Įsiklausykime į augalų kalbą
Pažindami laukų, pievų ar miškų augalus, net ir daržo piktžoles galime beveik tiksliai nuspėti orus, lengvai orientuotis laike, žinoti, kada ateis pavasaris, vasara ar žiema. Taip yra todėl, kad gamta gyvena savo ritmu, kuris mažai keičiasi. Reiškiniai vyksta vienas po kito, kartais tuo pat metu. Tad anksčiau įvykusį sezoninį reiškinį galima laikyti indikatoriumi po jo vykstančių reiškinių laikui nuspėti.
Pagal gamtoje vykstančią kaitą sudaromi įvairūs daržininko, sodininko, gėlininko, bitininko, miškininko, netgi augalų žiedadulkių sklidimo (sveikatos) kalendoriai, kuriami žydintys laikrodžiai.
Žiedai ir šalnos
Augalų žiedai kasmet pasako, kada laukti šalnų. Mat jos Lietuvoje kartojasi dėsningai. Pirmos būna pradėjus žydėti riešutiniams lazdynams, baltalksniams, šalpusniams, antros – žydint paprastiems klevams, sužaliavus ievoms, trečios – pabalus ievoms, įpusėjus pavasariui. Kartu su ievomis dažniausiai ima žydėti sodai. Tada šalnų būna tik žemesnėse vietose, ir jos pakenkia ne kiekvienais metais.
Pavojingiausios yra vėlyvosios šalnos – žydint alyvoms, šermukšniams, pakalnutėms. Jos kartojasi iki žieminių rugių žydėjimo. Šios šalnos retos, būna kas 10–12 metų. Ežeruose ir lėtai tekančiose upėse ar dekoratyviniuose sodo baseinuose išsiskleidęs baltosios ar spalvotosios vandens lelijos žiedas skelbia pavasarinių šalnų pabaigą.
Ir kenkėjai žino tvarką
Ligų ir kenkėjų poveikis augalams įvairiu metu skirtingas. Spragės daugiausia žalos padaro vos sudygusiems ridikėliams. Taip nutinka pražydus ievoms. Ridikėliai, kopūstai, ropės, pasėti nuo ankstyvojo šalpusnio iki blindės žydėjimo, ievų žydėjimą sutinka paaugę, sutvirtėję, mažiau nukenčia nuo kenkėjų.
Antrasis laikotarpis, kai kryžmažiedėms daržovėms spragės padaro nedaug žalos, yra nuo erškėčių iki liepų sužydėjimo. Svogūninės musės skraido pražydus vyšnioms, o darželiniams jazminams pradėjus skleistis randama jų lervų. Mažiau svogūnai nuo šių kenkėjų ir ankstyvieji kopūstai nuo kopūstinės musės kenčia pasodinti sužaliavus ievoms. Žiedinių kopūstų daigus į lysvę geriausia perkelti alyvoms nepražydus, rudeniniam derliui – raugėms žydint.
Nedera suvėlinti morkų sėjos. Pasėtas pražydus blindėms, jas rečiau apninka morkinės musės, blakutės. Vėlyvesniam derliui morkos sėjamos pražydus jazminams. Ankštinių augalų (žirnių, pupų) kenkėjų veikla aktyviausia būna per alyvų žydėjimą, o baigiasi baltgalvėms (ramunėms) skleidžiantis.
Gamtos ir kalendorinis laikrodžiai
Gamtos kitimo ir metų kalendoriaus terminai dažnai nesutampa. Fenologai nustatė, kad pavasarį sveikina šalpusnių, žibuoklių, raktažolių, baltažiedžių plukių, pelkinių purienų, paprastųjų klevų, beržų, ievų, soduose – slyvų, vyšnių žiedai. Kai sužaliuoja ievos, lengvesnės dirvos paviršius būna įšilęs iki 13ºC. Darželinis jazminas, paprastasis erškėtis, raudonieji dobilai, avietės, išplaukę rugiai – pagrindiniai vasaros pranašai. Tuomet vidutinė paros oro temperatūra pakyla per 15ºC.
Kai pradeda gelsti paprastojo klevo lapai, sulaukiame tikrojo rudens. Jis dažniausiai ateina rugsėjo trečiąjį penkiadienį į Dzūkiją, savaite vėliau – į Suvalkiją ir Vidurio Lietuvą, vėliausiai – į Žemaitiją ir pajūrį. Didžiausi rudens pradžios svyravimai būna Lietuvos vidurinėje dalyje ir yra susiję su Baltijos jūros alsavimu.
Tuomet ir rugsėjo saulės nesupainiosi su niekuo: gelsva, maloniai šilta – jau besirengianti atsisveikinti. Rugsėjį ji jau spindi tik 150–170 valandų, mažėja dirvos ir oro temperatūrų skirtumai, lietus dėl mažesnio garavimo padidina dirvos drėgnumą. Daugelis medžių lapus numeta spalio viduryje. Pagrindinis rodiklis, kad baigiasi vegetacija ir augalai jau pasiruošę žiemai, yra paprastasis klevas.
Augalai ir orų permainos
Nuo seno gamta moko žmogų nuspėti ir vėją, šaltį, giedrą ar kitokią orų kaitą. Kai kurie augalai atspėja lietų. Jų Lietuvoje yra daugiau nei 400 rūšių.
Dirvinis vijoklis, kartenė, ugniažolė, katuogė, kiaulpienė, kiškiakopūstis nujaučia, kada lis. Vieni jų lietų išpranašauja paros ar dviejų tikslumu, kiti – dar tiksliau. Kai kurių augalų žiedai prieš lietų labiau kvepia.
Jei miške pamatysite į vamzdelius susisukusius katuogių lapelius, skubėkite ieškoti priebėgos nuo liūties. Žinokite – artėja audra. Kai prapliumpa lietus, katuogių lapai atveria žalius delnus, gaudydami vandens čiurkšles. Saulės spindulius jie renka užsirietę žemyn.
Vasaros gėlės baltgalvės elgiasi priešingai. Lietui lyjant, jos nulinksta žemyn, kad žiedlapiai nenubyrėtų, o saulei suspindus pakyla aukštyn ir gerte geria šviesą ir šilumą.
Geri lietaus indikatoriai – daržinės žliūgės, vaistinės medetkos. Pamačiusios artėjantį lietaus debesį anksti rytą, jos tą dieną snaudžia. Žiedams neprasiskleidus iki devintos valandos ryto, nesunku numatyti, kad bus darganota ir lis. Vaistinės medetkos, žliūgės saulę sveikina nuo 9 iki 16 valandos tik giedrą dieną.
Katilėlis, vėdrynas, kiaulpienė artėjant lietui suskleidžia žiedelius. Dedešvų žiedai susisuka ir nulinksta. Nesišypso saulei prieš lietų šalpusnio, plukės, lino žiedai, nepamatysime vandens lelijų ar vijoklio grožio. Itin tikslus barometras yra vėdrynas.
Gana gerai oro prognozę rodo baltasis ir raudonasis dobilai. Jų lapai pranašauja lietų, giedrą ir netgi pavasario šalnas. Šiltą gegužės vakarą ir naktį dobilas lapų nesuglaudžia. Šaltą su šalnomis naktį jis pasitinka tvirtai suglaustais lapais, kurių pakraščiuose netgi atsiranda vandens lašelių. Dobilo lapeliai susiglaudžia ir prieš lietų.
Artėjantį lietų nuspėja ir kambarinės gėlės. Sudrėkus balzaminės sprigės stiebui, po 3–4 dienų, jo būtinai sulauksime. Dar greičiau prišaukia lietų ant monsteros, kalijos lapų pasirodę vandens lašai. Rytojui išaušus bus dargana.
Geltonosios akacijos ir sausmedžiai prieš lietų labai stipriai kvepia. Aromatas viliote vilioja bites, ir jos spiečiais sukasi aplink krūmus. Pagal neramų ūžesį galima spręsti artėjant lietų. Užtat prieš giedrą ir sausrą šie dekoratyvūs krūmai beveik nekvepia.
Darganotą dieną eglės šakos nusvyra žemyn, giedrą – pakyla į viršų.
Prieš lietų prie medžių sudrėksta samanos, virpa drebulės, ant kaštonų lapų atsiranda vandens lašų. Oro permainą dažnai rodo miške augantis paprastasis kiškiakopūstis. Naktį, darganotą dieną, artėjant lietaus debesiui, trilapiai jo lapai nulinksta ir susiglaudžia. Oro kaitą pranašauja ir kiti kiškiakopūsčio giminaičiai – kambaryje augantys dekoratyvus rausvalapis ir keturlapis kiškiakopūsčiai.
Priešingai elgiasi vienas dažniau miške paplitusių paparčių – stambialapis šakys. Jis auga smėlėtoje, dažnai sausoje dirvoje, turi gražius, didelius lapus. Šakys susisuka karštą, sausą dieną, o lietų pasitinka išsitiesęs. Taip keras saugosi nuo sausros.
