Augalas, toks savas Lietuvoje, iš tiesų kilęs iš Viduržemio jūros šalių. Jeigu ieškosime dar konkretesnių šaknų, nukeliausime į Ispaniją – būtent iš čia kildinamos petražolės. Lotyniškas augalo pavadinimas reiškia „augantis ant akmens“ (lot. petroselínum).
Pirmos žinios apie petražoles paplito iš Senovės Egipto, kur jos kartais buvo auginamos kaip daržovės. Pasak legendos, petražolė išaugusi iš dievo Ozirio žuvusio sūnaus Horo kraujo. Šio dangaus dievo, vaizduojamo sakalu, žmogumi sakalo galva, atminimui būdavo rengiamos religinės šventės, kurių dalyviai užsidėdavo iš petražolių nupintus vainikus.
Petražolė buvo plačiai paplitusi ir Senovės Graikijoje. Senovės graikai petražoles pradėjo auginti vėliau negu egiptiečiai, tačiau jas taip pat laikė liūdesio simboliu. Vienas iš tų laikų prietarų bylojo, jog sutikti žmogų, nešantį petražoles, yra kur kas blogiau, nei leisti juodai katei perbėgti kelią. Tačiau greta liūdesio simbolikos petražolės Graikijoje buvo vertinamos kaip stiprybę ir pergales nešantis augalas. Graikų didvyriai ir Olimpinių žaidynių nugalėtojai puošdavosi petražolių lapų vainikais. Petražolėmis šėrė arklius, kinkomus į graikų didvyrių vežimus, tikėdami, kad arkliai bus stiprūs kaip uolos.
Skirtingai nei daugelis kitų Graikijoje pamėgtų dalykų, petražolės neprigijo Senovės Romoje. Romėnams petražolės buvo mažai žinomos, o viduramžiais jie jas visai pamiršo.
Tačiau petražolės nukeliavo toliau... Iš Graikijos šie augalai paplito po visą pasaulį, nors spartesniam jų plitimui dar ilgai trukdė minėtieji prietarai. Europoje, kaip prieskoniniai augalai, petražolės buvo pradėtos auginti tik IX a.
Tolygu saujai aukso...
Liūdnuosius prietarus pakeitė daug malonesni, suteikiantys šiai žolelei galią iš namų išvaryti piktąsias dvasias ir į juos atnešti ilgaamžiškumą bei gerovę. Liaudies išmintis byloja: „Petražolių sauja tolygi saujai aukso.“ Žinojo senoliai, ką šneka... Puikus kvapas ir skonis, virškinimą gerinantys ir apetitą žadinantys eteriniai aliejai, vitaminai, įvairiausios gydomosios savybės bei gausybė kitų privalumų – visa tai slypi viename augalėlyje! Kuo ne auksas?
Petražolė – ne tik nuostabi prieskoninė daržovė, bet dažnai net vaistažolių karaliene vadinamas augalas. Petražolėse ypač gausu vitaminų. Štai vitamino C petražolių lapeliuose yra net penkis kartus daugiau nei citrinose ar apelsinuose! Tad 50 gramų petražolių sutelkta vitamino C dienos norma. Dienai pakanka tiek pat petražolių, kad suteiktume organizmui reikiamą karotino kiekį. Be to, čia gausu vitaminų E, B1, B2, K, PP ir mineralinių medžiagų: geležies, kalio, magnio, kalcio, fosforo, mangano, nikelio, fluoro.
Sveikatą ir grožį dovanojantis augalas
Nuo seniausių laikų žinoma, kad petražolės turi gydomųjų savybių. Mūsų močiutės petražolėmis žadindavo apetitą, gerindavo virškinimą, gydydavo žaizdas, prostatos uždegimus, vartodavo esant skausmingoms mėnesinėms. Faktą, kad jau daugelį amžių petražolėmis sėkmingai gydomi įvairūs negalavimai, galima paaiškinti jų chemine sudėtimi ir patvirtinti farmakologiniais tyrimais.
Eksperimentai rodo, kad šaknų bei lapų ištraukos gerina kvėpavimą, širdies darbą, kraujo apytaką, stiprina kapiliarų ir kraujagyslių sieneles, stimuliuoja gimdos raumenis.
Petražolių sulčių poveikis kraujotakai, ypač kapiliarams – labai svarbus sergant cukriniu diabetu. Be to, petražolių lapai ir šaknys pasižymi cukrų mažinančiu poveikiu. Šios prieskoninės daržovės puikiai valo organizmą, ypač sergant inkstų ligomis, neleidžia kauptis skysčiams. Iš susmulkintų petražolių sėklų daromas nuoviras, kuris vartojamas kaip šlapimą varanti priemonė. Jis taip pat vartojamas kaip prakaitavimą skatinantis vaistas, pagalba besiskundžiančioms skausmingomis menstruacijomis bei kankinamiems prostatos uždegimų. Šlapimo išsiskyrimui skatinti rekomenduojama ir arbata iš petražolių, krapų sėklų bei beržo pumpurų.
Petražolėse esantis karotinas gerina regėjimą, padeda atstatyti akių funkcijas po įvairių susirgimų. Patariama 2–3 kartus per dieną prieš valgį gerti verdančiu vandeniu užplikytų petražolių šaknų užpilą. Jis tinka ir kompresams bei akių praplovimui.
Petražolės veikia antibakteriškai, todėl jų antpilu gydomos dantenos, naikinamas nemalonus burnos kvapas. Pakramčius petražolių lapelių ar šaknies, gerokai mažiau jausis ir česnako ar svogūnų kvapas iš burnos.
Petražolės vartojamos ir kosmetikoje: stiprus petražolių šaknų nuoviras su citrinų sultimis vartojamas šlakuotai ir pigmentuotai veido odai balinti. Odą balina ir šviežių petražolių sultys. Jomis valomas ir labai spuoguotas veidas. Kosmetologijoje petražolės naudojamos tonizuoti odą, ypač paakių.
Nepamainomas pagardas
Nepaisant gausybės petražolių pritaikymo sričių, bene svarbiausia jų paskirtis – gardinti mūsų maistą. Tai labai vertingas prieskoninis augalas, pagerinantis daržovių, grybų, mėsos, žuvies patiekalų skonį, taip pat mėsiškas, daržovių sriubas, įvairius padažus, konservus. Jos ne tik pagražina ir aromatizuoja, bet ir vitaminizuoja valgį. Žali petražolių lapeliai dažniausiai keliauja į salotas, garnyrus, sriubas, antruosius patiekalus. Kad neprarastų savo vertingųjų savybių ir gražios spalvos, į termiškai apdorojamą maistą lapeliai turi būti dedami ne anksčiau prieš 5 min. iki gaminimo pabaigos. Geriausia, kai žali, smulkiai supjaustyti petražolių lapai dedami į valgius ne verdant, bet jau patiekiant į stalą. Beje, petražoles plaukite ne šaltu, bet šiltu vandeniu – taip jos ilgiau išsaugos kvapą.
Aromatingoji petražolės šaknis kaip prieskonis vartojama, ko gero, dar dažniau negu žalumynai. Jos dedama ne tik į sriubas ir sultinius, bet ir į žuvies ir mėsos patiekalus, padažus.