, o jai labai reikėjo pasiekti tikslą, tad ji nutarė pamėginti susistabdyti automobilį. Tiesa, nuo lietaus iš karto peršlapo.
Greitai sustojo automobilis, iš jo išlipo jaunas baltasis vyriškis ir iš karto sutiko ją pavėžėti, kas konfliktišką septintą dešimtmetį buvo negirdėta. Vyras ne tik nuvežė moterį ten, kur reikia, bet ir padėjo išdžiūti ir netgi iškvietė taksi.
Moteris labai skubėjo, bet visgi rado laiko jam padėkoti, taip pat paklausė pavardės ir gyvenamosios vietos adreso. Po savaitės paskambino į vyriškio namo duris. Atidaręs duris jis pamatė dėžę su dideliu televizoriumi. Laiške buvo parašyta: „Ačiū, kad padėjote man prie kelio. Lietus permerkė ne tik drabužius, bet ir viltį. O paskui sustojote jūs. Jūsų dėka visgi spėjau pasimatyti su mirštančiu vyru prieš pat jo mirtį. Ačiū, kad padėjote, nieko nesitikėdami mainais. Pagarbiai – ponia Ant King Cole.“
3. Nepamirškite tų, kas jus aptarnauja
Gana seniai, kai ledai su šokoladu kainavo kur kas mažiau, vienas 10 m. berniukas užėjo į kavinę prie restorano ir prisėdo prie staliuko. Padavėja pastatė priešais jį stiklinę vandens. „Kiek kainuoja ledai su šokoladu“, – paklausė berniukas. „50 centų“, – atsakė padavėja. Berniukas išsitraukė iš kišenės monetas ir jas perskaičiavo.
„O kiek kainuoja paprasti ledai“, – paklausė jis. Prie kito staliuko atsisėdo žmonių, padavėja neteko kantrybės ir grubiai atsakė: „35 centus.“ Berniukas dar kartą perskaičiavo centus ir užsisakė paprastų ledų. Padavėja atnešė ledus, sąskaitą ir nuėjo. Berniukas suvalgė ledus, susimokėjo ir išėjo iš kavinės.
Padavėja grįžo prie staliuko nunešti indų. Ji vos neapsiverkė, po tuščia lėkštele radusi dvi monetas – 10 ir 5 centų. Berniukas atsisakė ledų su šokoladu, kad galėtų palikti jai arbatpinigių.
4. Šalinkite kliūtis iš kelio
Seniai seniai vienoje karalystėje jos valdovas įsakė nuridenti ant kelio didelį akmenį. Paskui jis nutarė pažiūrėti, ar kas nors pajėgs jį nuridenti, ir pasislėpė. Iš pradžių keli pravažiavo keli turtingi pirkliai ir dvariškiai karietomis – jie tiesiog apvažiavo akmenį ir garsiai piktinosi, kad prie sostinės ant kelio guli šitoks akmuo. Nė vienas nė nepabandė nuridenti akmens.
Galiausiai kelyje pasirodė valstietis, ant pečių nešdamas maišą su daržovėmis. Priėjęs prie akmens, jis padėjo maišą ant žemės ir pabandė nuridenti akmenį nuo kelio. Jam teko kaip reikiant paplušėti, bet akmenį visgi nurideno. Vėl užsikėlęs maišą ant pečių jis pamatė, kad po akmeniu gulėjo piniginė, pilna auksinių monetų, ir karaliaus laiškas, kuriame jis buvo parašęs, jog dovanoja pinigus tam, kas nuridens akmenį nuo kelio. Valstietis suprato tai, ko daugeliui niekada nepavyksta suprasti – kiekviena kliūtis – galimybė pagerinti mūsų padėtį.
5. Duokite, kai reikia
Prieš daugelį metų, kai dirbau savanoriu ligoninėje, susipažinau su maža mergaite Liza, sirgusia reta, sunkia liga. Jos vienintelis šansas pasveikti buvo 5 m. brolio kraujas, kuris šia liga jau buvo persirgęs ir kraujyje buvo antikūnių, kurie galėjo kovoti su liga. Gydytojas paaiškino berniukui, ko iš jo reikia, ir paklausė, ar jis sutinka duoti sesutei kraujo. Jis nedvejojęs nė sekundės atsakė: „Jei tai išgelbės jai gyvybę, sutinku.“
Kai vyko kraujo perpylimas jis žiūrėjo, kaip išblyškę sesers skruostai vėl rausta, ir šypsojosi. Paskui staiga nuliūdo ir paklausė gydytojo: „Ar aš greitai mirsiu?“ Pasirodo, berniukas manė, jog tam, kad išgelbėtų seserį, jis turės atiduoti visą kraują.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
