Apie idėjas, kurių galime pasisemti šiuolaikiniam kiemui, atsiųstame prnešime spaudai pasakoja sodininkystės ekspertė dr. Ingė Auželienė.

Informacijos šaltiniai

I. Auželienė ruošiasi aplinkos dizaino konferencijoje „Garden Style“ pristatyti pranešimą „Jei neprižiūrėsi darželio, tai degsi pragare“. Toks ambicingas pavadinimas gimė iš prieškario ir tarpukario literatūros, kurią analizuoja specialistė.

Anot I. Auželienės, lietuviško apželdinimo istorija nėra giliai ištirta, nes rašytinių duomenų nėra daug. Todėl gana sudėtinga tiksliai nustatyti, kada ir kaip pradėjo formuotis lietuviškas tradicinis gėlynas.

Tačiau iš senųjų sveikatos patarimų, patiekalų receptų, paveikslų ir rankdarbių motyvų bent fragmentiškai galime atkapstyti, kokie augalai buvo auginami Lietuvoje prieš kelis šimtmečius. Juk esate matę staltiesių, siuvinėtų lelijų ir našlaičių motyvais, tiesa?

Vėliau jau atsiranda ir rašytinių šaltinių, kelis netrukus aptarsime.

Dr. Ingė Auželienė
Foto: Organizacijos nuotr.

Tradiciniai augalai — nebūtinai vietiniai

Sodininkystės specialistė sako, kad poreikis puošti privačius kiemus gėlėmis atsirado ne kaimuose, o miestuose — tada, kai žmonės pradėjo gyventi toliau nuo gamtos. Be to, norėjosi auginti ne vietinius įprastus, natūraliai gamtoje augančius, o dar nematytus augalus, atvežtinius.

Maniau, kad pirmieji įdomių augalų į Lietuvos teritoriją įsivežė dvarininkai. Tačiau Ingė pasakoja: „Kaip ir dauguma Vakarų Europos kultūros naujovių, taip ir sodininkystės mados pirmiausiai plito per vienuolynus“.

Vienuolių eksperimentų ir įdirbio dėka atvežtiniai augalai vėliau paplito didikų dvaruose, o paskui ir tarp miestelėnų bei sodybų savininkų. Štai kodėl dauguma tradicinių augalų nebūtinai yra vietiniai.

Vienos seniausių atvežtinių gėlių, augintų lietuvių darželiuose — lelijos. Jos mūsų krašte buvo populiarios jau nuo XVI a. Prie itin seniai auginamų būtų galima priskirti ir medetkas.

Daugelis kitų tradiciniais laikomų augalų atkeliavo tik XIX amžiuje. Pavyzdžiui, dainose apdainuotos pinavijos (bijūnai). O atrodė, kad bijūnai pas mus auga šimtmečiais.

Bijūnai

Gėlių darželis — svarbi įvaizdžio kūrimo priemonė

I. Auželienė teigia, kad gilesnės žinios apie apželdinimo tradicijas Lietuvoje siekia tik kiek daugiau nei 100 metų. Specialistė paminėjo įdomų 1913 m. Šv. Kazimiero draugijos išleistą leidinį „Kaip žolynus auginti“. Jame galima rasti pamokymų ir praktinių patarimų jaunoms merginoms, kaip šios turėtų prižiūrėti savo gėlių darželius.

Iš to galima spręsti, kad anuomet gėlių darželiai buvo labai svarbi merginų socialinio įvaizdžio dalis. Gėlynai buvo kuriami labiau ne dėl savo malonumo, o dėl kitų akių ir aplinkinių nuomonei apie save formuoti. Kai pagalvoji, tai labai panašu į šiandieninius socialinius tinklus. Gražus gėlių darželis — kaip kokia profilio nuotrauka. Iš jo buvo galima spręsti apie merginos darbštumą, tvarkingumą ir estetikos pojūtį, kas tuomet buvo labai svarbu. Jeigu apleistas darželis — tai kyla įtarimų ir dėl merginos reputacijos.

Įdomu dar ir tai, kad dabar populiarūs daugiamečiai augalai tuomet buvo visai nemadingi. Net priešingai — neva jie skirti tik tinginiams! Pirmenybė teikiama vienmetėms, daugiau priežiūros reikalaujančioms gėlėms.

Tradicinis gėlynas tarpukariu

Daugiausiai mums pasiekiamų žinių apie apželdinimo madas ir tendencijas Lietuvoje siekia tarpukario laikotarpį. Būtent šiuo periodu susiformavo keli iki šiol išlikę tradicinio gėlyno bruožai:

Gėlynas tik dėl grožio, o ne dėl praktiškumo. Iki tol darželiuose būdavo auginami tik kokią nors aiškią praktinę funkciją (gydomąją, ritualinę) turintys augalai (pavyzdžiui, vaistinis smidras, vaistiniai bijūnai, medetkos);

Atsisakyta griežtos gėlynų geometrijos ir simetrijos, paplito laisvesnis peizažinis stilius. Atsirado angliška mixborder tradicija, kai šalia įvairių gėlių sodinami ir krūmai. Toks tradicinis gėlynas sutinkamas ir dabar.

Apskritai apželdinimo lygis tarpukario Lietuvoje buvo labai aukšto lygio. Jau tada buvo knygų, kuriose mokoma, kaip formuoti vaismedžius špalerais. Visi ieškojo įdomesnių augalų, komponavimo gudrybių — vis kažko „mandro“. Tad jei manėte, kad prieš šimtmetį apželdinimas buvo primityvus ir paprastas — žinokite, kad ir šiandien galime šio bei to pasimokyti iš prosenelių.

Augalų idėjos iš tarpukario


Tarpukario laikotarpiu buvo gerai išvystyta prekyba augalais. Iš reklamų to meto spaudoje matyti, kad augalų sėklos ir sodinukai į Lietuvą dažniausiai atkeliaudavo iš Rygos, Wagnerio sodininkystės bendrovės. I. Auželienė paminėjo kelis įdomesnius augalus, kurie puošė gėlynus šiuo istoriniu laikotarpiu:

  • Dedešvos;
  • Smulkiažiedės našlaitės — tiesa, tai yra vietinis, natūraliai mūsų kraštuose sutinkamas augalas;
  • Kvapiosios našlaitės (įvežtinės);
  • Goštautinės gaisrenos;
  • Kosmėjos (dar vadinamos lineliais) — jos buvo labai populiarios tarpukariu, vėliau užmirštos, o šiandien išgyvena tikrą renesansą. Ilgą laiką kaimo darželio gėle laikytas augalas dabar vėl madingas.


Etnografinių regionų skirtumai

Paklausiau Ingės, kuo skyrėsi apželdinimo tendencijos Dzūkijoje ar Suvalkijoje nuo kitų regionų. Juk žinome, kad troba skiriasi nuo pirkios, tai greičiausiai ir apželdinimo tradicijos kitokios.

Specialistė sako, kad tendencijas diktavo tų regionų dvarai. Ką atsiveždavo dvariškiai, tas netrukdavo paplisti ir kaimiečių darželiuose — sėklytes tylom surinkdavo ir jauną daigelį išsikasdavo, kad augintų savo kieme. O kadangi dvariškiai orientavosi į europines madas, esminių skirtumų tarp regionų nebuvo. Na nebent tai, kad Suvalkijoje populiaresnės buvo baltos lelijos, o Žemaitijoje raudonos.

Kita vertus, tam tikrus skirtumus lėmė ir regionų gamtinių sąlygų ypatybės. Smėlingoje Dzūkijoje tikrai negalėjo augti viskas, kas be problemų augo derlingoje Aukštaitijoje ir Suvalkijoje. Dėl to kiekviename regione mėgstamiausi buvo vis kitokie augalai, kurių motyvai atsispindi tautodailės kūriniuose ar net miestų herbuose.

Daugiau idėjų jau netrukus

Dar daugiau apželdinimo istorijų išgirsite aplinkos dizaino konferencijoje „Garden Style“. Dr. Ingės Auželienės pranešimas „Jei neprižiūrėsi darželio, tai degsi pragare“ jus tikrai nustebins, šiek tiek prajuokins ir neabejotinai praplės akiratį. O gal ir pasisemsite idėjų iš tarpukario Lietuvos lobynų. Tiesioginė konferencijos transliacija vyks rugsėjo 25 d. Daugiau informacijos www.gardenstyle.lt