Broliui jau gerokai virš 30, bet viską, ką gyvenime turėjo, yra, liaudiškai tariant, „prapylęs“. Draugė su jo vaikučiu nuo jo seniai pabėgo, iš darbo irgi išmetė, ir taip jis vietos neranda, taigi sėdi pas tėvelį namie, šnerkščia viską aplinkui, ir nepadeda nė trupučio buto išlaikyti.
Jam visada atrodo kad visi yra blogi, visi prieš jį nusistatę, bet jo elgesys yra tikrai bjaurus. Nėra pagarbos nei tėveliui, nei kam nors kitam. Atrodo, kad viso pasaulio nekenčia, bet pareina namo, ir niekas nieko jam negali pasakyti. Nei tėvelis ramiai gali gyventi, nei brolis ko ieškosi, jam gerai ant galvos kitiem sėdėti.
Prieš keletą metų, pabaigusi mokyklą išvažiavau mokytis į kitą miestą, bet nuo problemos vis tiek nepabėgau. Nervinuosi ir pati, jau kelis metus net normaliai išsimiegoti neina, nuolat jaučiu nervinę įtampą, esu pavargusi, pikta, tai atsiliepia ir mano asmeniniams santykiams.
Taip pat pergyvenu ir dėl tėvelio sveikatos, nes jam tai irgi daug nervų kainuoja visokie brolio poelgiai, išsišokimai ir t.t. Kad ir pastarieji įvykiai, kad brolis skambina naktimis, ir aš susinervinusi vartausi visą naktį, nervinuosi ir dėl to kad negaliu nuo visko atsiriboti būdama toli nuo namų, ir dėl to, kad žinau, kad tėveliui namie reikia daug nervintis, ir paprasčiausiai bijau, kad jis nesusirgtų, nes jis vienas dirba iš išlaiko namus ir padeda man, nes aš mokausi.
Aš stengiuosi susikurti sau ateitį, kurti gyvenimą kitame mieste, bet man paprasčiausiai neišeina, nes visada mintys sukasi, kaip ten namie reikalai. Net nežinau, kaip apibūdinti savo savijautą. Gaila labai, kad tėtis negali ramiai gyventi, dirba naktimis, o grįžęs negali pailsėti, nes brolis grįžta girtas, verčia viską aplinkui, o juk reikia pailsėti ir vėl į darbą eiti, o darbas irgi sunkus. Aš įsidarbinau, irgi turiu keltis ryte anksti, ruoštis, o naktimis, kai paskambina neaišku dėl kokių priežasčių, tai einu į darbą praktiškai nemiegojusi...
Kad ir dabar pergyvenu, ką tėvelis ras grįžęs namo. Paprasčiausiai nei vienas neturime vidinės ramybės. Aš nežinau, gal viską per daug imu į galvą. Bet man kitaip neišeina... Gal reikėtų mums visiems eiti pas psichologą? Bet net neįsivaizduoju nei kaip tėvelį, nei kaip brolį reikėtų ten nutempti, pati eičiau mielu noru, jei tik man tai suteiktų nors truputį ramybės.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Perskaičiusi jūsų pasidalinimą, jame regiu stiprų troškimą, jog vieną dieną visa ši sumaištis baigtųsi. Brolis imtų nebegerti ir taptų atsakingas už savo gyvenimą, tuomet tėtis galėtų atsikvėpti ir ramiai dirbti savo darbus, o jūs galiausiai imtumėtės savo būties, kuomet nebereikėtų rūpintis žmonėmis, kurie negali to padaryti patys. Išties labai sunku matyti artimo kančią, jo bejėgiškumą tiek keičiantis pačiam, tiek bandant pakoreguoti kito gyvenimą. Nelengva bandyti ir nuolatos patirti nesėkmę sprendžiant kitų, kad ir labai artimų, sunkumus ir su jais kartu grimzti į priklausomybės tamsą.
Priimdama visą jūsų skausmą ir nerimą, baimę netekti dar vieno iš tėvų, rūpestį dėl jo sveikatos ir liūdesį dėl brolio sunkumo, visgi labiausiai jus drąsinčiau pamatyti tai, kas yra dabar jūsų gyvenime.
Kad ir kaip būtų sunku atsiskirti nuo namų, esate žengusi svarbų žingsnį - gyvenate fiziškai atskirai nuo to, ką jums labai sunku išbūti. Tai yra nemenkas darbas, nudirbtas siekiant nebūti brolio priklausomybės dalimi.
Kodėl tai yra svarbu? Alkoholizmas yra liga, kuria žmogus niekuomet neserga vienas. Tai lyg žaidimas, skirtas grupei, kurio vienas asmuo negali sužaisti. Nerimaudama, leisdama tiek broliui, tiek tėčiui įtraukti jus į priklausomybę, tampate jos dalimi, o tai reiškia, kad net ir turėdama pačius nuoširdžiausius norus jiems padėti, to negalite. Negalite, nes pati esate tame. Jūsų brolis yra priklausomas nuo alkoholio, o tėtis ir jūs - nuo jo. Visų jūsų trijų gyvenimas sukasi aplink tą patį – alkoholį, kuris neleidžia jums būti laisviems.
Jei grįžtume prie jūsų dabarties, tai fiziškai esate atskira, tačiau mintys, jausmai, tikėtina, ir pasirinkimai visgi tarsi gijomis sujungti su brolio ir tėčio gyvenimu. Dėl to svarstymas apie pagalbos ieškojimą sau yra labai svarbus.
Gyvendami šalia priklausomo asmens, artimieji paprastai visą dėmesį skiria galvojimui kaip pagelbėti sergančiam asmeniui. Taip pamažu atsisako savo gyvenimo, tampa priklausomo asmens įrankiais ir praranda save. Netekdami galimybės išgelbėti ne tik kito, bet ir savo gyvenimo.
Jūsų brolio ir tėčio gyvenimai, kad ir kaip būtų gaila, yra jų rankose. Jie taip gyveno greičiausiai ne vienus ir ne dvejus metus. Taigi ir tikimybė, kad jūs galite kaip nors padėti jiems padaryti kitokius pasirinkimus yra beveik lygi nuliui. Visgi jūsų rankose yra išgelbėti savo laisvę ir proga pažvelgti tą sunkumą jau iš šalies, nebesant tos priklausomybės dalimi.
Kad tai įvyktų, iš ties verta pasinaudoti teikiama pagalba. Pirmiausia, tai galėtų būti Al anon grupė (koordinates rasite internete), kuri skirta priklausomų asmenų artimiesiems. Joje jūs galėsite aiškiau pamatyti kas yra alkoholizmas, kaip būti su šia liga sergančiais žmonėmis ir kaip pačiai netapti jos dalimi, kad ir netiesiogine.
Tai gali būti pirmas žingsnis link pamatymo, kokios yra galimybės pirmiausia padėti sau, kad galėtumėte tapti atskira nuo brolio sunkumo, ir per tai, gal būt labiau padėti jam ir tėčiui. Ne bandant nugyventi ir perkeisti jų gyvenimus.
Stiprybės
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
