Visas tas džiazas
Kęstutis Kaupas, 42 metų keliautojas, filosofas, muzikantas
Buvau suplanavęs nudėti patėvį, bet draugas pasakė, kad nužudęs sėsiu į kalėjimą, ir ilgam. „Tai ką man daryti? – klausiau. – Aš nebenoriu gyventi siaube, grįždamas iš mokyklos drebėti, kad vėl gausiu į galvą.“ Noriu išsilaisvinti iš nuolatinio smurto. „Tai tu pabėk“, – ėmė kurstyti draugas. Aš jam: „O jei mane pagaus?“ – „Nepagaus, pasaulis didelis. O gal ir negaudys.“
Pabėgimas
Va taip, būdamas penkiolikos, atsidūriau gatvėje. Iš pradžių gyvenau laiptinėse, vėliau susigalvojau, kaip pinigų prasimanyti, gyvenamą plotą susirasti. Žiemos metu pas draugus glaudžiausi, vieną naktį – pas vieną, kitą naktį – pas kitą. Trečią kas nors duoda tėvų kolektyvinio sodo namelio raktus ir ten nelegaliai gyvenu. Vasaras leisdavau skautų stovyklose. Vėliau Kretingos vienuolyne ūkinius darbus dirbau.
Dešimtąją klasę baigiau vakarinėje mokykloje, eksternu. Išlaikiau egzaminus geriausiai iš klasės. Įstojau į proftechninę, bet po dviejų mėnesių supratau, kad laiką švaistau, ir mečiau. Įstojau į kitą, bet scenarijus atsikartojo. Tada atsirado heroinas. Metus vartojau, maždaug iki devyniolikos metų. Atsitokėjau, kai draugas perdozavo. Jis mirė, o aš dėl to ilgai jaučiausi labai kaltas. Galbūt dėl to ir savo socialinius projektus rengiu, kad tą kaltę išpirkčiau.
Nuvažiavau nusipirkti dozės pas dilerį. Dileris pasakė, kad šiuo metu neturi, bet po pusvalandžio atveš. Laukiu, šalia dar du vaikinukai, jie manęs nesigėdija, mato, kad savas, toks pat baltas kaip jie. Sėdžiu, klausau, kaip ir ką jie planuoja apiplėšti, ką pavogs, kad kitai dozei gautų pinigų. Klausausi ir suprantu, kad judu į jų poziciją. Aš greitai tapsiu kaip jie. Mane apima drebulys, išeinu prasivaikščioti. Einu ir purtausi nuo suvokimo, ką aš darau...
Po kelių dienų ištranzavau į Švediją. Geografijoje nesusigaudžiau, angliškai nešnekėjau. Apsistojau ne Stokholme, o Helsinkyje, nes pigiau buvo. Su visa savo abstinencija keliavau per Suomiją. Atsistodavau šalia žiedinės sankryžos ir tranzuodavau. Visiškai atsidaviau atsitiktinumui. Taip po dviejų savaičių atsidūriau Norvegijoje. Norvegas, su kuriuo susipažinau tranzuodamas, man pasiūlė darbą – velėninius stogus krauti, apgyvendino savo namuose. Kai savo geradariui pasipasakojau, kad bandau atšokti nuo narkotikų, jis mane apsikabino ir sako: „Tau pavyks. Aš matau.“ Klausiausi jo ir prisiminiau, kaip draugas perdozavo, mus policija susėmė ir nuvežė į ligoninę patikrinti. Priėjo daktarė ir sako: „Čia tik laiko klausimas, kada jie visi užsilenks. Visi anksčiau ar vėliau baigia vienodai.“ Ji į mane žiūrėjo kaip į būsimą lavoną, į kurį neapsimoka investuoti. O čia, Norvegijoje, svetimas žmogus mane drąsina, sako, kad viskas pavyks. Ir aš patikėjau. Taip atsirado ryšys su Norvegija. Nuo 2000-ųjų čia nuolat grįžtu.
Mano pirmoji žmona, – kaip ir aš, iš komplikuotos šeimos. Dviejų vaikų susilaukėme, bet šešerius metus kartu gyvendami nuolat vienas kitą spardėme. Ne fiziškai – žodžiais skaldėmės. Aš jai ką nors pradedu pasakoti, o ji mane tildo: „Ką tu čia man bandai aiškinti – dešimt klasių baigęs statybininkėlis.“ Ji nuolat mane koneveikė, žemino. Kartą neapsikentęs sakau: „Tu svaidaisi šlykščiais žodžius, turbūt nepagalvoji, kad mane skaudini? Nori sužinoti, kaip aš jaučiuosi? Dabar tau pasakysiu krūvą bjaurasčių ir tu žliumbsi kaip krioklys.“ Ji man: „Nevaidink kietuolio, nieko neparodysi.“ Ir čia aš pavariau seriją keiksmažodžių... Jai šokas, pradėjo žliumbti. Aš puoliau raminti: „Žiūrėk, tai, ką pasakiau, neturi nieko bendro su tuo, ką iš tiesų apie tave manau. Tiesiog norėjau parodyti, kaip aš jaučiuosi, kai mane skaudini.“
Mes išsiskyrėme, o po mėnesio susipažinau su antrąja žmona. Mistiška detalė tiems, kurie ieško mistikos: ji gimusi tą pačią gegužės ketvirtąją kaip ir mano pirmoji.
Antroji žmona mane išaugino, išgydė žaizdas. Ji mane įtraukė į tantrą, Mauri masažą. Bandė išmokyti šokti, bet aš priešinausi. Bijojau prisiimti atsakomybę už moters žingsnius. Aš taip nebuvau pratęs, man atrodė, kad kiekvienas pats sprendžia, kur jam eiti. Man panika – aš juk kietas, uždirbu po 4000 eurų per mėnesį. O čia stoviu priešais savo moterį ir nesuprantu, ką su ja daryti. Po kurio laiko mes išsiskyrėme, ir tada užsispyriau, kad turiu išmokti kizombą. Turiu suprasti, ką reiškia žodžiai: „Šokis – tai gyvenimo interpretacija ir amžinybės ritualas.“ Noriu išmokti žingsnių ritmą, kad per šokių vakarėlį savo antrąją pasigaučiau, parodyčiau, koks esu afigenas šokėjas, ir ji pasigailėtų, kad su manimi išsiskyrė. Bet kizomba man vis neišėjo. Ir čia atsirado Kristina – beje, tokiu pat vardu buvo ir mano antroji žmona. Naujoji Kristina pakikeno iš mano baimių ir pasisiūlė parodyti, kaip reikia šokti. Per dvi minutes viską supratau! Tada apsižliumbiau, ir mes dvi valandas apsikabinę šokome.
Parvažiavęs namo feisbuko sienoje paskelbiau savo pirmąjį postą. Jis skambėjo maždaug taip: „Kaip kartais norisi išsivemti dėl savo tylos, tiesos, išminties nurytos ir nuo pasaulio paslėptos. Širdis žino, kas tikra, ir todėl pyksta. Ji nori, kad tai būtų išreikšta. Todėl kartais labai teisinga išsivemti.“
Ir nuo tos dienos mano postai pilasi kaip krioklys. Va taip. Atrodytų, šokis neturi ryšio su rašymu, bet jis man padėjo nusiimti baimės kaukę. Pajutau: „Aš galiu.“ Ir mano galėjimas pradėjo lietis kaip šokis. Tekstais.
Iškreipta realybė
Daugybė žmonių yra įtikėję, kad jie ko nors negali. Ir eikvoja savo energiją negalėti toliau. Ją visą nukreipia į savęs gailėjimą, savęs matymą auka. Sutinku merginą, galvoju: „Šakės, kokie gražūs veido bruožai, turbūt dirba fotomodeliu“, o ji verkšlena, kad gamta ją nuskriaudė, turėdama tokį šlykštų veidą ji niekada nesusiras vaikino. Sakau: „Ką čia šneki, tu atrodai kaip modelis, maniau, žurnalams fotografuojiesi.“ O ji man: „Kęstai, aš suprantu, kad moki žmones motyvuoti, bet būkime realistai.“ Štai tau iškreipta realybė: žmogus visiškai nesuvokia savo grožio ir, maža to, įtikėjo, kad yra bjaurus. Na argi tai ne mistika?
Skambina moteris iš psichiatrinės, klausia, ar galiu padėti. Užmetu akį į mūsų susirašinėjimus per mesendžerį ir matau, kad ji manęs prieš penkerius metus klausė to paties ir tais pačiais žodžiais. Per tą laiką ji psichiatrinėje buvo, pas psichologus vaikščiojo, meditavo. Bet kaip ir anksčiau savęs nekentė, taip ir dabar nekenčia. Atrodo kaip kaulų vyniotinis, bet įsivaizduoja, kad reikėtų dar kelis kilogramus numesti. Sakau: „Mergyte, tavo klausimas, ar aš galiu padėti, rodo, kad ieškai, kam suversti atsakomybę už savo gyvenimą. Kada suprasi, kad pati turi savimi rūpintis?“ Ji nesupranta, toliau tobulai save ėda, meldžiasi susinaikinimo dievui. Mistika, kad koks vėžys dar neprikibo. Sakau jai: „Jei būtum tiek energijos sukišusi į verslą, jau būtum milijonierė.“
Aš irgi anksčiau sau kenkiau, buvau narkomanas. Bet man daugiau nereikia narkotikų, kad patirčiau mistinį tripą. Man gyvenimas yra ištisinis mistinis tripas.
Patėvis mane mušdavo, sakydavo, kad esu toks pat urodas, koks buvo mano tėvas. Mano tėvas kankino motiną, nes gėrė, o dabar aš kankinu. Ir aš patikėjau patėvio žodžiais, kad esu nieko vertas, man ne vieta šlietis prie normalių. Nuvažiuoju į skautų stovyklą, visi susėda aplink laužą, o aš – per penkis metrus, nes nesijaučiu vertas būti rate. Jie man atrodo faini, protingi, šaunūs, o aš sau – mėšlo krūva. O kai į tavo gyvenimą ateina heroinas, nesvarbu, kaip jį vartotum – rūkytum, trauktum per nosį ar leistumeisi į veną, – jis numalšina tavo vidinį skausmą. Tu nustoji jaustis nevertas. Veikiant heroinui viskas pasikeičia: tu matai, kokie nuostabiai žali medžių lapai, koks švelnumo pojūtis, kai vėjas pučia į veidą... Kaip gera liesti rankas, jausti savo kūną... Heroinas veikia kaip analgetikas. Jis numalšina vidinį skausmą.
Akmenukas bate
Vaikščioti su akmenuku bate – tobula vidinio skausmo metafora. Pirmus dešimt žingsnių akmenukas knisa, po kilometro visos mintys sukasi apie akmenuką bate. Tu daugiau apie nieką negali galvoti, tik apie tai, kaip „blyn, skauda“. Tu nematai pastatų, negirdi, ką žmonės šneka. Tu galvoji tik apie tą sušiktą akmenuką. Atrodytų, anokia čia bėda ta nuospauda ar pūslė nuo akmenuko, juk kaulų nelaužo, į ligoninę nereikia. Bet su akmenuku bate tu nematai gyvenimo, tavo visas mintis pasiglemžia akmenukas. Ir čia kažkas prieina ir pasiūlo tau heroino. Tu jo įsimeti – ir užmiršti akmenuką. Gyvenimas staiga vėl tampa gražus. Panašiai jaučiasi žmogus, patyręs stuburo išvaržą. Mėnesį ar mėnesius galuojasi skausmais, o kai vieną dieną pasilenkia užsirišti batų ir jam nebeskauda – patiria palaimą. Jam tai yra stebuklas.
Haliucinogenų vartotojai svaiginasi kalbomis apie ego ištirpimą tripo metu. Šis pojūtis ypač žavi tuos, kurių ego didelis. Išgėrę psichodelikų, jie patiria būseną, kur nieko negali įtakoti, gali tik stebėti, ir tokiu būdu suranda ramybę. Apie ego puikiai pasakė Alanas Wattsas: „Bandyti apibrėžti save yra tas pats, kaip mėginti įkąsti sau į dantis.“ Kas yra tas, kuris bando save nugalėti? Į ego kėsinasi mūsų pačių ego. Kodėl iš viso norisi kažką nugalėti? Tai tas pats, kaip norėti ištiesinti miško medžius.
Jėgos augalai
Kastaneda rašė, kad jėgos augalai yra mokytojai, sąjungininkai, kurie gali mus išmokyti. Jie kaip profesorius parodo, kas darosi mūsų galvose. Aš nežinojau, kad manyje egzistuoja ramybė, bet heroinas man ją parodė. Heroinas man davė sparnus, o mainais pasiėmė dangų. Kaip sakė Kastaneda, „jei negerbsi mokytojo ar sąjungininko, jis tave pavers vergu“. Jėgos augalas – kaip universiteto profesorius, negali pas jį atvaryti be rimto ketinimo ir pareikšti: „Ei, bičas, pas mane šiandien depresonas, pavaryk man kažką prikolno.“ Bet būtent taip dauguma bendrauja su jėgos augalais. Jie sako: „Nėra nuotaikos, noriu ko nors parūkyti ar nuryti, kad pasijusčiau geriau.“ Jie nenori su savo emocijomis dirbti, nori vartoti, užsimiršti. Kai kurie žmonės daugybę metų važinėja į ajavaskos ceremonijas, bet niekas nesikeičia. Moteris žiauriai elgiasi su savo vaikais, bet spangsta apie ajavaskos ceremonijas. Jai sakau: „O tu nemanai, kad su savo vaikais elgiesi neadekvačiai?“ Ji atšauna: „Nieko, jie užaugs, išgers ajavaskos ir susitvarkys.“ Bukas vartotojiškumas, nieko švento.
Skaičiau vieno šamano straipsnį, kad džiunglėse beveik neliko lianų, nes ceremonijos daugina pinigus, ajavaska auginama pramoniniam naudojimui. Tai taip toli nuo tikrosios išminties. Anksčiau šamanams rūpėjo, ar žmogus supras jėgos augalo žinutę, ar jo sąmonė pasirengusi sakralią išmintį priimti. Dabar ceremonijos tapo komercija: šlamančių turi – ajavaskos gausi. Šamaniškos praktikos ištvirko kaip ir joga. Joga – tai kūno, minčių, emocijų, sielos, aplinkos vienybė. O kas yra ganja (kanapių) joga, alaus joga, nuoga joga?.. Atsirado tūkstančiai feikinių jogų. Žiūri ir nebesupranti, kas yra kas. Nesugebi atsirinkti. Visi rėkia, kad jų joga jogiškiausia ir tikresnė už tikrą, nes sertifikuota, sukalibruota nūdienos poreikiams. Tas pats su ajavaskomis. Arba meditacijomis. Meditacija virto vidinio monologo nebuvimu. Bet juk meditacija yra tyla. Nesvarbu, kaip tą vidinę tylą atrandi – eidamas, šokdamas, klausydamas gongų ar skambančio tibetietiško indo. Žmonės painioja indą su meditacija, nesupranta, kad indas tik skleidžia garsą. Tibetiečio paklausk apie jo instrumentą – jis pasijuoks, sakys, kad tai tiesiog daiktas, skleidžiantis garsą, į kurį tavo protas gali atsiremti. Bet tu gali atsiremti ir į savo kvėpavimą ar balsą. Arba gamtos garsą – paukščio, vandens, vėjo... Naudok, ką tik nori, kas padeda rasti tylą viduje. Šiandien meditacija tapo manifestacija: aš medituoju, kad kažkas nutiktų. Neveikimo praktika tapo veikimo instrumentu. Bet iliuzijų kūrimas ir įtikėjimas, kad jos išsipildys, yra šios akimirkos ir apskritai realybės neigimas. Tarsi ši akimirka būtų blogis, su kuriuo reikia kovoti.
(...)
Dienos meniu
Vieni patiria baimę, kad juos suskiepys, užčipuos, smegenis sučirškins, ir nuo tų minčių jų galvos sproginėja. O kiti patiria kosminį džiaugsmą, kad jie apskritai egzistuoja: „Sučipuos? Koks skirtumas – svarbiausia, esu gyvas!“ Jie vaikšto išsišiepę, kad karantinas baigėsi, ribojimus atšaukė. Dalykas vienas, o požiūriai – visiškai skirtingi. Kalendoriuje ta pati diena, bet vieni gyvena pragare, o kiti – rojuje. Vienų ir kitų daugybė. O dar yra tų, kurie kažkur per viduriuką.
Požiūris – tai dienos potyrių pasirinkimo meniu. Jei manai esąs mulkis, renkiesi šūdiną maistą. Paimi geriausią patiekalą ir įsidedi žvyro saują. Nes tu tiki, kad nesi vertas gero. O kitas jaučiasi vertas: jis savęs nebaudžia, žvyro nepila. Jis tiesiog mėgaujasi savo gyvenimo potyriais. Neįgalieji kartais sugeba labiau džiaugtis gyvenimu nei kai kurie sveikieji. Nesakau, kad visi – daugybė neįgalių serga depresija. Bet dar daugiau sveikų ja serga. Kodėl vieni serga, o kiti ne? Todėl, kad skiriasi požiūriai. Vieni stato oro pilis, jas kaip smėlį nuplauna realybės banga, ir jie bliauna: „Mano svajonę nuplovė.“ O kiti neverkia. Kuria naują svajonę ir svaigsta nuo jos.
Dar kiti svaiginasi interpretacijomis. Kartą padariau video, kuriame kalbu, kodėl žmonėms svarbu periodiškai apsvaigti. Kad apsvaigę žmonės drįsta atsiverti, kaip jie jaučiasi. Kokias penkias minutes šneku apie svaigalų reikšmę, o baigiu žodžiais, kad svaigti galima ir nuo šokio, nuo jogos, netoksiškų santykių. Nuo geros kompanijos... Bet žmonės neišgirdo. Jie skuba daryti išvadas – paklauso pirmas tris minutes ir jau rašo: „Kaip tau ne gėda svaigalus reklamuoti, kaip tu gali...“ Įrašu pasidalijo sveikuolių sąjunga, ir sveikuoliai pasielgė lygiai taip pat – ėmė mane koneveikti. Sveikuolių tinklaraščio redaktorius rašo: „Pažiūrėkite iki pabaigos prieš rašydami komentarą.“ Žmonės neišbrenda iš stereotipų, jie nesupranta, kad apsvaigti įmanoma ne tik nuo alkoholio arba žolės.
Debesų pieva
Atvirumas svaigina kaip psichodelikai. Bičas po „Debesų pievos“ festivalio pasakė: „Jaučiuosi išsitaškęs, nors jokių psichoaktyvių medžiagų nevartojau.“ Jį ištaškė nuoširdumas, galėjimas šnekėti be baimės, kad jo nepriims. Atvažiavo moteris su broliu, sergančiu Dauno sindromu. Pas mus vyko laisvi šokiai. Pamatėme, kad vaikas stovi, į mus žiūri, paėmėme jį už rankos ir atsivedėme. Kaip jis šoko, tai buvo kosmosas! Spėju, jis apskritai pirmą kartą gyvenime šoko. Mes stulbome iš susižavėjimo. O jis – nuo fakto, kad buvo priimtas.
„Debesų pievos“ festivalyje būna daug žmonių su regėjimo negalia. Jie mus moko, kad galima pasaulį matyti kitaip. Mes užrišame akis matantiems ir duodame akliesiems juos vedžioti. Mano draugas Edgaras, vieną dieną pavaikščiojęs su vedliu, kitą dieną užrištomis akimis pats nuėjo iki paplūdimio, užlipo ant tramplino ir nušoko į vandenį. Sakau: „Nepagalvojai, kad galėjai ne į vandenį pataikyti, o žnektelėti visu svoriu ant liepto lentų?“ Jis sakė jautęsis kaip kosmose ir nebijojęs. Va tau ir pakitusios sąmonės būsena be jokių psichodelikų. Akis užsiriši, neregys išmoko naudotis lazdele – ir vaikštai kitoje dimensijoje.
Kiekvienas žmogus gyvena tarsi atskiroje dimensijoje. Ateina lektorė, klausia, kur scena. Sakau, scenos nėra, čia pieva, lektoriai ir dalyviai bendrauja tame pačiame lygyje. Lektorė purkštauja, kad tai blogai, energetiškai lektorius turi būti aukščiau. Čia ji susizgrimba, kad paskaita po penkių minučių, o žmonių – nėra. Sakau, nesijaudink, papūsiu į ragą ir sulėks. Ji piktinasi, kaip čia taip, jau seniai reikėjo pasirūpinti. „O Dieve, – galvoju, – baik grilinti man smegenis su savo nerimais.“ Papučiu į ragą, susirenka 150 žmonių, aplink lektorę susėda. Po kurio laiko einu pro šalį ir netikiu savo ausimis: „Ir, svarbiausia, leiskite dalykams vykti...“
Kitą lektorę sutinku prie ežero: ji iki kaklo įbridus, bet neplaukia. Klausiu, ko neplauki? Ji sako, kad jai patinka jausti pagrindą po kojomis. Po valandos einu pro jos paskaitos palapinę, o ji kalba: „Pabandykite tiesiog atsiduoti gyvenimui, nesikabinkite, paleiskite mintis apie tai, kas nutiks rytoj...“ – „Mat kaip, – galvoju, – o ežere tu nespinduliavai nežinomybės priėmimu.“ Manau, kiekvienas geras lektorius, viešai kalbėdamas, kalba apie save. Dalyviai mano, kad lektorius jiems paslaugą daro skaitydamas paskaitą, o iš tiesų tai klausytojai daro paslaugą lektoriui. Jis viešai šneka ir tokiu būdu gydo savo žaizdas.
„Jei žmonės žiūrėtų vienas į kitą kaip į debesis, būtų mažiau problemų“, – štai tokia „Debesų pievos“ festivalio idėja, kurią nugvelbiau iš Alano Wattso, išgirdęs jo pamąstymus, kad „debesys nėra simetriški, jie krutantys, besiraitantys. Kaip ir žmonės.“ Debesų pieva – tai buvimas buvime, dabarties proto būsenos žadinimas. Žadinimas suvokimo, kad visi čia esantys žmonės ir gyviai yra mūsų mokytojai. Galima mokytis iš lektorių, bet galima ir iš šunų, paukščių, skruzdžių. Iš vaiko su Dauno sindromu. Aklųjų. Arba iš politiko, kuriam veide parašyta, kad žmogus apimtas streso, nes nežino, kaip elgtis tokioje situacijoje. Visur galima pamatyti savo minčių atspindžių, jei savęs klausi, kodėl tas žmogus man sukėlė vienokių ar kitokių emocijų.
Keistumas ir improvizacijos
Keisti visi, kiekvienam galima prilipdyti diagnozę. Kai pirmą kartą įbrėžiau savo mašiną, negalėjau naktį užmigti, galvojau, kaip galėjau taip kvailai pasielgti. O va naftos platformoje chebra padaro klaidą, kuri kainuoja porą milijonų eurų, – ir niekam nerūpi. Niekas nesijaučia kaltas, susimovęs. Tiesiog techninė klaida. O mes save ėdame: „Ne taip pasakiau, ne taip apsirengiau, ne tokį diplomą turiu. Automobilis jau trejų metų senumo...“
Mane stebina žmonių meistriškumas susikurti priežastis jaustis nelaimingiems. „Gyvenimas baigėsi, mane jis/ji paliko...“ Bet pasaulyje yra dar aštuoni milijardai žmonių, dauguma jų geresni už tą, kuris tave paliko. O tu užsiverkęs sėdi ir nematai tų, kurie tavo gyvenimą padarytų fantastišką. Mes turime susitelkti į savo patirčių meniu. Bet jei rytą renkiesi nerimą, per priešpiečius – savigraužą, pietus – savęs menkinimą, tai per vakarienę negausi besąlygiško priėmimo. O jei vieną dieną savo potyrių meniu pakeisi – gal ir gausi.
Gyvenimas – tai potyrių muzika, kurią pats kuri ir atlieki savo minčių ir emocijų instrumentais.
Aš groju gongais, didžeridu, efektų pedalais (angl. loop station), fleita. Garsiniais efektais kuriu ramybės, gėrio, grožio būsenas. Groti pradėjau po pokalbio su amžinatilsį Tomu Dobrovolskiu. Po jo garso sesijos paklausiau, kaip jis kuria. Maestro pakėlė pirštą ir į dangų parodė. Sakau, kaip, nejaugi viskas taip paprasta? Štai tos dirbtuvės, įkvėpusios mane groti. Aš natų iki šiol nepažįstu. Tiesiog žinau, koks garsas kokių emocijų kelia. Jei reikia kontrasto, šviesiam garsui suteikti tamsos, tai išgaunu Amerikos indėnų fleita. Grodamas aš įgarsinu lengvas ir sunkias emocijas, kurias tuo metu jaučiu. Geriausias maisto skonio stipriklis yra alkis, aš stiprius garsus išgaunu fleita. Grodamas potyrių garsais, aš kuriu gyvenimo džiazą ir niekad iš anksto nežinau, kas išeis. Tiesiog improvizuoju.
Aš improvizuoju gyvenimą, o jis improvizuoja mane. Iškeliavęs autostopu nežinojau, kur atsidursiu ir kas man nutiks. Man tiesiog rūpėjo atsidurti toliau nuo vartojančių draugų. Kuo toliau nuo galimybės įsigyti heroino. Kuo toliau nuo patėvio.
Patėvio aš vėliau atsiprašiau. Tai padariau, kai suvokiau: jis nekaltas, kad su manimi taip elgėsi. Jis tiesiog kitaip nemoka.
