Vienas žymiausių Vokietijos hipnozės specialistų Janas Beckeris neseniai Lietuvoje išleistoje knygoje „Tu gali viską, jei to nori“ atskleidžia priežastis, kas mums trukdo kovoti su žalingais įpročiais ir pateikia keletą patarimų ir hipnozės pratimų.

Ištrauka iš knygos „Tu gali viską, jei to nori“

Kalbant apie vadinamąsias priklausomybes esti ne kitaip. Nes tam tikra prasme naudos iš jų jūs taip pat gaunate. Yra teorijų, kad net chemiškai stipriai veikiantys narkotikai nesukelia priklausomybės, jei vartotojas jais nekompensuoja ko nors kito – cheminis efektas pats savaime nėra toks stiprus, kad sukeltų priklausomybę.

Pavyzdžiui, vienas iš tokių dalykų, kurį juo siekiama kompensuoti – ir jau kyla grėsmė priklausomybei išsivystyti, – yra vienatvė. Žmonės, dėl medicininių priežasčių tam tikrą laiką vartoję diamorfiną, gydymui pasibaigus priklausomi netampa. Beje, šis medikamentas yra ne kas kita kaip heroinas, vienas iš pačių stipriausių priklausomybę sukeliančių narkotikų.

Jau šeštajame dešimtmetyje Kanados psichologijos profesorius Bruce’as Alexander’is įrodė, kad žiurkės, gyvenančios draugiškoje jų prigimčiai aplinkoje su tam tikrais augalais, minėto pobūdžio atstovais, turėdamos galimybę slėptis ir žaisti, net po ilgesnio laiko nuo narkotikų priklausomos netampa – net turėdamos pasirinkimą gerti švarų vandenį ar su kokainu, renkasi pirmąjį.

Maža to, kokainu „praturtinto“ jos net gerokai šalinasi. Neigiamai stimuliuojamos žiurkės, paliktos vienos niūriuose narvuose, narkomanėmis tapo per visai trumpą laiką. Joms labai stigo laimės jausmo, o narkotikai jį sukelia paprasčiausiu ir greičiausiu būdu. „Žiurkių rojaus“ gyventojoms laimės teikiančių įspūdžių užtekdavo ir nevartojant narkotinių medžiagų.

Dar įdomiau viskas pakrypo, kai tyrinėtojas žiurkes narkomanes perkėlė gyventi į „žiurkių rojų“ – pasirodo, netrukus jos tapo nebepriklausomos nuo narkotikų. Priežastis paprasta: joms tiesiog daugiau nieko netrūko, tad nebeliko ko ir kompensuoti.

Knyga
Foto: Leidykla "Eugrimas"

Profesoriaus B. Alexsander’io tyrinėjimai ilgą laiką buvo pamiršti, tačiau dabar jie išgyvena renesansą. Jei net vartojant stiprias apsisvaiginimo priemones nebūtinai tampama priklausomu, tai neturėtų, tarkime, taip paveikti ir cigaretės. Tačiau ką rūkaliai kompensuoja savo įpročiu?

Dažniausiai rūkymas susideda iš daugybės skirtingų komponentų. Rūkaliai, pavyzdžiui, kur kas daugiau patiria trumpo atokvėpio valandėlių. Parūkyti jie susirenka tam skirtose vietose, kur nors jaukiai rūkymo kampelyje ar atskirame kambaryje, ten savaime užsimezga pokalbiai – o droviesiems jie juk aukso vertės.

Pasijutę nejaukiai, sutrikę, praradę pasitikėjimą ar išsigandę jie bet kada gali griebtis šio šiaudo. Tuomet jaučiasi stiprūs, ne tokie „stropuoliai, nuobodos ir pirmūnai“ kaip prisitaikėliai nerūkantieji. Ir taip toliau. Menamai stipri priklausomybė nuo nikotino yra antraeilės reikšmės. Atradus sveikų bendravimo būdų ir galimybių gauti tokį patį ar panašų atlygį, rūkymo automatizmą nesunkiai galima pakeisti kokiu nors kitu.

Visiškai išsivaduoti nuo seniai įgyto įpročio neįmanoma, nes metų metus rūkant atminties pėdsakai smegenyse būna pernelyg gilūs. Susidūrus su dirgikliu, tokiu atveju įpročio atsinaujinimo rizika stiprėja, grėsmė vėl pradėti automatiškai veikti pagal ankstesnes programas. Todėl įpročio perorientavimas ar pakeitimas yra geriausia ilgalaikė prevencinė priemonė. Tačiau tai nereiškia, kad reikalui esant neįmanoma atsispirti.

Savo klientų pirmojo pokalbio metu visada paklausiu: „Ar tiki, kad galėtum kada nors mesti rūkyti tiesiog akimirksniu ir ilgam?“ Atsakymas dažniausiai būna: „Ne netikiu, kad tai įmanoma.“ Tada sakau: „O jeigu nuo to priklausytų tavo vaiko gyvybė?“ Tuomet pašnekovo vyzdžiai išsiplečia ir atsakymas tiesiog iššauna kaip iš pistoleto: „Tai juk kas kita. Tuomet, žinoma, tuojau pat mesčiau, be jokių kalbų.“ Visada įvyksta tas didysis „aha“ momentas.

Kai reikia, tai ir gali

Daugelis rūkančių moterų tuojau pat meta, vos sužinojusios, kad laukiasi. Net tos, kurios manė, kad to nesugebėtų. Juk kiekvienam aišku, kad vaisiui tai labai žalinga – o kenkti kitam, ypač savo paties kūdikiui, kuris pats apsiginti nepajėgus, tai beveik visiems žmonėms prilygsta kažkam, kas yra daug blogiau nei kenkti pačiam sau.

Noras rūkyti iš pradžių, aišku, dar išlieka, tačiau didelis troškimas turėti sveiką kūdikį ir dėl jo stengtis paprastai būna nepalyginamai stipresnis. Kūdikiui gimus prasideda maitinimo krūtimi laikas, tuomet, žinoma, taip pat nerūkoma. Ir netikėtai sukanka metai nuo paskutinės cigaretės – kaip tai galėjo atsitikti? Daugelis jaunų motinų tuomet rūkyti jau ir nepradeda. Kaip joms tai pavyksta? Visai paprastai: per ilgus nėštumo ir žindymo mėnesius atsirado ir įsitvirtino naujų įpročių. Joms nebereikia griebtis cigarečių iš įpratimo.

Kūno cheminių procesų priklausomybė nuo nikotino piką pasiekia po poros dienų. Paskui kūno priklausomybė išnyksta gana greitai – daugiausia po dviejų savaičių jos nebelieka nė ženklo. Atlygis, kurį prieš mesdamos rūkyti gaudavo būsimos motinos, dabar yra patiriamas kitaip, užsiimant sveikesne veikla. Aplankius norui parūkyti jos galbūt užsipliko puodelį arbatos. Taip ir atsikvepia, ir pabendrauja.

O automobilyje cigaretę dažnai atstoja kramtomoji guma arba pasijusti tvirčiau ir susidoroti su stresu dažnai jau būna išmokta kuri nors paprasta kvėpavimo technika. Stiprios jaučiasi jau vien todėl, kad puikiai išsiverčia ir nerūkydamos. Sutaupo pinigų. Geriau atrodo. Ne paskutinėje vietoje ir pasididžiavimas savo valios jėga. Taigi, galima. Argumentas, kad neįmanoma, negalioja. „Negaliu“ – tai visų pirma visada yra „nenoriu“, nes nesinori pasigesti atlygio.

Pasinaudojant hipnoze žengti pirmą, sunkiausią, žingsnį

Jei šiuo metu nesilaukiate kūdikio, ir todėl stinga tos galingos motyvacijos tuojau pat mesti rūkyti (arba smaližiauti, arba piktnaudžiauti feisbuku), reikia išsiruošti į žalingą įprotį lydinčio atlygio medžioklę. O vėliau turėsite atrasti ką nors naujo, kas tiek pat pamalonintų jus reikiamu momentu – tose situacijose, kai aplanko noras užsitraukti cigaretę, – kaip dabar pamalonina tai, ko numatėte atsisakyti.

Nuobodžiaujant, patiriant stresą, prie kavos puodelio, kai tenka palaukti, pamąstyti, – rūkaliai žino daug aplinkybių, kada griebiasi cigaretės. Pasiėmę popieriaus lapelį turite pagalvoti ir užsirašyti, ką kokiomis aplinkybėmis galėtumėte veikti: užsiplikyti arbatos, sučiulpti ledinuką, atlikti kvėpavimo pratimą, sugraužti morką, apeiti ratuką aplink namą...

Tuomet cigaretes reikėtų kam nors atiduoti arba išmesti ir kaskart, kilus norui užsirūkyti, daryti ką nors iš naujo veiklos sąrašo. Jei tai jums atrodo paprasta, tikriausiai nerūkote. Nes kaip tik prisėsti pagalvoti užkietėjusiam rūkoriui gali prilygti didelei bausmei. Jau vien nuo minties, kad dabar jau „bus rimta“, rūkoriui tampa slogu ir sunku „ant širdies“, kaipmat kyla noras cigaretės. O atiduoti jas kam nors atrodo iš viso „misija neįmanoma“.

Lemiamas pirmas žingsnis atrodo neįveikiamas – ir rūkalius lieka rūkaliumi. Tokiais atvejais išeitis gali būti hipnozė, nes ji padeda įveikti šias nemalonias akimirkas ir su pirmu žingsniu tarsi savaime grąžinti į vėžes.

Pirmiausia savo klientams sukeliu transo būseną. Tada užmezgu pokalbį su jų pasąmone ir jų norima nusikratyti našta. Jei pavyzdžiu imtume rūkymą. Elgiuosi taip, kaip elgtųsi stropus bendradarbis siekdamas padėti savo viršininkui – taigi mano klientui. Rūkymą draugiškai paskatinu susisiekti su pasąmone ir pasidalyti su ja savo motyvacija – t. y. išvardyti pozityvius aspektus, kuriuos suteikia rūkymas. Tai gali būti čia jau išvardyti dalykai: atokvėpio valandėlės, kai kas nusitverti apnikus nepasitikėjimui, bendravimas su kitais ir kt.

Ką rūkymas perduoda pasąmonei, nesužinau nei aš, nei mano klientas. Visa sutvarkoma smegenyse, kitaip sakant, prie keturių akių – rūkymui tiesiogiai pabendravus su pasąmone. Pagaliau rūkymas kūrybingumo centre turi išklausyti alternatyvių siūlymų, ką galima būtų daryti siekiant tuos pačius pozityvius momentus patirti nerūkant – kitaip. Su šiais siūlymais jis grįžta pas pasąmonę, ši iš jų turi išsirinkti tris tinkamiausius.

Taip pat ir čia nei aš, nei naštą nusimesti pasiryžęs mano klientas nesužinome, kokios alternatyvos yra siūlomos ir kurias iš jų išsirinko pasąmonė. Tačiau tai – ne bėda, nes pabaigai pasąmonė iš manęs gauna pavedimą tuos siūlymus įgyvendinti tuojau pat. Galiausiai pažadinu klientą iš transo būsenos. Pripažįstu, kad tai skamba gana pamišėliškai, tačiau dėl to ne mažiau veiksminga.

Kadangi pasąmonė kalba vaizdais, rūkymą vaizduotėje galima paversti asmeniu ir su juo kuo puikiausiai susitarti. Tas pat galioja pasąmonei – tarkime, ji gali būti paversta „vidiniu bibliotekininku“. Rezultatas – nuo šiol klientas neberūko.

O geroji žinia, kad tokius interviu pasąmonei galite surengti ir patys, tam hipnotizuotojo pagalba nebūtina. Nesvarbu, kad ir koks būtų jūsų žalingas įprotis – rūkymas, greitasis maistas, internetas ar saldumynai... Savihipnozei tinka pratimas, kurį vadinu „gulbe“, jis padės jums susisiekti su pasąmone.