– Egle, kaip suprasti, kad santykiai „toksiški“?

– Reikėtų sau užduoti tokį klausimą: santykiuose patiriu daugiau džiaugsmo ar kančios? Jei tai kančia – su santykiais kažkas negerai.

Šiuo metu dažnai bendrauju su jaunomis moterimis daugmaž iki 35 metų amžiaus. Matau, kad jos supranta, jog gyvena „toksiškuose“ santykiuose, tačiau nežino, ką su tuo daryti. Apie tokius santykius jau nemažai kalbama, galima rasti daug informacijos. Žmonės išmoko juos apčiuopti. Tai labai gerai, bet dabar reikia dar išsiaiškinti, kaip spręsti šią bėdą.

– O būna, kad poroje psichologiškai smurtauja ne vyras, bet moteris?

– Jei jau santykiai „toksiški“, tai tie „toksinai“ liejasi iš abiejų pusių. Taip, dažniausiai mes matome vyro nuskriaustą moterį. Jos gailimės, o jį smerkiame. Tačiau jei vyras yra „budelis“, o moteris „auka“, tai nereiškia, kad jie negali susikeisti vietomis. Abu šie vaidmenys labai susiję tarpusavyje. Jei neįvyksta skyrybos, o situacija poroje netvarkoma, dažnai moteris perima „budelio“ poziciją. Iš pradžių skriaudžiamas vyras, o vėliau kliūva ir vaikams. Tai situacija, kurioje kenčia visi jos dalyviai, nors mums gali atrodyti ir kitaip.

– Kodėl moterys dažnai lieka su vyrais, net jei santykiai ir skaudina?

– Bendravimas pradžioje atrodo gražus, malonus. Moteris jaučiasi globojama, mylima. Polinkis į psichologinį smurtą atsiskleidžia pamažu. Tai toks subtilus psichologinis žaidimas, kuriam įsisukus, labai sunku surasti stabdžius. Paprastai į jį patenka moterys, kurios vaikystėje neturėjo šilto ryšio su tėvais, jautė dėmesio stoką ar patyrė kitokius destruktyvius išgyvenimus.

Paradoksalu, bet moteris, galima sakyti, savotiškai pati pasirenka būtent tokius santykius. Jeigu ji turi stiprų „aukos“ sindromą, tai nesąmoningai ieškos būdų, kaip tą savo vidinę „auką“ patenkinti, pateisinti jos egzistavimą.

Bendraudama su savo klientėmis išsiaiškinau dar vieną stebinančią priežastį. Pasirodo, dažna jų turi visokių įsitikinimų, kurie neleidžia skirtis su nemielu žmogumi. Dažnai girdžiu apie tai, kad „mano tokia karma“, „tai antroji mano sielos puselė“ ir pan. Tikrai neneigiu tų visų mums dabar pasiekiamų dvasinių žinių apie karmos dėsnius, gyvenimo siunčiamas pamokas ir sielų bendrystę. Bėda atsiranda tada, kai šios žinios suinterpretuojamos pagal save, pritempiamos prie turimos informacijos ir paverčiamos moderniais prietarais.

Tačiau labiausiai jas stabdo baimė. Jos bijo nutraukti santykius ir išeiti į nežinią, bijo, kad pačios vienos neišsilaikys, kad bus pasmerktos, išjuoktos, kad reikės kažkur kažkaip viską pradėti iš naujo, kad galbūt jų niekam daugiau nereikės ir t. t.

Eglė Zakaraitė-Kijevič
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– O kaip dėl vyrų? Kodėl jie tampa psichologiniais smurtautojais? Juk ir jiems tai jokios laimės nesuteikia.

– Nė vienas vyras, kad ir koks jis bebūtų, sąmoningai nesistengia sužlugdyti santykių. Prisiimdami „budelio“ poziciją jie tiesiog vykdo savo asmenines programas, kurios taip pat susiformavusios dėl netinkamo vaikystėje matyto pavyzdžio, klaidingų įsitikinimų apie santykius, apie vyrus ir moteris.

Pastebėjau, kad vyrai dažnai prisibijo savarankiškų, drąsių merginų. Jiems patogiau, kai jos tylesnės, silpnesnės. Tokias lengviau išlaikyti šalia savęs, nereikia per daug stengtis. Tačiau vyrai tikrai nėra tie blogiečiai, besistengiantys paversti moteris nelaimingomis vargšėmis. Jie tiesiog gyvena taip, kaip yra išmokę.

Iš esmės čia nėra skriaudiko ir nuskriaustojo. Abu žmonės gyvena savo skausmo „burbule“, kuriame sąlygas diktuoja jų vidinės žaizdos, traumos, negatyvios patirtys. Jie stengiasi, tačiau vis nusivilia ir tampa vis piktesni.

– Nuo ko prasideda ir kaip formuojasi „toksiški“ santykiai?

– Kaip jau sakiau, iš pradžių viskas atrodo labai gražiai. Pažinties pradžioje agresija nedemonstruojama. Nerašyta taisyklė tokia, kad silpnesnes ir jautresnes merginas dažniausiai traukia agresyvesni vyrai. Jie atrodo stiprūs, pasitikintys, sugebantys apsiginti, vyriški.

Pamažu moteris savotiškai prilimpa prie savo mylimojo, prisiriša. Tai vadinama priklausomybe nuo santykių. Kai vyras tai pajunta, atsipalaiduoja, pradeda pamažu menkinti savo draugę. Iš pradžių pokalbiuose gali atsirasti tokie nekalti posakiai, kaip „oi, tu mano kvailute“ ir pan. Moteris gali būti ir išsilavinusi, ir graži, ir savarankiška, tačiau po truputį vyras jai įperša nuomonę, kad visos jos žinios ir sugebėjimai nevertingi ir niekam nereikalingi.

Dažnai didysis atsipalaidavimas įvyksta po vestuvių. Tuo metu žmonės būna „apsitrynę“ tarpusavyje, o žiedai ant pirštų primena, kad jau vienas nuo kito taip lengvai nepabėgs. Jei vyras gerai uždirbantis, moteris gali sulaukti pasiūlymo nedirbti, užsiimti kokia mėgstama veikla. Atrodo, šaunus pasiūlymas. Tačiau negaunant savų pajamų, jos savivertė dar labiau smunka. Vėliau stiprėja kontrolė, jam pradeda nebepatikti jos draugės, giminaičiai. Moteris pamažu nutraukia visus turėtus ryšius ir lieka viena, pradeda depresuoti, jaučiasi kalta dėl stiprėjančių konfliktų su vyru.

Tai sisteminis smurtas, kuris atsiskleidžia labai pamažu. Apie tai sudėtinga kalbėti, nes čia daug įvairių komponentų, o atpažinti vis dar ganėtinai sudėtinga. Ir, beje, tai vyksta ne tik kokių nors asocialių ar pusiau asocialių žmonių šeimose. Šį reiškinį ypač paaštrino užsitęsęs karantinas.

– Tai kokia išeitis? Ar pora gali atstatyti savo santykius?

– Jeigu abu žmonės mato, kad jų netenkina turima situacija ir abu nusiteikę dirbti su savimi – taip, santykius atstatyti tikrai galima. Deja, jei to nori tik vienas, laukiamo rezultato nebus. Kiek matau, dažniausiai nepatenkintos būna moterys. Dažnai pasitaiko net tokia situacija, kad jei moteris ima ugdyti savyje stiprybę, pasitikėjimą, susigrąžina savivertę, jos vyrui tai nepatinka. Jis pradeda priekaištauti, bando ją sugrąžinti į senas vėžes. Juk jis pripratęs prie kitokios, nepasitikinčios, paniekai pasiduodančios moters.

Moteriai, kuri kenčia savo santykiuose ir niekaip nesiryžta jų atsisakyti, pagrindinis patarimas būtų toks: nelik viena! Pagalbos tikrai yra – tiek mokamos, tiek nemokamos. Prašyti jos ir ją priimti nėra jokia gėda.

– Kokie pirmieji žingsniai į gyvenimą be „toksinų“?

– „Toksiški“ santykiai taip vadinami ne veltui. Jie apnuodija tiek mintis, tiek jausmus, tiek emocijas. Išsilaisvinimas iš jų vyksta panašiai kaip atsisakymas priklausomybės nuo narkotikų. Išėjimas iš tokių santykių panašus į detoksikaciją ar pagirias, kai būna bloga, silpna, gali atsirasti net fiziologiniai negalavimai. Vienai tai padaryti beprotiškai sunku, o gal net neįmanoma.

Pirmiausia reikia susirasti žmogų, kuriuo galima pasitikėti ir išsipasakoti nebijant, kad jis pasmerks ar pasityčios. Tai gali būti mama, teta ar draugė. Aišku, ne visos mamos ar seserys gali suteikti tinkamą pagalbą, todėl reikia įvertinti, ar pokalbis su jomis bus labiau palaikantis, ar labiau smukdantis. Jei situacija tikrai sudėtinga, nereikia bijoti kreiptis į pagalbos moterims liniją ar krizių centrus.

Itin padeda bendravimas su kitomis panašias problemas patyrusiomis moterimis. Todėl, jei tik yra galimybė, junkitės į moterų savipagalbos grupes, mokymus, kursus. Šiuo metu nemažai jų organizuojama online, todėl juose dalyvauti patogu net ir atokesnėse vietovėse gyvenančioms moterims. Aš taip pat ruošiuosi organizuoti anoniminę virtualią moterų grupę, nes matau, kad tai reikalinga.

– Ar buvusių „toksinių“ santykių paliktas žaizdas gali užgydyti nauji santykiai?

– Bendravimas su kitais žmonėmis, jų nuoširdus palaikymas – tai vienas stipriausių vaistų šiuo atveju. Tačiau išsilaisvinus iš vienų destruktyvių santykių, pulti ieškoti kitų nėra išmintinga. Visų pirma reikia duoti sau laiko, leisti pasveikti. Jei moteris ieško kito vyro kol jos vidinės žaizdos dar kraujuoja, tikėtina, kad ji vėl sutiks panašiai traumuotą asmenį. Kai susitinka du dvasiškai žaizdoti žmonės, jie vienas kitą puikiai supranta, turi apie ką pasikalbėti. Pradžioje atrodo gražu ir gera, tačiau labai didelė tikimybė, kad vėliau jų santykiai pereis į „toksiškus“. Užsisuks vėl tas pats, o gal net stipriau žalojantis procesas.

– Koks svarbiausias jūsų palinkėjimas moteriai, kuri kenčia santykiuose?

– Patikėti, kad gali būti kitaip. Tiesiog patikėti. Būna, kad moteris paskęsta savo buityje, kurioje nemato laimės ir džiaugsmo, užsidepresuoja – ir net nebetiki, kad gali būti ir kitoks gyvenimas.

Toliau, reikia išeiti už savo įprastos smurtinės aplinkos ribų, prašyti, ieškoti pagalbos, klausti. Yra daugybė žmonių, kurie norės padėti. Yra daugybė moterų, kurios tą jau patyrė, bet susitvarkė, išsilaisvino ir kurios norės pasidalinti šia patirtimi, patarti, ar bent jau palaikyti, pasakyti gerą žodį.

Kol sutinkame gyventi kančioje, tą kančią jaučiame ne tik mes. Ją patiria ir mūsų aplinka, ir vaikai. Nieko nekeisdamos, žalojame net ir savo vyrus, leisdamos jiems šitaip su mumis elgtis. O gal žmogui kaip tik reikia supurtymo skyrybomis, kad susimąstytų ir padarytų atitinkamas išvadas bei pradėtų gyti?