Iš tiesų, teoriniame ir praktiniame seminare biodinaminės žemdirbystės puoselėtoja iš Vokietijos Margarethe Voegele perteikė per daugelį metų sukauptas žinias, supažindino su Marijos Thun sėjos kalendoriumi ir mokė pasigaminti biodinaminių preparatų.
Vis dar pirmieji žingsniai
Biodinaminis ūkininkavimas Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius ir yra laikomas aukštesne ekologinio ūkininkavimo pakopa. Tad dažniausiai biodinaminį ūkį kuria jau ūkininkaujantys ekologiškai.
Pasaulyje yra apie 4800 biodinaminių ūkių, ūkininkaujančių maždaug 150 tūkst. ha plote 53 šalyse. Jų savininkai dirba biodinamiškai nesiekdami materialinio uždarbio, bet sąmoningai suprasdami savo, kaip žemdirbių, atsakomybę už tvarų žemės įdirbimą, kad ji išliktų derlinga ateities kartoms.
Biologinis dinaminis ūkininkavimas remiasi supratimu, kad dirvožemis, augalai, gyvuliai ir žmonės gyvena ir veikia uždarame sąveikos rate.
Ūkis laikomas gyvu organizmu, nesiekiama laikyti daugiau gyvulių nei įmanoma išmaitinti be jokių kombinuotųjų pašarų, bet gyvulius laikyti yra privaloma, išskyrus mažus žolininkų ir sodininkų ūkelius. Gerai pagalvojus, beveik taip kažkada ūkininkavo ir mūsų seneliai.
Seminaro lektorė Margarethe Voegele, biodinaminės žemdirbystės pradininko Rudolfo Šteinerio tiesioginio mokinio Immanuelio Voegele dukra, atkreipė dėmesį: dabar žemės ūkio mokslus baigusį specialistą vadina agronomijos inžinieriumi, bet jokiu būdu ne ūkininku. Žemė laikoma fabriku, nuolat nešančiu pelną. Todėl pats metas prisiminti tūkstančius metų galiojančią taisyklę, kad žmogus neturi stovėti gamtos nuošalyje. Jis privalo į visų mūsų Žemę motiną įsiklausyti, rūpintis ir puoselėti ją bei gyventi išvien.
Į Šarnelę susirinkę biodinaminės žemdirbystės link sukantys ūkininkai minimus principus puikiai žino. Ne kartą girdėjo ir apie Marijos Thun sėjos kalendorių. Marija Thun 60 metų darė eksperimentus sėdama, nuimdama derlių, rinkdama sėklas ir visą laiką stebėjo dangaus kūnų įtaką augalų vystymuisi, jų brandai, skonio savybėms.
Biodinaminės žemdirbystės puoselėtoja iš Vokietijos Margarethe Voegele
(antra iš kairės) apžiūri rudenį užkastus ir dabar atkastus ragus.
Dar viena intriga
Auginant kokybiškus produktus svarbų vaidmenį vaidina biodinaminiai preparatai. Vieni jų skirti kompostuoti, kiti – sužadinti augalų ir dirvos gyvybines jėgas. Preparatų gamyba sudėtinga, prireikia ne tik gausaus žinių bagažo, bet ir nemenkos patirties.
Purškiamasis humuso gerinimo preparatas gaminamas karvės rage, į jį rudenį pridedama laktuojančios karvės bandų ir užkasama per žiemą į derlingą žemės sluoksnį. Pavasarį karvės rage jau būna ne mėšlas, o brandus humusas. Vieno rago turinys išmaišomas vandens statinėje ir purškiamas ant visų laukų, o jo turinio pakanka vienam hektarui.
Augalų sveikatingumui gerinti, geresniam formavimuisi skatinti būtina naudoti karvės ragų ir silicio oksido per vasarą subrandintą preparatą. Komposto kaupe virsmus inicijuoja šeši komposto preparatai iš vaistingųjų augalų: ramunėlių, kiaulpienių, kraujažolių, valerijonų ir dilgėlių, be to – ąžuolo žievės.
Praėjusių metų spalio mėnesį biodinaminių ūkių statuso DEMETER siekiantys ūkininkai ir biodinaminio ūkininkavimo šalininkai Šarnelėje, Rasos Čirienės ūkelyje, gamino ir į žemę užkasė keturis žiemos preparatus. Dabar, pavasarį, susirinko juos atkasti ir kartu pasigaminti naujų – vasaros.
Nekantriai laukiant akimirkos, kuomet bus galima apčiuopti darbo rezultatus, tarp seminaro dalyvių pasklido nerami žinia: Rasai Čirienei prieš Kalėdas skambinęs kaimynas pranešė, kad nepažįstami lobių ieškotojai buvo atkasę vieną preparatų duobę, vienas ragas buvęs išmestas, bet jis R. Čirienės prašymu duobę vėl užkasė. Todėl kasant tvyrtojo nežinia, ar ragai iš duobės nebus stebuklingai išnykę, nes kasti reikėjo giliai, kol galiausiai jie pasirodė.
Vienas žiemos preparatų gamintas karvės galvą prikimšus smulkintos ąžuolo žievės.
Atkasta, žiūrėta, vertinta
Vienas žiemos preparatų gamintas karvės galvą (ją galima pakeisti kito gyvulio, pavyzdžiui, avies, kiaulės kaukole) prikimšus smulkinta ąžuolo žieve. Šviežiai paskersto gyvulio kaukolė buvo kruopščiai nuvalyta: pašalinti riebaliniai audiniai, raumenų likučiai.
Šį ypač sunkų bei daug laiko ir pastangų reikalavusį darbą puikiai atlieka skruzdėlės. Tereikia galvą su ragais porai savaičių, jei didesnė, mėnesiui, paguldyti į skruzdėlyną ir darbštieji sutvėrimai viską nepriekaištingai atliks. Kai kaukolė švari, smegenų ertmės prikišamos 30–60 metų senumo ąžuolo žieve ir užtepamos moliu. Tuomet ji guldoma į iškastą duobę ir paliekama per žiemą.
Preparatas brandinamas ne bet kur. Jį nuolat turi skalauti žiemos žemės vanduo, todėl rekomenduojama užkasti palašinėje ar net mažame upelyje. Tik jis negali būti labai sraunus. Antraip nuneš srovė. Dera prisiminti ir kitą patarimą. Kaukolę upelyje, kad nenuplukdytų, reikia pririšti arba apdėti dumblu, pūvančiais lapais. Šis ąžuolo žievės preparatas yra kalcio šaltinis, vaistas nuo augalų ligų.
Kitam žiemą brandinamam komposto preparatui taip pat reikia gyvulinės kilmės apvalkalo: po Mykolinių karvės, geriau senesnės ir daug veršelių atsivedusios, pilvaplėvė buvo prikimšta džiovintų kiaulpienių žiedų ir užkasta 20–30 cm gyliu nesunkioje, humusingoje žemėje. Kiaulpienės dirvožemyje skatina kalio ir silicio procesus.
Aplink vaistažolių kupiną plėvę, kad nesugriaužtų pelės, buvo prismaigstyta raudonuogių šeivamedžių šakelių. Jomis taip pat nuo graužikų saugotos karvės plonosios žarnos, prikimštos ramunėlių.
Šiuos tris preparatus be galo atidžiai apžiūrėjusi Margarethe Voegele liko patenkinta. Šiek tiek nedžiugino kiaulpienių žiedai, beveik pusmetį praleidę karvės pilvaplėvėje. Biodinaminės žemdirbystės puoselėtoja iš Vokietijos svarstė: preparatas per žiemą ne visai tinkamai subrendo, gal pilvaplėvė buvo kiek per riebi. Viskas į savo vietas turėtų atsistoti pienes gerai išdžiovinus.
Ar preparatas nevykęs, nustatyti nesunku – išduoda nemalonus kvapas.
Seminaro dalyviai nukabino nosis, kai atkasus penkiasdešimt karvės ragų, kuriuos spalį pirmojo seminaro metu buvo pripildę karvių mėšlu ir giliai užkasę, šis nevirto biriomis durpėmis, kaip turėjo atsitikti, todėl naudoti visiškai netinkamas.
M. Voegele įvardijo dvi neįvykusios metamorfozės priežastis. Preparatas buvo užkastas per giliai ir labai sunkioje žemėje – molyje, o šis yra mumifikuojantis ir neleido mėšlui supūti bei pakisti.
Iš žemės iškelti žiemos biodinaminiai preparatai sudedami į molinius neglazūruotus indus ir laikomi medinėse dėžėse, gausiai pribertose durpių. Durpės sulaiko ir neleidžia preparatams iššvaistyti sukauptos kosminės energijos.
Rudenį gaminamas ir dar vienas žiemos – tauriojo elnio pūslės ir kraujažolių – preparatas. Kadangi praeitą rudenį Lietuvos biodinamikai nebuvo prisidžiovinę kraujažolių žiedelių ir neturėjo elnio pūslės, spalį biodinamine žemdirbyste besidomintys ūkininkai jo nepasidarė. Užduotį atliko susirinkę antrąkart.
Biodinaminio judėjimo atstovės Lietuvoje Rasos Čirienės žodžiais, tauriojo elnio pūslę Lietuvoje gana sunku gauti. Paprasta gauti danieliaus, tačiau ji visiškai netinkama.
„Reikalinga ne šiaip pūslė. „Maišelis“ turi būti didingo, impozantiškais ragais ir elgsena išsiskiriančio gyvulio, nes visi šio tauraus gyvūno požymiai, esybė, ypač reprodukcinė galia, dera ir persiduoda preparatui“, – aiškino ir mintį tęsė Rasa. Pavasario seminarui iš Vokietijos buvo užsakytos ir atvežtos šešios tauriojo elnio pūslės, Žemaitijoje prikištos „kravauninkais“ vadinamų kraujažolių.
Kraujažolių žiedeliai renkami rugpjūtį–rugsėjį, džiovinami. Iš bėdos galima ir šviežius, šiek tiek pavytintus žiedelius sudėti į pūslę vasarą, bet geriau gegužės pradžioje pūslę prikimšti džiovintų žiedelių ir pakabinti pakraikėje, kad visą vasarą ją šildytų saulutė ir glostytų vėjelis.
Elnio pūslė kraujažolių prikemšama aklinai, kad neliktų oro tarpų. Dirbti reikia labai kruopščiai ir atsakingai, nes pūslė plona ir bet kurią akimirką ją galima prakiurdyti. Skirtingai nuo kitų preparatų, tvirtai ir gerai užrišta elnio pūslė, pilnut pilnutėlė kraujažolių, iškart į žemę nekasama. Per visą vasarą, kad gautų oro, saulės, šilumos, laikoma pakabinta namo pakraigėje. Ji į žemę užkasama rudenį, po Mykolinių, o atkasama po Velykų.
Karvės ragus reikia užkasti gana giliai ir apgalvoti daug dalykų, net dirvožemio ypatumus – molis ne geriausias variantas.
Kuo naudingas kalnų krištolas
Šarnelėje šurmuliavę Lietuvos biodinaminės žemdirbystės pionieriai, Vilniaus Valdorfo mokyklos mokytojai, „Ekoagros“ specialistai ne tik kraujažolėmis kimšo elnio pūsles, bet ir karvių ragus pripildė kalnų krištolo.
Kalnų krištolo preparatu purkšti augalai gauna šviesos jėgos. Suprantamiau kalbant, pusbrangis akmuo padeda augalui įgyti gerą formą. „Javai nuo vėjo neišvirsta. Augalai tampa atsparesni blogam orui ir visokioms ligoms“, – lenkdama pirštus vardijo M. Voegele.
Juo pasikliaujama ir kai norima, kad įvairios uogos ir vaisiai geriau laikytųsi, sandėliuotųsi, būtų transportabilūs. Esant dvejopai paskirčiai, kalnų krištolo preparatas naudojamas nevienodai. Siekiant augalui suteikti didesnės sveikatos, preparatas, valandą maišius, purškiamas likus valandai iki saulėtekio, t. y. purpurinę valandą. Prieš nuimant derlių, atvirkščiai, krištolo vanduo laukuose paskleidžiamas vakare, maždaug 18–19 valandą.
Viešnia iš Vokietijos pasakojo, jog pastaruoju metu jos gimtinėje biodinaminiais preparatais ypač susidomėjo ir intensyviai naudoja vynuogių augintojai. Jie pastebėjo, kad kalnų krištolu purškiamos vynuogės, įprastai kenčiančios nuo įvairiausių kenkėjų, nebeserga. Be to, uogose padidėjo cukraus kiekis, sustiprėjo aromatas, vynuogės greičiau prisirpsta.
Suintrigavo? Tada sužinokime, kaip išgirtasis preparatas gaminamas ir kaip turi būti laikomas.
Pirmiausia itin kietas krištolas suskaldomas į nedidelius gabaliukus. Tada jie sugrūdami porceliano grūstuvėse ir galiausiai tarp dviejų stiklo plokščių trinami į pačius smulkiausius miltus. Gauti milteliai sumaišomi su lietaus vandeniu, košelė šaukšteliu krečiama į ragus. Kiaurymė užtepama moliu, ragas užkasamas derlingoje žemėje ir laikomas iki spalio pradžios. Iškasus privalu nuimti molio dangtelį.
Gatavas krištolo preparatas turi būti saugojamas taip, kad jį visada pasiektų saulės šviesa, geriausiai ant palangės stikliniame inde arba kitoje saulės apšviestoje vietoje. Preparatas turi gauti kuo daugiau šviesos, kad vėliau ją perteiktų augalams.
Biodinaminio judėjimo atstovė Lietuvoje Rasa Čirienė jau iš kvapo gali suprasti, ar biodinaminis preparatas pavyko.
Nepamirštos dilgėlės ir valerijonai
Antrojo seminaro, kuriame uoliai mokėsi 38 dalyviai, metu prisiminta, kaip gaminami valerijonų ir dilgėlių preparatai. Jie irgi būtini gaminant kompostą.
Dilgėles galima nupjauti dalgiu, bet geriau skinti po vieną rankomis, kai jau susiformavę žiedų pumpurai, bet dar nežydi. Nuskintos vaistažolės apvytinamos ir sulankstomos tarsi akordeono dumplės – taip greičiau pasišalina drėgmė. Tuomet „suarmonikuotų“ dilgėlių šluotelės viena šalia kitos sudedamos į lininį, medvilninį, kanapinį maišą ir užkasamos į žemę 20–30 cm gylyje, prieš tai dar patiesus durpių paklotą.
Dilgėlės žemėje turi išbūti visus metus. Užkasti ir atkasti reikėtų tą pačią dieną. Dilgėlių preparatą brandinti galima ne tik lininiame maiše. Puikiai tinka medinė dėžė, molinis melioracijos vamzdelis.
Valerijonų preparato brandinti žemėje nereikia. Žiedeliai renkami ankstų rytą, mat vos patekėjus saulei – intensyviausios kosminės jėgos, be to, tikėtina, jog žiedai dar prausiami rasos. Nespėjus nuskinti rasotų – bėda menka. Žiedai sudrėkinami lietaus vandeniu ir dar šlapi sumalami rankine mėsmale.
„Kartais gali nepavykti, – tvirtino Margarethe Voegele. – Tada išgelbėja sulčiaspaudė“. Sultys surauginamos ir laikomos tamsiuose buteliuose vėsioje vietoje. Valerijonai sukuria šilumos apvalkalą ir šildo.
Jokia mistika
Ekologinio tautinio paveldo vaistažolių ir uogų ūkio šeimininkai Nijolė Makejevienė, Vaiva Jundulaitė-Kosienė su vyru Giedriumi pasakojo: „Šiemet valerijinų preparatas labai padėjo. Augalai, užklupti didelių šalnų, nenukentėjo, liko sveikut sveikutėliai.“
Kad biodinaminiai preparatai nėra jokia mistika, patvirtino ir Edita Juknevičienė, Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto doktorantė. Ji jau kelerius metus atlieka tyrimus ir drąsiai teigia, jog preparatai tikrai veikia ir tai įrodyta moksliškai. Edita sodino kelių veislių moliūgus ir juos augino naudodama biodinaminius preparatus.
„Daržovių minkštimo cheminė sudėtis labai gera, jame padaugėjo fenolinių junginių, vitamino C. Taip pat pakito sėklos, moliūgų žievės spalva, ji tapo ryškesnė. Pastebimai padidėjo derlius“, – tyrimo duomenimis dalijosi mokslininkė.
Domėdamasi biodinamine žemdirbyste, dalyvaudama seminaruose, ji suprato ir kitą tiesą. Tapti biodinamiku nėra labai paprasta. Reikia be galo daug noro, pastangų ir, žinoma, tikėjimo tuo, ką darai. Kitą kartą žiemos preparatų gaminti biodinaminio judėjimo atstovai rinksis rugsėjo pabaigoje pas Širvintų rajono ekologinio ūkio šeimininką Arūną Martinėlį. Jam reikia daugelio rankų pagalbos, nes 500 ragų teks prikimšti karvių mėšlo. Kviečiame prisijungti ir jus.
