Ilgus metus policijoje dirbusio vyro istorija pilna emocijų, skausmo ir nevilties. Su pirmąja žmona užauginęs du vaikus Viačeslavas nusprendė pasukti skirtingais keliais. Tiesa, skyrybos nebuvo tokios dramatiškos: abu tėvai suprato, kad juos visą likusį gyvenimą jungs vaikai. Buvusi pora iki šiol susitinka, kartu bendrauja su jau suaugusiais vaikais, kartais sutinka Kalėdas ar Naujuosius metus kartu. Tačiau kita vyro gyvenimo linija įbrėžta visišku pasimetimu ir skausmu.
Tikėjosi, kad toliau bendraus su vaikais
Išsiskyręs su pirmąja žmona pašnekovas persikraustė gyventi kartu su nauja drauge, su kuria susilaukė dviejų vaikų.
„Kartu pagyvenus apie metus įvyko konfliktas, po kurio sekė skyrybos“, – prieš porą metų įvykusį lemtingą gyvenimo pasikeitimą prisiminė vyras.
Večiaslavas skundėsi, kad nuo pat jo išsikraustymo buvusi partnerė pradėjo viską daryti, kad jis dingtų ir iš jų dviejų vaikų gyvenimo. „Teismo nutartyje buvo nustatyta bendravimo tvarka, bet kartu ten įrašyta frazė, „jei vaikas nori bendrauti su tėvu“. O tada ir prasidėjo manipuliavimas vaiku, pirma vyresniuoju“, – įsitikinęs vyras.
Jis dėjo visas pastangas, kad vaikai nejustų skyrybų: aiškino, kad ir toliau jie turės ir tėtį, ir mamą. Večiaslavas vylėsi, kad ir po šių skyrybų bus panaši situacija, kaip ir po pirmos šeimos iširimo. Po pirmų skyrybų vyrui buvo palikti buvusių namų raktai: jei tik vaikai paskambindavo, kad kas nors nutiko ir reikia pataisyti, jis visuomet galėdavo padėti. Tačiau vyras pasijautė visiškai pasimetęs, kai susidūrė su visiškai kitokia situacija.
Večiaslavas pasakojo, kad mažųjų vaikų mama iškart po jo išsikraustymo pradėjo riboti susitikimą su vaikais: drausdavo užeiti į namus, o vėliau prasidėjo kreipimaisi į policiją, vaikų teisių tarnybas, skundai dėl jo neva netinkamo elgesio, kad tik jam būtų uždrausta bendrauti su vaikais.
Nebežino, ką daryti
„Pats ilgus metus dirbau policijoje ir negaliu patikėti, kad taip gali būti, kaip yra man. Kiekvienas vaikų aplankymas, kiekvienas prisiartinimas baigiasi skundu teisėsaugai. Anksčiau mano visi vaikai bendravo, bet dabar ribojamas bendravimas ir su mano vyresniais vaikais, ir su močiute, seneliu“, – tvirtino pašnekovas.
Vyras teigė, kad pagal teismo nustatytas bendravimo sąlygas jis turi teisę kas antrą savaitgalį bendrauti su vaikas juos pasiimdamas. Taip pat jis galėtų su vaikais lesti pusę jų atostogų, tačiau dabar jo bendravimas tėra pakalbėjimas ir pastovėjimas prie namų vartelių.
„Jau nebeimu vaikų, nes man jų gaila. Po kiekvieno susitikimo laukdavau rašto į policiją, o tada policija su psichologu kviečia vaiką, jį apklausinėja. Vaikams reikia vaikystės, o jie mato tik policiją ir ginčus. Todėl nusprendžiau pasitraukti ir leisti jiems turėti vaikystę“, – emocijų apimtas pasakojo tėtis.
Večiaslavas teigė pasiryžęs daryti viską, kad santykiai su buvusia partnere pasitaisytų ir netrukdytų jam bendrauti su vaikais. Tačiau, pasak jo, moteris nesutinka kartu kreiptis į specialistus. „Man labai pasiseks, jei buvusioji susiras draugą, gal tada kas pasikeis. Iš kai kurių kitų draugų patirčių matau, kad taip nutinka“, – vylėsi nebežinantis ką daryti vyras.
Večiaslavas teigė tikintis, kad po skyrybų turėtų būti nustatyta lygiavertė tėvystė, kai abu tėvai turi lygias teises bendrauti su vaiku. „Visgi, manau, kad maži vaikai turėtų didžiąją dalį laiko praleisti su mama, nes juos sieja gilesnis ryšys, bet mamos turi suprasti, kad ir tėtis vaikų gyvenime yra būtinas“, – akcentavo pašnekovas.
Vaikas pasirenkamas kaip įrankis
Psichologė Valija Šap komentavo, kad natūralu, jog skyrybos yra sunkus emociškai laikas ne tik tėvams, bet ir vaikams, tačiau pabrėžė, kad liūdna, jog dažnai dėl nežinojo besiskiriantys ar jau išsiskyrę tėvai padaro žalos savo vaikams.
„Pirmas dalykas, kaip gali būti padaroma žala, kai vaikams pagal jų amžių ir gebėjimą suprasti nepaaiškinama, kas vyksta šeimoje. Dažnai tėvai su vaiku išvis nesikalba arba kalbasi atskirai, o taip kiekvienas vaikui pateikia skirtingą versiją“, – kalbėjo specialistė.
Pasak psichologės, kalbantis su vaikais tėvams atskirai kyla grėsmė, kad kiekvienas iš tėvų norės apginti save prieš vaiką, o taip nesąmoningai apkaltins kitą pusę.
Antra, skyrybų metu tėvai tarpusavyje jaučia daug neigiamų emocijų, prisimena skriaudas, o taip gali sąmoningai ar nesąmoningai siekti atkeršyti buvusiam partneriui pasirenkant vaiką kaip įrankį.
„Konsultuojant klientus neretai tenka girdėti, kai moteris ar vyras sako, kad sutuoktinis pasakė, jog nori skirtis, o šis atsakė, kad tokiu atveju partneris vaiko daugiau nematys. Taip skyrybos iškart prasideda kovos lauku. Galvojama, kad kažkas bus laimėtojas, kažkas – pralaimėtojas. Svarbu suprasti, kad skyrybose laimėtojų nėra. Dažniausiai kiekvienas kažką praranda“, – kalbėjo psichologė.
O jei tėvai galvoja, kad pasinaudodami vaiku atkeršys kitam, turi suprasti, kad labiausiai pakenks vaikui.
„Tėvai dažnai nepagalvoja, kad vaikui be galo skaudu girdėti, kai jiems kartojama, kad tėtis ar mama jo nemyli, vaikas jiems nerūpi. Kartais vaikui akcentuojama, kad dabar gyvens be tėčio ar mamos ir jam taip bus geriau. Bet taip nebus“, – tikino specialistė.
Pyktį lydi gėda
V. Šap siūlė suprasti, kad vaikas jaučiasi mamos ir tėčio dalimi, o jei apie vieną iš jų kalbama negerai, tuomet vaikas pradeda jausti, kad ir jis yra blogas.
„Turime suprasti, kad, kai kalbame apie skyrybas, vaikas šį procesą labai sieja su savimi. Jei vienas iš tėvų po skyrybų atsisako su juo bendrauti, jis gali galvoti, kad taip nutiko, nes jis yra blogas vaikas. Jis taip pat gali prisiminti, kaip tėvai, dar gyvendami kartu, pykosi dėl jo auklėjimo ir galvoti, kad jis buvo nepakankamai geras“, – vardijo pašnekovė.
Pasak psichologės, kai vienas iš tėvų vaikui bando apjuodinti buvusį partnerį, mažajam kyla ne tik pyktis, bet ir gėda, kad jo mama ar tėtis yra toks ar anoks. O tai gali turėti įtakos jo savijautai tarp bendraamžių: vaikas gali jausti gėdą dėl savo šeimos, nes joje kažkas yra neva gėdingo.
„Kai sprendžiama dėl vaiko gyvenamosios vietos, neretai klausiama, su kuo vaikas nori gyventi – su mama ar tėčiu. Tačiau tai nėra tinkamas klausimas – liepti vaikui pasirinkti. O tėvai žinodami, kad vaiko bus klausiama, gali padaryti bet ką, kad vaikas pasirinktų jį“, – kalbėjo V. Šap.
Visgi vaikui pasakyti, kad jis renkasi vieną iš tėvų yra be galo sunku, sako psichologė: „O įsivaizduokime, jei tėvams reiktų pasirinkti vieną iš vaikų? Kaip tai įmanoma? Jei tik būtų vaiko nuoširdus noras, jis norėtų gyventi su abiem tėvais“.
Kartu specialistė pridėjo, kad liūdna, bet dažnai skyrybų metu ar po jų vaikams daroma žala nesąmoningai.
„O vėliau vaikai gali kentėti nuo žemos savivertės, didesnės tikimybės susirgti depresija, anksčiau pradėti vartoti psichoaktyvias medžiagas. Maža to, tokius vaikus dažniau kamuoja psichosomatiniai negalavimai, – vardijo pašnekovė. – Privalu žinoti, kad vaikai patiria dvigubą žalą. Viena – tai skyrybos, bet dar didesnę žalą jiems gali padaryti tėvų santykis po skyrybų“.
Pavyzdžiui, psichologė įvardijo atvejį, kai vaikas tampa tarpininku tarp išsiskyrusių tėvų. Mama liepia vaikui, kad šis tėčiui pasakytų nupirkt vaistų, ar tėtis įsako vaikui, jog šis perduotų mamai, kad už pervestus pinigus jam nupirktų batus.
„Vaikas neturi būti tarpininkas. Tėvai turi bendrauti tarpusavyje. Tai svarbu ir dėl to, kad vaikas turi mokytis. Gyvenime jis taip pat susidurs su žmonėmis, su kuriais bus konfliktų, kuriems nejaus palankumo, bet jis turi mokytis bendrauti“, – pabrėžė pašnekovė.
Supranta daugiau nei žodžiai
Dar vienas svarbus aspektas, psichologės teigimu, yra tas, kad nereikėtų galvoti, jog vaikai girdi tik žodžius: jie stebi, mato, jaučia.
„Yra tėvų, kurie sako, kad vaikai nežino, kad šie pykstasi, bet vaikas viską stebi. Ypač kai tėvai nepaaiškina situacijos, kas vyksta. Jis jaučiasi nesaugus ir stebi, seka pokalbius. Jis girdi tėvų intonacijas. Pastebi, jei vienas iš tėvų yra nepatenkintas, kai vaikas grįžta iš susitikimo su kitu tėvu. Jei, pavyzdžiui, vaikas mato, kad po jo susitikimo su tėčiu mama yra nusiminusi ir suirzusi, jis gali pradėti vengti susitikimų, nes tai liūdina mamą“, – pasakojo V. Šap.
Todėl psichologė patarė skyrybų metu pirmiausiai galvoti apie vaikus.
„O tėvai, norėdami padėti vaikams, turi pirma ieškoti pagalbos sau. Visiškai suprantama ir žmogiška, kad skyrybos sukelia daug neigiamų jausmų tėvams. Juk griūna tai, ką jie kūrė, tai, su kokiomis viltimis jie ėjo į šeimą, tai, kaip įsivaizdavo šeimą. Todėl reikėtų ieškoti pagalbos sau: kaip susidoroti su savo jausmais, kaip juos suprasti, kaip išvengti noro kerštauti, kaip toliu gyventi. Tik patys saugiai besijaučiantys tėvai gali užtikrinti saugią aplinką vaikams“, – tęsė pašnekovė.
Kartu psichologė pasidžiaugė, kad Lietuvoje pastebi vis daugiau atvejų, kai į specialistus kreipiasi tėvai dar tik tuomet, kai pradeda galvoti apie skyrybas. Jie supranta, kad procesas bus ne iš maloniųjų, o kartu nori pasirūpinti, kad skyrybų metu nebus padaroma žala vaikams.
