Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės klinikinis psichologas Lukas Marcinkevičius:
– Ar savistabos reikia mokytis?
– Kiekvienas pasižymi savistaba, kaip ir kiekvienas turi raumenimis. Skirtingų individų ji gali skirtis, kaip ir raumenų jėga. Jos reikėtų mokytis pajutus, kad įsitraukiate į elgesį, dėl kurio vėliau gailitės. Tačiau kartais gali tekti net ją slopinti, pavyzdžiui, jei perteklinė savistaba trukdo įsijausti į šokį, slopina spontaniškumą, laisvumą. Juk kartais smagu išlaisvinti vaikiškumą ir pasitaškyti baloje, negalvojant, kaip atrodysime iš šalies?
Norintiems lavinti savistabos gebėjimą, nebūtina užsiimti formalia dėmesingo įsisąmoninimo meditacijos praktika. Pradėti būtų galima nuo paprasčiausio bandymo užsiimti bet kuria veikla, būnant čia ir dabar. Skusti bulves ar valgyti tuo metu skiriant visą dėmesį tik tam pačiam bulvių skutimui ar valgymui. Pamatysite – tai be galo sunku. Tačiau įpratę protą sugrąžinti į dabarties momentą, pastebėsite stebuklingų dalykų. Net indų plovimas gali pasirodyti kaip atpalaiduojanti ir pojūčių turtinga veikla. Prie savistabos priskiriu ir dienoraščio rašymą bei elementarų sustojimą pažiūrėti, kaip jaučiuosi ir kaip man sekasi.
– Kada patartumėte užsiimti savistaba?
– Savistaba būtina, jei norime keisti nepageidaujamus įpročius arba palaikyti pageidaujamus. Pavyzdžiui, jei praleidžiu penkias valandas per dieną įkyriai nagrinėdamas praeities klaidas, grauždamas save, tačiau noriu daugiau laiko skirti kitiems dalykams, pirmiausia turėčiau pastebėti, kada ir kaip tas mąstymas prasideda. Jei nesuvaldau pykčio, pirmiausia turėsiu pastebėti, kuriose situacijose jis kyla, kaip mano kūnas „praneša“ apie augantį pykčio intensyvumą, kokios mintys jį palaiko. O jei kuriu naują įprotį sportuoti, turiu pastebėti, kada nevykdau susikurto plano.
– Kaip savistaba mums gali padėti pandemijos akivaizdoje?
– Karantinas pareikalavo iš mūsų mokytis naujų įpročių, kuriems savistaba irgi gali praversti. Pavyzdžiui, svarbi rekomendacija yra neliesti veido, prieš tai nenusiplovus rankų. O juk dažnai pasikasome nosį automatiškai, net nesusimąstydami. Arba kai kurie žmonės yra įpratę lyžtelti pirštą, kai nori atskirti kelis susiglaudusius lapus ar vienkartines pirštinaites parduotuvėje. Tai juk įpročiai virusų platinimui. Jei norėsime juos keisti, turėsime pastebėti kiekvieną momentą, kada kyla impulsas, ką nors ranka daryti su veidu. Tik tada turėsime galimybę šį impulsą sustabdyti ar atlikti jį saugiai, pavyzdžiui, pasikasyti nusiplovus rankas.
– Studijos ir darbas iš namų – tikras motyvacijos ir susikoncentravimo išbandymas. Kaip jį įveikti?
– Iš tiesų, kai vadovai ir kolegos nemato, kyla didesnės pagundos pasinerti į šalutinę veiklą. Blaškyti gali ir šeimos nariai, kaimynai. Jei vidiniai savistabos raumenys silpnoki – nepajusite, kaip prasidės serialų žiūrėjimo maratonas arba staiga sumanysite vietoje darbo pradėti generalinį stalo tvarkymą. Tačiau tokios sąlygos pagundą atidėlioti žadina ir „olimpiniams savistabos čempionams“. Todėl efektyvesnė rekomendacija būtų ne tiesiogiai lavinti savistabą (kas gali ilgai užtrukti ir vien jos neužteks), o susikurti kiek įmanoma palankesnes sąlygas produktyvesniam darbui. Sumažinti blaškančių dalykų kiekį, skaidyti darbus į mažas, įveikiamas dalis, išjungti išmaniųjų įrenginių garsus arba programėlių pranešimus – tik kelios iš daugybės gudrybių, galinčios palaikyti motyvaciją ir susikaupimą. Esu linkęs tikėti žmonių kūrybiškumu – pastebėkite jį ir pasinaudokite.
