Daugybės įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad viešo kalbėjimo baimė (reikalaujantiems tikslumo pasakysime, kad ji dar vadinama glosofobija) yra visų fobijų karalienė. Kai kurių tyrimų rezultatai rodo, kad viešo kalbėjimo baimė lenkia netgi mirties baimę. Šis faktas įkvėpė Jerry Seinfeldą padaryti gerai žinomą pastebėjimą: tai reiškia, kad per laidotuves vidutinis pilietis mieliau gulėtų karste, nei sakytų atsisveikinimo kalbą.
Pateikiame ištrauką iš Tayloro Clarko knygos „Kaip įveikti baimę, nerimą ir stresą“ (iš anglų kalbos vertė Albinas Šorys, leidykla „Sofoklis“), kurioje, remdamasis ir pažangiausiais tyrimais ir duomenimis apie baimės neurologiją, siūlo atsakymą į klausimus, kodėl daug dalykų mums kelia siaubingą baimę, kodėl vieni žmonės ištveria stresą lengvai, tarsi jų nervai būtų geležiniai, o kitus jis sugniuždo?
5 skyrius
Prieš šėlstančią minią: pasirodymo nerimo ir scenos baimės paslapčių atskleidimas
„Žmogaus smegenys – įstabus dalykas, – prieš daugelį metų šmaikštavo komikas George’as Jesselas. – Jos įsijungia vos jums gimus ir nesiliauja veikusios iki tol, kol jūs neatsistojate kalbėti prieš auditoriją.“ Puikūs žodžiai, jie puikiai tinka žmogui, kadaise vadintam Jungtinių Valstijų tostų generolu, bet Jesselo pokštas nėra visiškai teisingas.
Mus gali apnikti jausmas, kad mūsų sąmonės aparatūra nustoja veikusi, kai į mus susminga godžios auditorijos akys, bet bent jau viena neuronų tinklo dalis tuo metu dirba šviesos greičiu – tai migdolinis kūnas.
Mes, homo sapiens, kaip rūšis jaučiame nepaprastai stiprią pasirodymo prieš kitų žmonių grupes baimę, nesvarbu, ar tai būtų pasakojimas atsistojus prie lentos antroje klasėje ar koncertas Karnegio salėje. Daugybės įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad viešo kalbėjimo baimė (reikalaujantiems tikslumo pasakysime, kad ji dar vadinama glosofobija) yra visų fobijų karalienė.
Remiantis 2001 metais „Gallup“ atlikta apklausa, daugiau nei 40 nuošimčių amerikiečių pripažįsta bijantys pasirodyti prieš žiūrovus. (Kai kurių tyrimų rezultatai rodo, kad viešo kalbėjimo baimė lenkia netgi mirties baimę. Šis faktas įkvėpė Jerry’į Seinfeldą padaryti gerai žinomą pastebėjimą: tai reiškia, kad per laidotuves vidutinis pilietis mieliau gulėtų karste, nei sakytų atsisveikinimo kalbą.)
Žinoma, auditorijos baimė turi tvirtą evoliucinį pamatą: kai tik pastebite jus akylai tyrinėjančias keletą porų akių laukiniame pasaulyje, jos greičiausiai mėgina nustatyti, ar iš jūsų išeis gardi vakarienė. Nūdienos minia jus stebi greičiausiai be jokių mėsėdiškų užmačių, bet vis vien, kai tik rampų šviesa nukrypsta į mus, nedaugeliui pavyksta išvengti kraują stingdančio pasirodymo nerimo siaubo.
O jeigu mes galėtume tai pakeisti ir pataisyti padėtį savo naudai? Atlikime trumpą bandymą. Įsivaizduokite, kad jus kažin kokiu būdu įkalbėjo viešai padeklamuoti „Hamleto“ monologą, bet jums taip pat buvo suteikta stebuklinga galia susikurti tobulą auditoriją, kuri sumažintų jūsų scenos baimę – jums pritaikytą minią, kuri apmaldytų jūsų migdolinį kūną ir paskatintų jus pasirodyti kaip įmanoma geriau. Kaip galėtų atrodyti tokia auditorija?
Pirmiausia, be jokių abejonių, jūs pageidautumėte suburti savo tobulą minią iš jūsų netrikdančių žmonių: sutuoktinio, draugų, šeimos narių ir kitų geranoriškų žmonių. Juk apsupti draugiškos auditorijos tikrai jausite mažesnį nerimą dėl savo pasirodymo, ar ne? Tiesą sakant, ne. Kaip savo 1998 metų tyrimu atskleidė psichologai Roy Baumeisteris ir Jennifer Butler, pasirodymas
priešais draugus sukelia nenumatytų kliūčių.
Atlikdami savo eksperimentą Baumeisteris su Butler susodino dalyvius priešais nepermatomą veidrodį ir pateikė jiems sudėtingą aritmetinę užduotį: pradėdami nuo skaičiaus 1 470 skaičiuokite mažėjančia tvarka atimdami skaičių 13 (pvz.: 1 470, 1 457, 1 444, 1 431). Pusei eksperimento dalyvių buvo pasakyta, kad juos iš kitos veidrodžio pusės stebi nepažįstamas žmogus, kitai pusei – kad už stiklo sėdi jų draugai.
Nuostabiausia buvo tai, kad dalyviai, manę, jog skaičiuoja priešais savo bičiulius, pateikė 30-ia nuošimčių mažiau teisingų atsakymų nei maniusieji, kad juos stebi nepažįstamieji. Baumeisteris šį skirtumą susiejo su draugų keliamu nerimu. Grupė bijojo, kad tik nenuviltų savo bičiulių, dėl to elgėsi atsargiau ir nedrąsiau. „Kai jus stebi draugai ir šeima, jaučiatės žymiai droviau, – pasakojo man Baumeisteris. – Geriau suvokiate, kad jus stebi, ir tas dėmesys trikdo jūsų pasirodymą.“
Ką gi, jūsų artimųjų minia atkrenta. Tačiau jeigu jums reikia pasirodyti priešais kompaniją nepažįstamųjų, jie būtinai turėtų parodyti bent šiokį tokį palaikymą – galbūt mojuoti lentelėmis
su tokiais šūkiais: SKAITYTOJAU, TAU PAVYKS! ir SKAITYTOJAS YRA NR. 1! Juk būtų negerai, jei tie žmonės būtų visiškai abejingi, ar ne? Vėl netiesa.
Nors Baumeisteris pripažįsta, kad palaikantys žiūrovai gali padėti sustiprinti jūsų motyvaciją pasirodyti sėkmingiau, jie gali pagelbėti atlikti išskirtinai pastangų reikalaujančias užduotis, tokias kaip maratono bėgimas, tačiau įgūdžių reikalaujančiai veiklai jie gali kliudyti, nes palaikymas gali pakreipti jūsų pasirodymo strategiją netinkama linkme.
Kaip Baumeisteris rašė viename savo straipsnių: „Žiūrovų palaikymas padidina pasirodymo įtampą ir skatina atlikėją labiau vengti nesėkmės nei siekti pasisekimo.“ (Didelių lūkesčių rodymas dažnai turėjo panašų pasąmoninį nerimą keliantį poveikį.) Vienu savo tyrimu Baumeisteris netgi nustatė, kad žmogaus pagyrimas visiškai su užduotimi nesusijusiu atžvilgiu (pavyzdžiui, jis sakydavo: „Kokie gražūs tavo marškiniai“) neigiamai paveikė jo pasirodymą tikrinant įgūdžius. „Pagyros daro žmones drovesnius, o tai kenkia jų gebėjimui pasirodyti“, – aiškina Baumeisteris.
Taigi, jūsų migdoliniam kūnui palanki minia turi būti pilna nešališkų, palaikymo nerodančių nepažįstamųjų, gal net kilnojančių užrašus: MES NIEKO NEMANOM APIE TAVO MARŠKINIUS. Puiku. Bet gal žiūrovai bent jau gali būti žmonės? Na, remiantis Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje psichologo Jimo Blascovichiaus tyrimu, greičiausiai ne.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Blascovichius prijungė savanores moteris prie širdies parametrus matuojančios įrangos jų pačių namuose, kad nustatytų jų streso lygį, joms atliekant sudėtingą aritmetinę užduotį prieš tris labai skirtingas auditorijas. Pirmiausia buvo nustatytas bazinis streso lygmuo, kai moterys mėgino atlikti užduotį vienos. Tada dalyvės bandė išspręsti matematinį uždavinį sėdėdamos priešais artimiausias drauges.
„Geriausia draugė tiesiog pakėlė streso lygmenį į neregėtas aukštumas, – prisiminė Blascovichius. – Dalyvės jautėsi gerokai nejaukiau.“ Galiausiai Blascovichius nurodė moterims atlikti matematinę užduotį sėdint priešais ne tokį nuovokų žiūrovą – jų naminį šuniuką.
„Pastebėjome, kad nepalyginti mažiausiai streso kelianti, jaukiausia padėtis iš trijų buvo moterims dirbant priešais šunį, – pasakojo Blascovichius. – Negalėjau tuo patikėti. Aš pats nemėgstu gyvūnėlių.“ Viena Blascovichiaus savanorių taip pat negalėjo tuo patikėti. Praėjus kelioms savaitėms po tyrimo ji paskambino Blascovichiui ir paprašė pakartoti bandymą, tik tuokart su savo mylimu vyru. Jis sutiko. „Sutuoktinis pakėlė stresą į gerokai aukštesnį lygį nei šuo, – sakė man Blascovichius. – Mes tai paaiškinome tuo, kad šunys myli besąlygiškai ir nekritikuoja. Dėl to nusprendėme, kad su katėmis būtų visiškai kitaip, bet, pasirodo, kačių poveikis yra lygiai toks pat.“
Ką gi, gal apibendrinkime tai, ką sužinojome? Kad sumažintumėte scenos baimę prieš „Hamleto“ monologą, jūs jį deklamuosite priešais optimizuotą auditoriją, sudarytą iš abejingų naminių gyvūnėlių, kurių dauguma rodys plakatus, skelbiančius, jog jie per daug nesitiki iš jūsų pasirodymo.
Nors tai ir skamba tarsi itin įsimintinos popietės pavyzdys, galima drąsiai sakyti, kad su tokia minia susitikti yra mažai tikėtina. Vietoje jos mums tenka susidurti su reiklia minia – migdolinį kūną krečiančia auditorija, kuri aptemdo mums protą, nuo jos ima prakaituoti delnai, pradeda drebėti kinkos. Atrodo, kad minios tyčia yra linkusios daugelį iš mūsų taip pabaidyti, kad iš siaubo bėgtume nuo jų kuo toliau.
206-210 p.
