Nors jo kolekcijoje ne vienas titulas ir apdovanojimas - dvidešimt ketverių metų Deivydui Praspaliauskui nepatinka kai jį vadina vienu geriausių Lietuvos virėjų. DELFI jis pasakoja apie naują socio-kulinarinį projektą, įkvėpimą ir atsako į klausimą, kodėl lietuvis Danijos virtuvėje jaustųsi savas.
Pradėkime nuo danų - jie valgo bulves užkeptas cukruje, o mes šiai daržovei negailime druskos. Ir kuo gi mes panašūs?
Na, pavyzdžiui, tuo, kad abi šalys mėgsta bulves. Paruošimo klausimas yra fantazijos reikalas. Lietuvos ir Danijos nacionalinės virtuvės yra labai panašios savo ingredientais, bet kiekviena turi savo ypatingus akcentus. Pavyzdžiui, ten taip pat valgo daug juodos duonos, bet jiems nesuprantamas kmynų skonis.
Daug apie panašumą sako ir tai, kad abiejose šalyse populiariausi prieskoniai - krapai, petražolės, naudojama daug česnako, nemažai majonezo ir grietinės. Kalbant apie skirtumus, Danijoje įprasta uogienę naudoti kaip padažą mėsai, kas Lietuvoje dar nepritapo.
Kalbant apie konkursus, spaudoje galima rasti begalę informacijos apie tavo pasiekimus – geriausias 2010-ųjų metų Lietuvos virėjas, Europos kulinarinių konkursų laureatas, pažintys su garsiausiais pasaulio virtuvės šefais... O ką pats vadini savo didžiausiu karjeros pasiekimu?
Gauti statulėlę - tai tik įvykis, bet ne laimėjimas. Svarbiausi pasiekimai būna vidiniai. Asmeniškai aš labiausiai džiaugiuosi tuo, kad iš restorano virėjo tapau jo daliniu savininku – grįžęs iš Danijos su drauge atidariau restoraną „Lauro Lapas“, kuriam atidaviau laisvalaikį ir širdį.
Šiuo metu baigiau tą etapą, išėjau iš „Lauro lapo“ ir atidarinėju nuosavą restoraną „Bistro 1 dublis“. Jam išsirinkau kiek neįprastą vietą – stoties rajoną. Daug mano pažįstamų stebisi tokiu mano sprendimu, bet iš tiesų mano tikslą galima pavadinti žodžiu „socio-kulinarinis“: noriu, kad restoranas taptų šio ne itin mėgstamo rajono traukos centru ir pakeistų jo veidą.
Vis dėlto nusprendei karjerą tęsti Lietuvoje, kur aukštosios virtuvės tradicijos dar nėra plačiai paplitusios?
Tikrai taip, bet situacija keičiasi. Prieš dvejus metus Vilniuje buvo tik 2 restoranai, kurių savininkai buvo virėjai, tai šiandien tokių galima suskaičiuoti apie 15. Keičiasi ir virėjo profesijos samprata. Anksčiau geras kulinaras buvo tas, kuris mokėjo tobulai sulipdyti Kijevo kotletą, dabar ši sąvoka žymiai išsiplėtė ir daugėja įmantrių patiekalų.
Svarbu ir tai, kad Lietuvoje yra nemažai neišnaudotų kulinarinių nišų, todėl žmones dar galima kažkuo nustebinti . Tiesa, kai kurių dalykų mūsų šalyje dar reikės palaukti - Danijoje už delikatesinį labai mažos porcijos patiekalą dažnai reikia pakloti keliasdešimt litų, ko Lietuvoje dar tikrai nesuprastų.
Garsūs daniški sumuštiniai Lietuvoje turėtų pritapti – paprasta ir pigu?
Tai tik skamba paprastai, profesionalaus sumuštinininko profesija Danijoje prilyginama sušio meistrui arba ispaniškų sumuštinukų - las tapas - šefui. Už įmantrų danišką smorrebrod sumuštinį gerame restorane galima pakloti ir 70 litų.
Sumuštinis už 70 litų turėtų būti su juodaisiais ikrais...
Iš tiesų už tokią kainą gauni kokybę. Tai galėtų būti sumuštinis su ikrais, krevečių uodegėlėmis ar kitais delikatesais. Paprasto smorrebrod formulė nėra sudėtinga. Dažniausiai yra naudojama juoda duona, sviestas ir trečiajame sluoksnyje būna įvairiausi dariniai - fermentinis sūris su šviežiais agurkais, dešra su brie sūriu, kepta jautiena su remoulade padažu, krienais, kepintais svogūnais ir kaparėliais, paštetas su kepintais pievagrybiais ir šonine. Galėčiau vardinti ir vardinti.
Kokie gėrimai tinka prie daniškų patiekalų?
Danija, kaip ir Lietuva, yra alaus šalis, tad kartu su smorrebrod bei kitais nacionaliniais patiekalais dažniausiai užsisakoma šio gėrimo. Tiesa, derinti alų su geros kokybės maistu Lietuvoje yra vis dar naujas reiškinys. Pas mus jis siejamas su riebiais, sočiais užkandžiais, bulvių traškučiais, o Danijoje alus vis dažniau patiekiamas aukštuomenės vakarėliuose, per ypatingas šventes: danų aludariai „Carlsberg“ jau daugiau nei šimtą metų teikia alų ir savo karaliui, karalienei bei visam dvarui bei turi karališkojo tiekėjo titulą.
