Socialiniai tinklai ir 6 lygmenų ryšio teorija
Stanley Milgramas buvo amerikiečių socialinis psichologas, kuriam turime būti dėkingi už šiuo metu itin populiarios 6 lygmenų ryšio teorijos pristatymą, rašoma portale kulturologia.ru. Remiantis ta teorija, visus planetos piliečius tarpusavyje sieja 6 pažįstamų grandinė. Ši išvada buvo padaryta po serijos 1967 metais atliktų eksperimentų, tapusių tyrimo, pavadinto „Pasaulis mažas“, pagrindu.
S. Milgramas išsikėlė tikslą nustatyti, kiek vidutiniškai vienas kitą pažįstančių žmonių sudaro grandinę, siejančią bet kuriuos du Jungtinių Valstijų gyventojus. Vykdant eksperimentą buvo pasirinkti labiausiai vienas nuo kito nutolę ir pagal socialinius parametrus besiskiriantys miestai – Omaha Nebraskos valstijoje ir Vičita Kanzase, kaip grandinės pradžios taškas, ir Bostonas Masačusetse, kaip grandinės pabaiga.
Atsitiktine tvarka parinktiems pirmuose dviejuose miestuose gyvenusiems žmonėms S. Milgramas ir jo komanda išsiuntinėjo laiškus su išsamia informacija apie eksperimentą ir detaliu konkretaus Bostone gyvenusio žmogaus apibūdinimu. Paaiškėjus, kad eksperimento dalyvis pažįsta bostonietį, buvo prašoma persiųsti jam gautą laišką apie eksperimentą. Visgi tai buvo mažai tikėtina. S. Milgramas pagrįstai spėjo, kad Bostono gyventojas nebus pažįstamas tiems, kurie gyveno Omahoje arba Vičitoje, todėl pastarųjų buvo prašoma surasti tarp pažįstamų tokius, kurie, tikėtina, galėtų pažinoti bostonietį, ir persiųsti turimą laišką jiems. Šį veiksmą buvo būtina pažymėti pridėtame registre.
Pagal tai, kiek kartų teko persiųsti pradinį laišką su informacija apie eksperimentą, buvo apibrėžti amerikiečių visuomenę jungę socialiniai ryšiai. Reikia pasakyti, kad nemenka dalis eksperimento subjektų atsisakė prisijungti prie laiško persiuntimo proceso. Vis dėlto iš 296 iš pat pradžių išsiųstų laiškų 64 pasiekė galutinį adresatą. Grandinės, kuria keliavo laiškai, ilgis buvo nuo dviejų iki dešimties asmenų. Vadinasi, vidutiniškai per penkis–šešis kontaktus, arba tarpininkus, eksperimento dalyviai buvo susiję su atsitiktinai parinktais laiškų adresatais.
Maždaug tuo metu ir atsirado socialinių tinklų sąvoka, be kurios tiesiog neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės tikrovės, nors paties termino reikšmė dabar pakitusi, nusakanti virtualius žmones siejančius ryšius.
Visgi labiausiai S. Milgramo vardas pagarsėjo dėl kito jo atlikto eksperimento. Tikrą sensaciją sukėlęs tyrimas buvo atliekamas siekiant išsiaiškinti žmogaus gebėjimą pasipriešinti vadovaujančiam asmeniui, jei jo nurodymai siejasi su skausmo sukėlimu kitiems ir apskritai peržengia bet kokias žmogiškumo ribas.
Kas ir kodėl tapo nacių ideologijos įrankiu
S. Milgramas gimė 1933 metais iš Rytų Europos emigravusių žydų šeimoje. Kai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, S. Milgramo tėvai priėmė pas save gyventi koncentracijos stovyklų siaubą patyrusius giminaičius. Nuo tada Holokaustas visiems laikams tapo pagrindine S. Milgramą dominusia tema, be visa ko, nulėmusia ir jo darbo kryptį. S. Milgramas studijavo socialinę psichologiją, tapo filosofijos mokslų daktaru. Vykdydamas tyrimus mokslininkas ieškojo atsakymo į klausimą, kaip toli gali nueiti žmogus siekdamas išpildyti vadovo arba autoritetu laikomo asmens nurodymus.
S. Milgramą be galo domino, kaip atsitiko, kad eiliniai vokiečiai tapo aktyviais žydų tautybės žmonių naikinimo dalyviais, kad, įsidarbinę mirties lageriuose, vykdė pačius žiauriausius nacių lyderių nurodymus? Tokių realijų iliustracija tapo Adolfo Eichmanno teismas. Buvęs SS karininkas buvo tiesiogiai atsakingas už „Galutinį sprendimą“, nulėmusį milijonų taikių Europos gyventojų mirtis. Kas buvo tas žmogus ir visi, vykdę jo nurodymus? Sadistas, psichopatas, iškrypėlis? Kas galėjo priversti žmones ryžtis antižmogiškiems poelgiams?
Totalitarizmo teoriją išplėtojusi filosofė Hannah Arendt laikėsi nuomonės, kad nacis A. Eichmannas nebuvo nei psichopatas, nei kokia nors pabaisa. Vienas didžiausių nusikaltėlių per visą žmonijos istoriją, anot jos, buvo netgi stebėtinai normalus, o jo veiksmai, privedę prie milijonų žūčių, – noro nepriekaištingai atlikti savo darbą pasekmė.
S. Milgramas savo eksperimentą atliko 1961-aisiais, Yale’io universiteto patalpose. Eksperimento dalyviams – tiriamiesiems – buvo paaiškinta, kad bandoma išsiaiškinti skausmo poveikį atminčiai, todėl jie turės atlikti vieną iš dviejų burtų kelių atitekusių vaidmenų – mokinio arba mokytojo. Iš tikrųjų vaidmenys nebuvo paskirti atsitiktinai – mokinį visada vaidino aktorius, o tiriamasis turėjo tapti mokytoju.
Tiriamiesiems buvo pademonstruotas aparatas, nuspaudus tam tikrą mygtuką paleisdavęs elektros srovę „mokinio“ kėdės elektrodais. Prieš pradedant eksperimentą „mokytojui“ buvo leidžiama patirti srovės poveikį, o tada, jam stebint, į kėdę sėsdavosi „mokinys“. Jis atseit turėdavo įsiminti keletą žodžių porų. Tada tiriamasis („mokytojas“) ir eksperimentui vadovaujantis asmuo pasišalindavo į gretimą garso nepraleidžiančią patalpą, iš kurios, naudodamasis mikrofonu, „mokytojas“ tikrindavo „mokinio“ atmintį: perskaitydavo jam žodį ir liepdavo nurodyti jo porą iš keturių pasiūlytų variantų. Atsakydamas „mokinys“ turėjo nuspausti vieną iš keturių mygtukų. Tada „mokytojo“ kambaryje užsidegdavo atitinkama lemputė. Tiriamajam buvo paaiškinta, kad jis, kaip „mokytojas“, turi bausit „mokinį“ už klaidas paleisdamas elektros srovę
Eksperimento scenarijus visada būdavo toks pat: „mokinys“ kelis kartus atsakydavo teisingai, o tada pateikdavo klaidingą atsakymą. Į tai reaguodamas „mokytojas“ turėdavo paspausti srovės paleidimo mygtuką. Kai „mokinys“ ir vėl atsakydavo neteisingai, reikėdavo pereiti prie kito mygtuko, po kurio paspaudimo „mokinys“ patirdavo stipresnį elektros smūgį. Prie maksimalią (450 V) srovę suaktyvinančio mygtuko buvo parašyta „Pavojinga. Sunkiai pakeliamas smūgis.“ Tuo atveju, jei „mokytojas“ imdavo dvejoti, eksperimentui vadovaujantis asmuo turėdavo nurodyti, kad būtina tęsti eksperimentą – ne gąsdinti tiriamąjį, ne jam grasinti, o tiesiog įsakmiai ir autoritetingai nurodyti, kad vykdytų užduotį.
Po kurio laiko „mokinys“ imdavo belsti į sieną, dar vėliau – nustodavo atsakinėti, bet tylą reikėdavo traktuoti kaip neteisingą atsakymą. Peržengus 315 V srovę žyminčią padalą, „mokinys“ ne tik nebeatsakinėdavo, bet ir nebebelsdavo. Nepaisant šito, eksperimento taisyklės reikalavo, kad „mokytojas“ ir toliau spaudinėtų mygtukus.
Būtina paminėti, kad tiriamasis turėjo teisę bet kurią akimirką pasitraukti iš eksperimento. Nedidelis atlygis, pažadėtas už dalyvavimą jame, bet kuriuo atveju turėjo atitekti „mokytojui“. Dar nevalia pamiršti, kad tiriamajam nebuvo daroma jokio spaudimo: vienintelis dalykas, turėjęs jam įtakos, buvo profesoriumi apsimetusio eksperimentui vadovavusio asmens autoritetas. Baltu chalatu vilkintis tyrėjas neva stebėjo sudėtingo aparato veikimą ir atlikinėjo kruopščius skaičiavimus. Laikantis S. Milgramo numatyto plano, eksperimentas turėjo būti nutrauktas tik tuo atveju, jei tiriamasis triskart atsisakydavo jį tęsti po to, kai eksperimento vadovas jį paragindavo ištardamas iš anksto parengtas frazes – nurodymus, kad reikia baigti pradėtą darbą.
Prieš pradėdamas eksperimentuoti, S. Milgramas pasiteiravo kolegų psichologų, kokie, jų galva, galėtų būti eksperimento rezultatai. Savo prognozes išsakė ir psichiatrai. Specialistai manė, kad iki maksimalaus elektros smūgio priartės tik 0,1–2 proc. tiriamųjų. Deja, jie net labai suklydo. 450 V stiprumo srove „mokinį“ (tuo metu neberodžiusį jokių aktyvumo ženklų) nubaudė net 65 proc. „mokytojų“. Negana to, visais atvejais eksperimentą nutraukė ne tiriamieji, o eksperimento vadovai.
Tik 10 proc. tiriamųjų sustojo pasiekę 315 V padalą, t. y. tada, kai „mokinys“ nustojo atsakinėti ir tiktai belsdavo į sieną. 12,5 proc. atsisakė peržengti 300 V ribą. Visi likusieji iš eksperimento pasitraukė dar anksčiau.
Jie – tai mes
Paskelbti S. Milgramo eksperimento rezultatai sukėlė tikrą sensaciją tiek mokslo pasaulyje, tiek plačiosios visuomenės gretose. Mokslininkas sulaukė nemažai kritikos: jis buvo kaltinamas tuo, kad neatsižvelgė į tam tikras aplinkybes, tokias kaip eksperimento vykdymo vietos – Yale’io universiteto, kaip autoritetingos įstaigos, statusas, tiriamųjų lytis, jų polinkis į tokio tipo nagrinėjimus, kaip į tam tikrą sadizmo formą, ir t. t.
Vėliau eksperimentas buvo ne sykį pakartotas skirtingose šalyse ir įvairiai pakoreguotas. Visgi nė vienas iš paminėtų veiksnių nepadarė net potencialios įtakos galutiniams rezultatams. Tiriamosios moterys elgėsi taip pat. Tokias pat išvadas teko padaryti ir po eksperimentų mažai kam žinomose laboratorijose.
Aišku, negalima sakyti, kad absoliučiai niekas negalėjo paveikti „mokytojų“. Jų sprendimus kiek koregavo kad ir toks faktas kaip artimi „mokinio“ (aukos) ir eksperimento vadovo santykiai, taip pat eksperimento vadovų (jeigu jų buvo du) sutarimas. Tuo atveju, jei vienas iš jų reikalavo eksperimentą tęsti, o kitas – nutraukti, „mokytojas“ visais atvejais atsisakydavo dar kartą nuspausti mygtuką. Tokia tikimybė sumažėdavo ir tada, jei „mokinys“ atsidurdavo „mokytojo“ regos lauke, taip pat jei eksperimento vadovo nebūdavo šalia.
S. Milgramo eksperimentas suponavo išvadą, kad žmogus pasirengęs nueiti net labai toli, siekdamas įvykdyti autoritetu laikomo asmens nurodymus. Teko įsitikinti, kad akivaizdų pasipriešinimą baltu chalatu vilkinčiam „profesoriui“ žmogus „iš gatvės“ laikė neįmanomu dalyku. Vis dėlto tais atvejais, kai autoriteto įtaka susilpnėdavo, viršų paimdavo geresnė, humaniška žmogaus natūros pusė.
Prielaida, kad skirtingų tautybių žmonėms būdingas skirtingas polinkis į darbo drausmę ir discipliną, taip pat nepasitvirtino (buvo pasiūlyta versija, esą nacizmo įsigalėjimas tapo įmanomu tik dėl ypatingo vokiečių bruožo paklusti taisyklėms ir nurodymams). Nesvarbu, kurioje šalyje – Jungtinėse Valstijose, Ispanijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ar kt. – buvo atliekamas eksperimentas, jo rezultatai visada būdavo tokie pat.
S. Milgramas parašė straipsnį, o vėliau ir knygą paklusnumo valdžiai tema. Po šiokių tokių diskusijų dėl atlikto eksperimento etiškumo jam buvo suteikta garbė tapti JAV psichologų asociacijos nariu. Mokslininkas dėstė prestižiškiausiose Jungtinių Valstijų aukštosiose mokyklose. Jis yra laikomas vienu įtakingiausių visų laikų socialinių psichologų. S. Milgramas mirė nuo širdies smūgio teturėdamas 51-us metus.
