Mat tuo metu ekologiškus serbentus ne tik auginti, net jų uogų nuskinti nevertėjo – tiek mažai už jas siūlyta. Tuomet atrodė, kad net moksleiviško amžiaus vaikai, priskynę uogų ir visą dieną praleidę turguje, savoms išlaidoms neužsidirbs.
Emocijų padiktuotas sprendimas
„Tiesą sakant, nuo to viskas ir prasidėjo. Paskatinti užsidirbti savų pinigų, mūsų vaikai visą dieną praleido turguje ir niekas nenupirko nė litro juodųjų serbentų. Grįžo nelaimingi, o sesuo tuomet nusprendė pati iš jų uogas nupirkti ir panaudoti“, – pasakoja Julija.
„Ji nutarė sudaryti dovanų fondą – prigaminti sulčių garų puodu ir vėliau išdovanoti jas per Kalėdas. Tačiau tas fondas švenčių taip ir nesulaukė. Vilniaus senamiestyje atsidarė maža parduotuvėlė, kuriai pasiūliau tų sulčių, mat norėjau atlikti rinkos tyrimą. Po kurio laiko skambina, kad išpardavė ir paprašė atvežti dar. Taip ir ištirpo tas fondas“, – juokiasi Sigitas.
Pernai jau pagaminta ir parduota 5 tūkst. litrų, o šiemet ketinama gamybą padidinti iki 8 tūkst. Kol kas perspektyva atrodo gera – per Jūros šventės mugę prekių neliko jau šeštadienį apie pietus. Vyresnėlis, 21–erių Martynas, ten prekiavęs, suglumęs skambino tėvams. Tačiau papildomai nuvežti nebuvo ko – į pajūrį buvo iškeliavusi visa tuo metu jau į butelius išpilstyta šiųmetė produkcija. Tai naminis išskirtinės kokybės juodųjų serbentų nektaras iš ekologiškų „Ekoagros“ sertifikuotų uogų.
Dar toks pat gėrimas gaminamas iš vėlyvųjų aviečių, vėliau ketinama eksperimentuoti su jų mišiniu, o gal ateityje dar ir raudonųjų serbentų pridėti. Ir kas žino, gal kada nors atsiras ir gaminys iš šilauogių, bet kol kas šios karališkos uogos išparduodamos šviežios.
Technologija, kelianti vertę
Naminis uogų nektaras jau seniai nebegaminamas buitine technologija – garų puode. Prireikus didesnių kiekių, teko keisti ir ją.
„Susitikę su mokslininku Pranu Viškeliu išgirdome, kad birzgalo Lietuvoje jau pakanka, reikia gaminti išskirtinį kokybišką produktą. Jis ir pasiūlė tokią technologiją, kad iš serbentų odelių būtų išgaunama itin vertingi antocianinai, kurie paprastai lieka odelėse ir yra tiesiog išmetami. Būtent jie apsaugo kraujagysles, slopina trombocitų susidarymą, veikia kaip antioksidantai. Mūsų nektaruose yra ir uogų minkštimo, bet nėra sėklyčių“, – vienas kitą papildydami pasakoja Julija ir Sigitas.
Drauge keliaujame į uogų perdirbimo cechą, įkurdintą atskirame pastate sodyboje. Įrengtas pagal visus reikalavimus, dabar jis džiugina šviesiomis spalvomis, mat pagrindinė žaliava, uogų tyrė, jau pagaminta.
„Kai ją gaminame, čia vaizdas visai kitoks: stalai, sienos ir mano rankos iki alkūnių nusidažo serbentų spalva, mat dauguma darbų atliekama rankomis“, – sako Julija.
„Kai nutarėme nusipirkti įrangą, pamatėme, kad skirtos mažam gamintojui tiesiog nėra. Reikia pirkti automatizuotas linijas už šimtus tūkstančių. Vien šie metalu dengti stalai kainuoja po 1,5 tūkst. litų. Ilgai galvojome ir ieškojome variantų, kurie tiktų mūsų apimtims. Štai šis aparačiukas pilsto 200 butelių per valandą ir jo mums visiškai pakanka“, – Sigitas rodo, kaip butelis priglaudžiamas prie čiaupo, pagaminto taip, kad neliktų produkto sąlyčio su oru. Su tokiais savo produkciją – sultis, aliejų, actą – pilsto Europos ūkininkai.
„Mes gamybos procese uogas kaitiname tik iki 80 laipsnių, todėl ir vitaminų išlieka daugiau. Tyrėme savo pagamintą nektarą ir pasidžiaugėme, kad jo stiklinėje buvo pusantros paros vitamino C norma.
Daug kas klausia, kodėl netiekiame grynų serbentų sulčių, tačiau kas jas gertų, šios uogos turi specifinio aitrumo ir rūgšties. Cukraus dedame tik 70 g į litrą sirupo“, – vardija Julija.
Sigitas tuo tarpu pila serbentų tyrę į įkaitinto sirupo puodą ir maišo samčiu. Uogų gatavame gaminyje būna apie 30 proc. Neatsispiriu pagundai paragauti ne tik malonaus skonio gėrimo, kuris nėra nei rūgštus, nei saldus, ir tos grynos tyrės, kuri verčia susiraukti. Išties, reikia būti prisiekusiu sveikuoliu, kad tokią gertum.
„Iš pradžių mes ketinome gaminti sultis arba didesnės uogų koncentracijos gėrimą, kurį kiekvienas pirkėjas prasiskiestų pagal savo skonį. Eksperimentavome su savo trimis vaikais – klausėme ar ne per saldu, ar ne per rūgštu. Kol jaunėlis Motiejus paklausė, kodėl nepagaminame normalaus gėrimo, kurį būtų galima iškart iš butelio įsipylus gerti. Taip ir padarėme, o dabar ir kiti tėvai džiaugiasi, kad vaikai geria juodųjų serbentų nektarą noriai, nereikia įkalbinėti“, – dalijasi prisiminimais Julija.
Eksperimentavo jie daug, pavyzdžiui, pasaulyje gaminant tyres naudojamas natūralus fermentas, jis pas mus leidžiamas net gaminant ekologišką produkciją, tačiau jiems nepatiko: sumenko uogų aromatas, padauginus mišinyje aviečių, kažkur prapuola serbentai, o šilauogių uogienė išvis negardi.
Pradininkas
Išties visas ūkis priklauso Aloyzui Adomaičiui, Julijos tėčiui. Juodųjų serbentų plantaciją įveisęs ir į savo senelių žemę sugrįžęs fizikas A. Adomaitis su žmona anglų kalbos mokytoja Julija net neįtarė taip dedantis pamatus savo vaikų verslui.
Sulaukęs brandaus amžiaus, prieš du dešimtmečius jis tenorėjo gyventi seneliams priklausiusiame ūkyje Užpaliuose. Ir dar manė, jog tuomet propaguojami juodieji serbentai taps rimta paspirtimi senatvėje. Tuomet raginta juos auginti ir žadėta, kad vyno fabrikas juos supirks net po 4 litus už kilogramą. Už tiek supirko gal tik metus ar kelerius, paskui mokėjo po tris, dar vėliau du, o paskui tų uogų išvis niekam nebereikėjo ir galima buvo parduoti vos po 60 centų. Vien nuskinti kainavo brangiau.
„Mūsų serbentai ekologiški, tačiau jų atskirai niekas nesuperka, verčia į vieną katilą ir moka visiems vienodai. O ekologiški netręšti duoda kur kas mažesnį, net tris kartus, derlių“, – sako Aloyzas Adomaitis.
Sugrįžęs į senelių sodybą jis iš pradžių teturėjo vos 2 ha žemės, vėliau susigrąžino visus 10. Ūkininkavo kaip išmanė, net dvi karves, pulkelį ožkų ir avių laikė. Serbentų plantaciją įveisė daug į tai neinvestuodamas, pirko tik pirmuosius kelis šimtus krūmelių, vėliau juos pasidaugino iki kelių tūkstančių.
„Kai iš tų serbentų visai naudos nebebuvo, raminome save, kad tai gali būti tiesiog mūsų šeimos hobis. Prancūzai štai vynuoges savo malonumui augina, tegu serbentai būna mūsų vynuogės“, – prisimena tarpusavio pašnekesius Julija jaunesnioji.
Jos tėtis ir mama nusprendė patikėti visas savo santaupas, kai įrenginėjo patalpas uogoms perdirbti. Tai atsitiko tuo metu, kai abu neteko darbo ir banko paskolos tikrai nebūtų pasiėmę.
Šilauogės ir avietės
Prieš šešerius metus Julija su Sigitu pasisodino pirmąją šilauogę. Pasodino netinkamai ir ji dvejus metus tarsi sustingusi laukė geresnių laikų. Pagaliau persodinta pagal visas taisykles suklestėjo ir davė pirmąjį derlių. Nustebinti žmonės suprato, kad tokias uogas tikrai būtų verta auginti ir Kauno botanikos sode nusipirko gal 16 veislių sodinukų.
Jų lauke įrengė kapiliarinį drėkinimą, kuriam vandenį ima iš šalia tekančios upės.
Patyriau malonumą apžiūrinėdama ir skanaudama skirtingų veislių šilauoges. Skiriasi uogų dydis, forma, skonis. Kai kurios net ne „šilauogiškai“ atrodo.
Sigitas juokiasi, sako, kad tie, kas augina uogas parduoti, yra pasirinkę kelias tinkamiausias pramoniniam auginimui veisles, todėl nusipirkę uogų dažniausiai tik jas ir ragaujame. Jie, didindami savo šilauogių plantaciją, kurioje dabar jau 250 krūmelių, irgi padarė lygiai tą patį. Tad skirtingų skonių galima prisiragauti tik senesniojoje dalyje.
„Kol kas nėra brangesnių uogų ir šviežios jos laikosi iki savaitės, skirtingai nei serbentai, kuriuos jau po dviejų dienų gali išmesti. Tad perdirbti neapsimoka, nors patys sau mėginome užsišaldyti“, – sako Sigitas.
Šiemet šilauogės pagaliau davė rimtą derlių – nurinkus pusės iš 250 krūmelių derlių gauta 120 kilogramų, tiek pat tikimasi ir iš vėlyvesnių veislių.
„Aviečių pasisodinome laukdami šilauogių derliaus. Jo reikia laukti apie ketverius metus, o avietės dera jau po metų. Didelės gražios rudeninių veislių uogos geros ir tuo, kad jų nepuola kenkėjai. Tik stirnos nuragauja. Kai eini per lauką ir matai po pusę uogos nukandžiota, jau tikrai žinai, kad tai jos buvo smaližiauti atėjusios“, – juokiasi Sigitas.
Šilauoges galima parduoti po 20 litų už kilogramą, avietes po 14–12 litų, tačiau jų šviežių iki didmiesčių nebenuveši, tad vėlgi galima pasidžiaugti galimybėmis perdirbti vietoje.
Ūkyje darbuojasi visos trys kartos. Močiutė Julija visam būriui gamina valgį ir kepa puikius pyragus. Jaunesniosios Julijos sesuo Lina ne tik talkininkauja, bet ir rimtai „serga“ dėl verslo.
„Svarbu laiku sukelti paniką, tuomet net Marija atvažiuoja padėti“, – juokiasi Sigitas, prisiminęs gimnazistę dukrą, kuri mokosi Vilniuje.
Atsisveikinant su šia šeimyna smagu galvoti, kad tokie maži verslai gali gerokai praturtinti mūsų stalą sveikais skanėstais ir kad juos visai įmanoma pradėti be milijoninių investicijų.
