Dažnai taip pasireiškia moterų emocinės problemos, kurios netgi gali sukelti psichikos sutrikimą – Miunhauzeno sindromą. Pasaulyje jis laikomas viena iš smurto prieš vaikus formų ir tyrinėjamas jau keletą dešimtmečių. Lietuvoje kol kas apie jį tik prabylama.
Ne vaiko, o mamos problema
Miunhauzeno sindromui būdingas medicininių simptomų išgalvojimas ar sukėlimas.
„Jei įtariate, kad jūsų šeimoje, tarp artimųjų yra nuo šio sutrikimo kenčiantis žmogus, nelikite nuošalyje, nes tai gali kelti pavojų jo vaikų sveikatai“, – perspėja dr. Roma Jusienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė.
Tai ne vaiko, o motinos arba tėvo problema, nors dažniau šis sutrikimas nustatomas moterims, mamoms, močiutėms arba globėjoms. Jį sunku įtarti, atrodo, puiku: mama rūpestinga, jai svarbu, kad dukra ar sūnus būtų sveikas.
„Tačiau jei ji nuolatos tampo vaiką po gydymo įstaigas, reikalauja atlikti sudėtingus tyrimus, nors specialistai jų ir nerekomenduoja, reikėtų suklusti“, – atkreipia dėmesį docentė.
Griebiamasi ir simptomų klastojimo ar sukėlimo. Pavyzdžiui, į šlapimą įpilama kraujo. Vaikui gali būti duodama viduriavimą, dusulį, vėmimą ar kitus negalavimus sukeliančių vaistų. Pasitaiko, kad ligos simptomai dirbtinai palaikomi tinkamai negydant. Tarkime, dukra ar sūnus serga, o mama neduoda jam gydytojo skirtų vaistų. Arba sukuria situacijas, kad jis kuo dažniau peršaltų ir pan. Pasak psichologės, tokie veiksmai vertinami kaip prievarta vaiko atžvilgiu arba netinkama priežiūra.
Tarsi užburtame rate
Pastebėti liguistą mamos rūpestį nėra paprasta, tikina R. Jusienė, vaiko sveikata – jautri sritis. Kad gydytojas galėtų pasakyti, ai, mamyte, jūs čia kažką išsigalvojate, turi būti tvirtai įsitikinęs, jog mažasis pacientas sveikas. Tai įmanoma tik atlikus tyrimus. Taip atsiduriama tarsi užburtame rate.
Būdingas Miunhauzeno sindromo požymis – mama nepriima medikų nuomonės, kad vaikas sveikas ar kad ji galbūt pernelyg nerimauja, ir primygtinai reikalauja medicininių tyrimų. Jei gydytojui kyla tokių įtarimų dėl mamos perdėto rūpesčio, jis privalo pranešti vaikų teisių apsaugos tarnyboms. Šios turi šeimą patikrinti.
„Deja, dažnai paaiškėja, kad nėra prie ko prikibti: namuose tvarkinga, vaikai prižiūrėti, nemušami. Todėl labai svarbus įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas: medikų, psichologų, teisininkų, socialinių, vaikų teisų apsaugos darbuotojų“, – akcentuoja Bendrosios psichologijos katedros docentė.
Psichologiškai ištyrus tokiu būdu smurtaujančias mamas dažnai paaiškėja, kad vaikystėje jos pačios buvo emociškai labai apleistos: trūko normalios priežiūros, bendravimo su tėvais, meilės ir globos. Neretai joms diagnozuojamas ir asmenybės sutrikimas.
Moterys nesuvokia, jog jaučiasi blogai, yra nelaimingos ir joms reikalinga specialisto pagalba.
Miunhauzeno sindromo kamuojamos mamos naudojasi vaiku, kad gautų to trūkstamo dėmesio. Jos jaučiasi menkavertės, sutrikusios, nepasitiki savimi, o išoriškai tai kompensuoja perdėtu rūpesčiu vaiko sveikata. Labai nori, kad kas nors nuo jų būtų priklausomas – tada jaučiasi reikalingos.
Atpažinti Miunhauzeno sindromą kartais padeda ir faktai iš mamos medicininės istorijos įrašų: ji ir pati sau išgalvodavo ar sukeldavo ligų simptomus, klastojo savo ligos istoriją tiesiog siekdama sulaukti dėmesio, ne dėl ekonominės naudos – nedarbingumo, invalidumo ir pan.
Didelė psichologinė žala
Šeimos, kurių mamos liguistai rūpinasi vaiko sveikata, paprastai gyvena labai uždarai: neturi daug draugų, nebendrauja su artimaisiais arba jų tarpusavio ryšiai labai silpni. Dėl to gana ilgai niekas nepastebi, kas iš tiesų toje šeimoje vyksta, ji nesulaukia pagalbos iš šalies, o vaikas žalojamas.
Pasak psichologės, šiose šeimose tėčiai dažnai būna labai atsiriboję nuo žmonos ir vaikų: arba pasinėrę į darbą, arba gyvena savo gyvenimą. Jei vyras palaiko šiltus, artimus santykius su šeimos nariais, tai teigiamai veikia ir mamą, linkusią į perdėtą nerimastingumą.
Kaip elgtis artimiesiems, jei kyla įtarimų, kad mažylis patiria tokį medicininį smurtą? Pirmiausia reikėtų geranoriškai pakalbėti su mama, padėti suprasti, jog pagalbos reikia jai pačiai. Kad įsitikintumėte, ar iš tiesų mamą kamuoja Miunhauzeno sindromas, vaiką reikėtų pabandyti kuriam laikui nuo jos atskirti ir stebėti, kaip jis jaučiasi.
Pastebėta, kad tokios mamos nė karto nebuvo palikusios vaiko prižiūrėti kam nors kitam, dažnai jo netgi nevedė į ugdymo įstaigas. Pretekstas – silpna sveikata. Esą niekas kitas, išskyrus jas, negali jų mažyliu tinkamai pasirūpinti. Kai ateina laikas eiti į mokyklą, moterys kartais bando gauti namų mokymą neva dėl vaiko sveikatos bėdų. Jei tenka vis dėlto dukrą ar sūnų vesti į mokyklą, skuba po pamokų pasiimti, neleidžia į būrelius ir pan.
Įtardami šį sutrikimą artimieji turi bendradarbiauti su šeimos gydytoju, kitų sričių specialistais. Tai padėtų nustatyti tikslią diagnozę ir suteikti ligonei reikiamą pagalbą. Užsienio šalyse tokiais atvejais vaikas gali būti paimamas iš šeimos ir perduodamas globėjams ar globos įstaigoms. Mama priverstinai gydoma, o jei padaryta didelė žala vaikui, gali būti netgi teisiama.
Psichologinė žala vaikui gali pasireikšti tuo, kad jis nepasitiki kitais žmonėmis, nežino, ko tikėtis iš jų, nes artimiausias žmogus, nors juo labai rūpinosi, bet kartu ir smarkiai skaudino. Kyla rimtų bendravimo problemų. Sudėtingais atvejais, kai vaikai ilgą laiką buvo traumuojami, tai gali pakenkti jų raidai, ugdymui.
Nerimastingumas – ne liga?
Kaip jau minėta, Miunhauzeno sindromas diagnozuojamas retai, o per daug nerimastingų tėvų yra tikrai nemažai, pastebi R. Jusienė. Pernelyg dėl vaiko sveikatos nerimaujantis tėtis arba mama taip pat neretai nesuvokia, kad rūpinasi perdėtai ir taip skaudina vaiką.
Įsivaizduokime situaciją: 4 metų mergaitė ima skųstis pilvo skausmu. Tėvai iškart labai susirūpina ir veža dukrytę į ligoninę, užuot truputį paguodę ir pasišnekėję, atkreipę dėmesį, kad galbūt ji tokiu būdu sako: „Jaučiuosi tokia vieniša ir nelaiminga, nes jūsų visą savaitę nebuvo namuose...“
Juk vaikai, kaip, beje, ir dauguma suaugusiųjų, paprastai nemoka pasakyti: „aš labai prislėgtas, nes ilgiuosi tavęs“, „aš pykstu, nes tu mane skaudini“ – jie savo blogą emocinę savijautą tiesiog išreiškia fiziniais simptomais. Todėl kai esame kupini sudėtingų, „sunkiai virškinamų“ jausmų, ima skaudėti pilvą, kai kas nors skaudina ar žeidžia – gelia širdį, kai galva kupina prieštaringų minčių, ją tiesiog ima skaudėti...
Dažniau tai pasitaiko šeimose, kuriose retai kalbama apie jausmus, susirūpinama vienas kitu, imama rodyti daugiau dėmesio ir meilės tik tuomet, kai kuris sunegaluoja, fiziškai prastai jaučiasi.
„Per daug nerimastingi tėvai bet kokį vaiko negalavimą iš karto vertina kaip rimtos ligos požymį, skubiai veža pas gydytojus, guldo į ligoninę. Tokių atvejų mano praktikoje tikrai nemažai. Šių vaikų gaila, nes jie priversti nemažai laiko praleisti gydymo įstaigose visai be reikalo“, – komentuoja psichologė.
Kaip padėti sau, jei jauti, kad per daug nerimauji dėl vaiko sveikatos? Reikėtų stabtelėti ir susimąstyti: kas vyksta vaiko, o gal mano gyvenime? Jei vaikas skundžiasi, kad kažką skauda, pirmiausia derėtų pasvarstyti, ar tikrai tai rimta, galbūt yra priežastis, dėl kurios jis gali jaustis blogai. O gal jūs pati nesate patenkinta savimi, savo santykiais?
Vaikai tampa įrankiais
„Man yra tekę teikti pagalbą šeimai, kurioje mama per vaikus, jų ligas gaudavo iš vyro jai pačiai reikalingų, naudingų dalykų. Vyras nebuvo linkęs imti atostogas ir važiuoti į pajūrį. Moteriai labai trūko buvimo drauge su vyru, jo dėmesio. Taigi, jai buvo naudinga, kad mažieji dažnai sirgtų bronchitais, nes tada gydytojai rekomenduodavo juos vežti prie jūros ir ne mažiau nei dviem savaitėms“, – pasakoja psichologė.
Mama truputį „paskatindavo“ vaikų ligas ir tai tapdavo pateisinama priežastimi vykti prie jūros. Priemonės buvo labai paprastos: pavyzdžiui, peršalus rekomenduojama gerti kuo daugiau skysčių, o ji ligoniukams jų neduodavo beveik visai. Taip pat girdydavo netinkamus, neveiksmingus vaistus, per daug prirengdavo, o mažieji sušilę vėl lengvai peršaldavo.
Žinoma, visa tai jokiu būdu nebuvo daroma sąmoningai, apgalvotai, tikslingai, pabrėžia R. Jusienė. Tai šeimai padėjo psichologo konsultacija, moteris suprato taip siekianti vyro dėmesio. Abu tėvai suvokė, kad savo tarpusavio santykius gali tvarkyti kitaip, ne per vaikus.
„Tokia tendencija, kai šeimoje vaikų ligos tampa patogios sprendžiant sutuoktinių tarpusavio santykius, gan paplitusi. Tėvai turi susimąstyti, ar yra dalykų, kurių jie vienas iš kito nori, bet nedrįsta paprašyti“, – akcentuoja specialistė.
Dažnai perdėtas mamos nerimastingumas, pasireiškiantis dar jos vaiko kūdikystėje, gali būti tiesiog nepasitikėjimo savimi kaip mama išraiška. Gausu atvejų, kai sėkminga savo srities specialistė, užtikrintai kopianti karjeros laiptais, staiga tampa visiškai bejėgė likusi viena su kūdikiu. Kartais perdėtu rūpinimusi vaiko sveikata mamos bando apmalšinti savo kaltės jausmą.
Tokiu atveju labai svarbi artimųjų parama – sutuoktinio, mamos, draugės ir pan. Padeda ir psichologinė pagalba. Svarbiausia nebijoti pripažinti, kad yra problema, paprašyti artimųjų pagalbos, kalbėtis atvirai apie tai, kaip jautiesi.
