Laistyti reikia taip, kad vanduo sudrėkintų gruntą iki pat šaknų. Pavyzdžiui, vienmečių augalų šaknys glūdi 15–25 cm gylyje, bijūnų – ne mažiau nei 60–70 cm. Laistant retai, bet daug, formuojasi gili šaknų sistema, augalai tampa atsparesni sausrai. Išimtis iš šios taisyklės – šakniavaisiai (morkos, ridikėliai, burokėliai ir pan.). Juos reikia laistyti dažnai, neleidžiant dirvai išdžiūti, kitaip šakniavaisiai sukietės ir suskilinės.
Be abejo, jei lauke karšta ir sausa, jei dirvožemis lengvas ir smėlingas arba jei augalai auginami talpose, laistyti reikia dažniau. O jei vasara vėsesnė, dirva sunki, molinga – rečiau.
Laistykite per kelis kartus. Lai vanduo susigeria, ir vėl grįžkite į tą pačią vietą – taip drėgmė skverbsis į vidų, o ne išsilies paviršiuje.
Stenkitės lieti po šaknimis, kad vanduo nepakliūtų ant lapų. Ypač tai sakytina apie augalus, kurie yra linkę į grybelines ligas. Kai vanduo ant lapų pakliūva laistant vėlai vakare, ant jų atsiras dėmių, gresia miltligė ir kitos grybelinės ligos. Laistykite ryte (iki 9 ryto) arba vakare (nuo 17–18 iki 19–20 val.).
Nelaistykite dieną, ypač karštu oru – didelis oro temperatūros ir vandens temperatūros skirtumas sukels augalams fiziologinį šoką (jei vanduo, be to, dar paklius ant lapų). Kils paradoksas: jūs laistote, o augalai vysta tiesiog akyse.
Palaistę, išsaugokite drėgmę dirvoje. Purenimas vadinamas „sausu laistymu“: jis sumažina garavimą, nes sunaikinami kapiliarai, kuriais vanduo kyla iš apatinių grunto sluoksnių. Purenti galima kitą dieną po laistymo, ne giliau nei 5 cm. Taip pat šiam tikslui gerai taikyti mulčiavimą. Mulčiui tinka nupjauta žolė, medienos skiedros ar medžio žievė. Mulčio sluoksnis turi sudaryti ne mažiau 6–7 cm.
Geriau palaistyti kiek mažiau, nei perlaistyti. Drėgmės perteklius išstumia iš dirvos deguonį, pradeda veistis anaerobinės bakterijos ir ima pūti šaknų sistema. Perlaisčius, pavyzdžiui, avietes, uogos tampa vandeningos ir neskanios. Bet ir nereikia laukti, kol ims vysti augalų lapai – tai kenkia žydėjimui ir vaisių mezgimui.
Pagal galimybes naudokite šiltą vandenį. Tai ypač svarbu šiltamėgiams augalams ir tiems augalams, kurių paviršinė šaknų sistema (pomidorams, agurkams, paprikoms, baklažanams). Jei šilto vandens nėra, šaltą pilkite nedidele srovele ir tik antrą dienos pusę, ant žemės aplink augalą (ne ant lapų ir ne prie šaknų). Sunkdamasis šiltu dirvožemiu vanduo sušils.
Manoma, kad geriausia laistyti lietaus vandeniu. Bet tai netiesa, nes šiais laikais didelis ekologinis užterštumas. Jei seniai nelijo arba dega durpynai, laistyti augalų lietaus vandeniu negalima: toks vanduo, nuplaudamas nuo stogo kenksmingas priemaišas, prisigeria sunkiųjų metalų, fenolių ir pan. Net jei lietus trunka ilgai, geriau nerinkti vandens pirmą pusvalandį – lai jis nuo stogų visų pirma nuplauna dulkes ir suodžius.
Nepasitikėkite vien lietumi. Kad patikrintumėte, ar per lietų augalai gavo užtektinai vandens, galima pasitelkus lietmatį (parduodami sodininko reikmenų parduotuvėse). Arba galite tokį įtaisą pasigaminti patys. Pats elementariausias – tuščias butelis, į kurio kakliuką įstatytas piltuvėlis.
Konstrukcija į žemę įkasama taip, kad piltuvėlio kraštai būtų žemės lygyje. Apskaičiuokite piltuvėlio plotą kvadratiniais metrais (piltuvėlio spindulį metrais pakelkite kvadratu ir padauginkite iš skaičiaus „π“), patikrinkite, kiek vandens butelyje yra po lietaus, ir štai rezultatas: litrų kiekis kvadratiniam metrui. Po gero lietaus kaip po gero laistymo – ne mažiau 5 litrų kvadratiniam metrui.
Nespręskite, ar reikia laistyti, pagal viršutinio dirvos sluoksnio būklę. Reikia pakasti žemę giliau, ne mažiau nei iki 8–10 cm , ir tik jei dirva ten sausa, laikas laistyti.
