Tačiau dabar situacija pasikeitė. Pasak specialistų, variniai indai visiškai netinkami šiam tikslui. Pirmiausia dėl to, kad sveikatai kenksmingi vario oksidai ištirpinti vaisių rūgšties, kuri išsiskiria verdant rūgščias uogas, gali patekti į uogienę. Tačiau didžiausia bėda, kad net labai mažas kiekis vario jonų ardo askorbo rūgštį, todėl variniame puode išvirtoje uogienėje vitamino C nė su žiburiu nerasi.
Aliuminiai indai taip pat ne itin geras sprendimas. Mat verdant uogienę išsiskiriančios rūgštys surado metalo paviršiuje esančią oksidinę plėvelę, todėl tegul ir nedideli kiekiai aliuminio vis tiek paklius į uogienę.
Uogienę galima virti emaliuotame inde, tačiau reikia žinoti, kad esant aukštai temperatūrai emalis gali sutrūkinėti.
Todėl, pasak specialistų, geriausiai uogienėms virti tinka nerūdijančio plieno indai.
Verta žinoti
Geriausios uogienės - tai žalios, trintos su cukrumi uogos, mažuose stiklainiukuose (100-200 g) laikomos šaldytuve.
Cukrus, kai į uogienes jo įdedama pusė tiek, kiek yra uogų, veikia kaip konservantas, saugo nuo greito sugedimo. Namuose virtą uogienę galima laikyti ne ilgiau nei 10 mėnesių, kad ir idealiausiomis sąlygomis. Nors pažiūrėjus į stiklainį ir nematyti, tačiau produkte vyksta jį sendinantys procesai: ilgai laikant uogienė susisluoksniuoja, kristalizuojasi cukrus, žūsta ir taip likęs nedidelis kiekis vitaminų, dingsta būdingas kvapas, keičiasi skonis. Paprotys ilgai laikyti uogienes vis dar gana gajus todėl, kad žmonės anksčiau norėjo sukaupti produktų atsargų “juodai dienai”.
