Dėl kokių priežasčių žmogus gali nesuvokti, kad jis patiria stresą? Dažniausiai, dėl to, kad jis taip gyvena labai ilgą laiką. Nemaža dalis žmonių turi šiek tiek padidintą streso hormonų lygį dar nuo pačios vaikystės. Jiems tokia būsena yra įprasta. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ši būsena įprasta, ar ne, kūnas į ją reaguoja.
Ilgalaikis stresas paveikia imuninę sistemą, dažniausiai, sukeldamas lėtinius uždegiminius procesus. Stresui veikiant kartu su kitais rizikos faktoriais, tokiais, kaip paveldimumas ar kenksmingos sąlygos, išsivysto autoimuninės ligos: alzhaimeris, hašimoto liga, alergijos, išsėtinė sklerozė, reumatoidinis artritas, I tipo diabetas ir pan. Kita streso paveikiama kūno sistema yra širdis bei kraujagyslės.
Pastebėjus užsitęsusį stresą arba organizmo reakcijas į jį, t. y. ligą, svarbu įsisąmoninti, jog tokios reakcijos priežastys yra ne tiek stresiniai įvykiai, o tai, kaip mes augdami išmokome spręsti gyvenimiškas situacijas ir patenkinti savo poreikius. (Nepatenkinti poreikiai taip pat yra streso šaltinis!) Kai kurie vaikystėje išmokti įveikų būdai gali ne tik ne padėti išspręsti problemų, bet netgi gerokai jas apsunkinti.
Keli pavyzdžiai, kaip ankstyva patirtis formuoja asmens įveikos strategijas:
– Žmogus, augęs aplinkoje, kur globėjai buvo prislėgti ir patyrė nuolatinius sunkumus, dar būdamas vaiku išmoks būti savarankiškas ir nereiklus. Suaugęs jis bus labiau linkęs patirti stresą dėl per didelio apsiimtų atsakomybių kiekio, negalėjimo paprašyti pagalbos, sunkumo pajausti, kada laikas pailsėti ir pasimėgauti gyvenimo malonumais. Toks asmuo bijos apkrauti aplinkinius savo problemomis, dažniau pasirinks likti vienas su savo rūpesčiais.
– Augdamas konfliktų atmosferoje asmuo išmoksta skaityti aplinkinių nuotaikas, poreikius ir lūkesčius. Tačiau jis netenka galimybės išvystyti pojūčio „kas aš esu“. Užaugęs toks žmogus išgyvens daugiau nerimo, pervargs dėl nuolatinių pastangų kontroliuoti situacijas, kitus žmones bei dėl to kylančių frustracijų. Jam taip pat bus baisu eiti į atvirą konfliktą ir apginti savo interesus.
– Jeigu dėl kažkokių priežasčių augant globėjams nepavyko užmegzti sveiko ryšio su vaiku, minėtą funkciją išmoks atlikti pats vaikas. Jis tai darys stengdamasis būti geras, suprantantis ir brandus. Užaugęs toks žmogus kitų poreikius vertins labiau negu savuosius. Jeigu kažkas iš aplinkinių su juo elgsis netinkamai, jis bus linkęs juos „suprasti“ vietoje to, kad nubrėžtų griežtas ribas.
Tai, kas vyksta vaiko aplinkoje, jam yra normalu, net kai tai yra smurtas, alkoholis ar nerealistiški tėvų lūkesčiai. Tai kraštutiniai pavyzdžiai, iliustruojantys, kodėl mūsų sąmonė kartais neišmoksta atpažinti grėsmių ar netinkamo aplinkinių elgesio. Tačiau kūnas šiose situacijos patiria stresą: reaguoja į žeminančią frazę, didelį darbo krūvį, buvimą kenksmingoje atmosferoje, sutuoktinio smurtą, nuolatinę įtampą bei beviltiškumo atmosferą.
Visos išvardintos tendencijos atrodo vos pastebimos, tačiau užtenka didesnio gyvenimo smūgio ir kūnas nebeatlaiko. Praėjus 8 mėnesiams ar metams gali būti diagnozuota liga. Panašiomis aplinkybėmis diagnozuojamos netgi nepagydomos ligos – praėjus apytiksliai metams po skyrybų, artimo žmogaus netekties ar darbo praradimo.
Mokslininkai įrodė, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp fizinės sveikatos ir žmogaus emocinių kompetencijų. Emocinės kompetencijos – tai gebėjimas reaguoti į situacijas, nelikti pasyviais ir neužsibūti žalojančioje aplinkoje.
Emocinės kompetencijos palaikančios sveikatą yra:
– Mokėjimas atpažinti savo jausmus ir suprasti, kada patiriamas stresas.
– Gebėjimas išreikšti jausmus bei palaikyti sveikas ribas (ką pasirenku toleruoti, o ko ne).
– Mokėjimas atskirti su dabartine situacija susijusius jausmus nuo reakcijų, ateinančių iš praeities (kito žmogaus elgesys gali nuliūdinti, tačiau svarbu gebėti susitvarkyti su šia emocija neįkrentant į praeities išgyvenimų liūną).
– Savo poreikių įsisąmoninimas bei patenkinimas, o ne slopinimas vardan pritarimo ar bijant atstūmimo.
Išvardintos kompetencijos svarbios ne tik ligų prevencijai. Neretais atvejais jos gali padėti sveikti arba apsaugoti nuo lėtinės ligos progresavimo.
Tad jeigu jau pasireiškė liga, ypatingai lėtinė, paklauskite savęs: „Ką aš per ilgai kentėjau?“, „Kokie mano poreikiai dažniausiai lieka nuvertinti ir nepatenkinti?“, „Su kuo esu linkęs(-usi) taikstytis?“, „Ką vis nutyliu?“, „Ko slapta viliuosi?“, „Ką vengiu sau pripažinti?“. Neretai tokia atvira akistata padeda ligą iš „nelaimės“ paversti impulsu sveikesnio ir gyvybiškesnio gyvenimo link.
Būkite sveiki!
