„Ar vaikams bus naudingi kišenpinigiai, priklauso nuo tėvų,“ – teigia Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius Valdas Jankauskas.
Kad pinigai turi vertę ir gali išpildyti norus, mažieji supranta gerokai anksčiau, negu išmoksta perskaityti trokštamo gardumyno pavadinimą ar susiskaičiuoti grąžą.
Mažyliai džiaugiasi gavę keletą litų, kuriuos, kada tik panorėję, galės išsikeisti į norimą daiktą.
Tačiau ar tėvai įvertina poveikį, kurį elgesys su pinigais gali turėti jų vaikui? Koks jis bus (teigiamas ar neigiamas), 100 % priklauso nuo tėvų.
Jeigu gimdytojai kišenpinigius naudoja kaip ugdymo priemonę, vadinasi, moko atžalą racionaliai ir atsakingai elgtis su pinigais, ne išleisti jų visų iš karto, o taupyti iš anksto suplanuotiems pirkiniams. Tai, žinoma, yra gerai. Tačiau jei duodami pinigų tėvai nepasidomi, kur vaikas juos išleidžia, tai gali formuoti neteisingas vertybes.
Tėvai, kurie duoda atžalai kišenpinigių, skatina jos savarankiškumą, atsakingumą, taip pat apgalvoti savo norus ir sprendimus, gebėti išsikelti tikslus ir planingai jų siekti, sumaniai ieškoti veiksmingesnių būdų pasiekti tai, ko nori, ilgainiui – pasitikėti savimi.
Mokėjimas disponuoti pinigais – tai įgūdis, o ne įgimtas gebėjimas, todėl jį reikia ugdyti kuo anksčiau. Vaikui būtina paaiškinti apie taupymo privalumus, prioritetų nustatymą, tačiau leisti pačiam priimti sprendimus, kur išleisti pinigus, ir mokytis iš savo klaidų
Galutinis šio ugdymo tikslas – kad vaikas sulaukęs pilnametystės mokėtų tvarkyti savo biudžetą, t. y. tinkamai elgtis su pinigais ir žinoti, kad ne tik pramogos egzistuoja, bet reikia ir pavalgyti, apsirengti.
