Kartais tos istorijos būna tarsi spalvingos pasakos etiudai, kartais – scenos iš siaubo filmo. Tačiau jos prasmingos ir svarbios. Iš jų gimė knyga „Laimės siūlai. Kas sakė, kad augti galima tik į viršų?“
Ištraukos iš Juodos Avies knygos „Laimės siūlai. Kas sakė, kad augti galima tik į viršų?“ (Vilnius 2017, „Mažoji leidykla“)
xxx
Juoda Avis negali tylėti, nes supranta, kad gyvenimas – tai ne vakar ir ne rytoj. Tai – šiandien. Dabar. Šią akimirką. Jūsų pasaulyje svarbiausias esate tik jūs. Tai kam atidėlioti gyvenimą? Ar norėtumėte iki begalybės kartoti atidėliojimą? Laukimą laimės, kai ji yra šalia? O jeigu begalybės klausimą sunku suprasti, turime kiek paprastesnį, realistiškesnį, kiek per tiesmuką, bet tikrą. Kokio užrašo norėtumėte ant savo antkapio? Atsakymų daug, bet iškalti „Jis gyvens rytoj“ šiek tiek absurdiška, ar ne?
xxx
Manęs dažnai klausia, kaipgi man pavyksta kovoti su nerimu, neatsakytais klausimais, neišspręstomis, o kartais ir neišsprendžiamomis problemomis. Ir klausimą formuluoja būtent taip: kaip kovoti? Kaip kariauti ir nugalėti? Tokie klausimai man kelia šypsnį. Tada nevalingai papurtau galvą ir tyliai sakau: „Ne taip viskas vyksta šiame gyvenime.“ Kaip galima kariauti ir nugalėti? Tikiu, kad kare nebūna laimėtojų, tik pralaimėtojai. Paprastai abi pusės nukenčia. Tad kam iš viso pradėti kovą? Turiu omenyje ne tik mintis. Viską. Santykius, požiūrį, nesutarimus. Karas visada beprasmis. Todėl paklausta „kaip kovoti?“, nusišypsau ir visada atsakau tą patį: „Svarbiausia – nekovoti.“ Tik kai leidžiu mintims gyventi, nurimstu. Ir daugiau nebekovoju. Laiko skirti sau – toks paprastas, tačiau ypač svarbus dalykas. Kai nejaučiame savęs, tada mums visko trūksta.
xxx
Žmonės išmoksta „įpakuoti“ savo žodžius taip, kad būtų neįmanoma suprasti, kokia yra tikroji jų siunčiama žinutė. Atspėti, kas norima pasakyti tokia žinute, yra tarsi tarpusavio santykių egzaminas. Po žodžiais „jaučiuosi gerai“ pašnekovas meistriškai paslepia pyktį ir nusivylimą, o tada paskelbia egzamino užduotį.
„Jei žmogus mane pažįsta gerai, – svarsto jis, – jei aš jam tikrai rūpiu, jis supras, kaip iš tikrųjų jaučiuosi, ir nepatikės tuo, ką sakau.“ Jei egzaminas neišlaikomas, „pakuotojas“ pyksta, bet jokiu būdu ne ant savęs, o ant to, kuris nesugebėjo susigaudyti sudėtingoje šaradoje.
Žmonės mano, kad rengdami egzaminus jie tikrina ir sutvirtina tarpusavio santykius, tačiau iš tiesų jie juos žlugdo. Tiesa paprasta – jeigu nori, kad Tave suprastų, – turi kalbėti atvirai, be užuolankų. Jeigu nori, kad apie Tave žinotų, – turi atvirai pasipasakoti...
xxx
Kalbama, kad gyvenimas – tai ne kas kita, kaip uždaras ratas. Gimimas ir mirtis žymi tą pačia vietą, kur vienas ciklas yra baigiamas ir prasideda naujas. Dėl šios priežasties kiekvienas žmogus turėtų būti suinteresuotas gyventi taip, kad nugyventą siužetą norėtųsi kartoti kaskart iš naujo. Pritarus šiai tiesai tikriausiai daug įvykių ir susitikimų norėtųsi ištrinti, amžiams užkasti už gyvenimo ribos ir apsimesti, kad to niekada nebuvo.
Žmones, kurie „užklysta“ į kito žmogaus asmeninį kelią, norėtųsi iš jo pašalinti ir paskubomis paslėpti žemėje paliktas pėdas. Visgi nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas susidūrimas yra vertinga pamoka, jeigu tik žmogus gali iš to ko nors pasimokyti.
xxx
Ši istorija bus parašyta pirmu asmeniu. Pirmuoju asmeniu apie vieną žmogų, sąlyginį pasaulį ir besąlygišką priėmimą. Nesibaigiančios sąlygos. Būtent jos kiekvieno mūsų gyvenime tarsi didelis voratinklis tobulai išsiraizgo virš kasdienybės. Kažkuria prasme būtent šis sąlyginis voratinklis suteikia pasauliui tvarkos ir struktūros. Mano pasaulyje sąlygos atsakingos už saugų gyvenimą ir žinojimą, man tai tobula priežasties ir pasekmės jungtis.
Sąlyga Nr. 1: Jeigu nori nugyventi ilgą gyvenimą – turi gyventi.
Sąlyga Nr. 2: Jeigu nori turėti išsilavinimą – privalai mokytis.
Sąlyga Nr. 3: Jeigu nori dirbti mėgstamą darbą – turi suprasti, kas Tau sekasi.
Sąlyga Nr. 4: Žmonių tarpusavio santykiams nereikia papildomų rebusų.
Sąlyga Nr. 5: Jeigu nori vairuoti automobilį – turi išlaikyti vairuotojo teises.
Sąlyga Nr. 6: Jeigu nori atostogų užsienyje – turi susitaupyti pinigų.
Sąlyga Nr. 7: Jeigu nori iš taško A nukeliauti į tašką B – turi pradėti nuo pirmo žingsnio.
Besąlygiškas priėmimas – tai ir našta, ir dovana, kurią Juoda Avis nešiojasi kiekvieną sekundę – vesdama paskaitas, keliaudama autobusu ar prisiglausdama pas dar vienus svetimus, bet svetingus žmones.
Našta, nes panaikina galimybę kaltinti, netikėti, suabejoti, net supykti ir atstumti. Dovana, nes leidžia pažinti kiekvieną, suprasti sudėtingiausias istorijas, išgyventi unikalius nutikimus. Šią pamoką mums pamažu perdavė vaikai, vis rengdami įvairius išbandymus ir bandydami nustatyti mūsų kantrybės ribas, kol pagaliau jie „užaugino“ neįkainojamą mūsų lobį – pastangas sukurti ryšį su kiekvienu žmogumi. Tėvai, darbuotojai dažnai klausia: „Kaip susikalbėti su vaiku?“ Besipykstančios poros ieško atsakymų, kaip pakeisti antrąją pusę. Draugai tikisi supratimo be žodžių, o kolegos – nuolatinio įvertinimo. Kiekvienas atvejis skirtingas, kiekvienas klausimas slepia kitą istoriją, bet Juoda Avis turi visada tą patį atsakymą: „Pirmiausia išmokite priimti besąlygiškai.“
Patarimas paprastas, bet jį įgyvendinti gali būti nelengva. Priimti kiekvieną mintį, bandyti suprasti kiekvieną poelgį. Nebūtinai pritarti, bet visada priimti, be jokių sąlygų. Tai – sudėtingas iššūkis, tačiau jis neabejotinai vertas pastangų. Norint įnešti pokyčių į kitų gyvenimus – tai vienintelis būdas priartėti prie žmogaus ir būti pasikeitimų varikliu, sektinu pavyzdžiu, autoritetu.
