Suprantama, jog vaikų ligos iš tėvų reikalauja daug laiko ir vargina, ypač, jeigu liga keičia ligą: slogą keičia diatezė, diatezę – kosulys, kosulį – vėmimas... Dėl to gyvenimas tampa nepertraukiamu ligų gydymu.
Nenuostabu, kad vaikų ligos vargina suaugusiuosius emociškai. Viena vertus, jos mus gąsdina, dažnai užklumpa nelauktai, verčia galvoti apie galimas komplikacijas. Antra vertus, kartais mes nelabai suprantame, kaip reikia tokiose situacijose elgtis: juk reikia padėti vaikui, kuris prastai jaučiasi, liūdi, verkia, atsisako valgyti ar žaisti.
Dar blogiau, jeigu vaikui kyla temperatūra ar pradeda kažką skaudėti ir dėl to vaikas neranda sau vietos. Žinoma, mes stengiamės kuo greičiau jį nuraminti ir pagydyti, mes jaudinamės dėl mažylio, guodžiame jį ir pakankamai dažnai pradedame dėl visų vaiko ligų kaltinti save. „Tai kad jis serga – bausmė man. Aš negaliu nei miegoti, nei valgyti. Net dėl nedidelio vaiko negalavimo griūva įprastas šeimos gyvenimas“. Pažįstamas jausmas?
Visi suaugusieji žino, kad sirgti – blogai. Taip pat jie žino, kad viena pagrindinių tėvų užduočių – užauginti sveiką vaiką, sustiprinti gamtos duotą imunitetą, pasistengti, kad vaikas niekada nesirgtų. Kai mažylis sveikas, mama ir tėtis jaučiasi geriau, jie netgi gali didžiuotis savimi ir laiko save „gerais tėvais“. Bet jeigu vaikas dažnai peršala, vaiką kankina pilvo skausmai, o kritimų ir nubalnotų kelių suskaičiuoti nebeįmanoma, tėvai nejučia pradeda galvoti, kad jie yra prasti ir nesugeba atlikti savo pareigų...
Patarimai tėvams
• Nereikia vaikui kelti didelių reikalavimų. Kadangi vaikui sergant reikalavimus sumažinsite, palaikysite jį, paguosite. Vaikas supras, kaip gali „kovoti“ su jumis ir nuolatos skųsis negalavimais.
• Mokykite vaiką sveikti, o ne sirgti. Deja, vaikai dažniausiai išmoksta sirgti „su pasimėgavimu“ (sulaukti tėvų rūpinimosi, valdyti aplinkinius, reikalauti dėmesio ir pramogų) arba sirgti su liūdesiu, vienatvės jausmu. Nepaisant to, vaikams labaisiais reikia išmokti sveikti, nesijausti kaltais, stiprėti ir jaustis saugesniais, įveikiant dar vieną bėdą.
• Nepykite ant vaiko dėl to, kad jis serga. Jis, taip pat kaip ir jūs, jaučiasi kaltas.
• Jeigu mažylis „neišlipa“ iš ligų liūno, o gydytojai neranda ligos priežasčių, atkreipkite dėmesį į tai, kas vyksta aplink jūsų vaiką. Galbūt jums reikėtų pasikalbėti su šeimos psichoterapeutu.
