Emocijos visam gyvenimui
Didžiąsias kalendorines šventes švenčiame visi ar bent jau dauguma. Kalėdos, Naujieji metai, Velykos ryškiausiai išlieka ir vaikystės prisiminimuose. Pamename jų kvapą, skonį, artimųjų emocijas.
Kaip laukdavome Kalėdų, mėgindavome neužmigti, kad nepražiopsotume Kalėdų Senelio. O Velykų laukimas? Kaip nekantraudavome, kol tėtis išvirs kiaušinius, o tada jau su mama sėsdavome prie stalo, išrikiuodavome dažų buteliukus ir imdavome marginti. Kasmet ji rodydavo, kokiais ornamentais margučius margindavo jos mama, mūsų močiutė...
Tokias stiprias emocijas prisiminimuose visam gyvenimui palieka ne tik šventės, bet ir šeimos tradicijos. Vaikystėje gyvenau Kaune, netoli istorinio Aleksoto aerodromo (dabar vadinamo S. Dariaus ir S. Girėno vardu), kuriame kiekvieną vasarą vykdavo aviacijos šventės. Tėvai mane, mano brolį bei dvi seseris vesdavosi į tas šventes – užvertę galvas į dangų visą dieną smaksodavome į lėktuvų daromas kilpas, parašiutininkų šuolius.
Dar viena diena kiekvienos vasaros pradžioje būdavo ypatinga: kol buvome maži, šeimoje turėjome tradiciją paskraidyti lėktuvu virš Kauno. Tuomet nedidelis lėktuvėlis, vadinamas „kukurūzniku“, už tam tikrą sumą skraidindavo visus norinčiuosius. Pamenu, kartą tėtis įkalbėjo lakūną nusileisti ne aerodrome, o kažkur laukuose, netoli kaimo, kur gyveno mūsų giminės... Ir kiekvieną vasarą po pirmų maudynių Nemune grįžtant namo paragindavo į Aleksoto kalną pakilti funikulieriumi – vienu iš seniausiai Europoje veikiančių keltuvų, nors kitu keliu būtų daug arčiau ir greičiau...
Senelių takais
Švenčionių rajone, Sarių kaime, gyvenanti Halinos ir Laimučio Pauliukėnų šeima puoselėja senąsias tradicijas. Per Velykas močiutės išaustu kilimėliu ridinėja margučius, prosenelės pamokyti kepa mielinį pyragą, dainuoja senąsias šeimos dainas.
Halina – Švenčionių pradinės mokyklos „Vaidilutės“ teatro vadovė, gražiai dainuoja sutartines. Ir namuose teatro elementų netrūksta, per šventes rengiami šeimos koncertai. Mergaitės groja kanklėmis, visi dainuoja. Kalėdines dovanėles artimiesiems daro patys: piešia atvirukus, drožia šaukštus ar dar ką nors sugalvoja. Halinos mama audžia, gera audėja buvo ir močiutė, tad audimas, nėrimas, siuvinėjimas perduodamas iš kartos į kartą.
Pauliukėnai turi ir savitų šventinių tradicijų.
„Visada per Velykas susirenkam pas mamą, atvažiuoja sesuo su šeima iš Vilniaus, o jau antrą švenčių dieną važiuojam į sodybą, kur seneliai gyveno. Pasikūrenam krosnį, pasivaikštom, kaip senais gerais laikais mūsų seneliai vaikštinėdavo, – pasakoja Halina. – Tėtis toje vietoje šeimai svajonių namelį pastatė, kad per Kalėdas būtų kur eglei šakas ištiesti, per Velykas – margučius ridinėti.“
Svečius Pauliukėnai tradiciškai vaišina jų pačių kepta duona, pyragu, šviežiu sūriu, medumi.
„Susiuostymo“ diena
Pauliukėnai augina keturis vaikus: Dominyką, Jokūbą, Magdę ir Vaidilutę. Labai svarbi Pauliukėnų šeimos šventė – gegužės 12-oji, „susiuostymo“ diena. Tai diena, kai Halina ir Laimutis krito vienas kitam į akį.
„Su Laimučiu mes buvome pažįstami, bet kažkaip nepastebėdavome vienas kito, – šeimos paslaptimis dalijasi Halina. – Kartą jaunimo šventėje prie Petruškų ežero pro laužo liepsnas pažvelgėme vienas į kitą lyg pirmą kartą matydami ir nusprendėme draugauti.“ Rudenį ir vestuvės buvo atšoktos. Švenčionių pradinės mokyklos mokytojos Halinos ir gaisrininko Laimučio pora kasmet švenčia ne vestuvių sukakties datą kaip dauguma, o tą romantišką „susiuostymo“ dieną.
Nepraleisdavo jos nė tais metais, kai laukėsi vaikelių ar jau gimusieji dar visai maži buvo. O keturi Pauliukėnų vaikai pasaulį išvydo kas treji metai, nors nei skaičiuota taip, nei planuota...
„Gegužės 12-ąją išsikepame pyragą ir visa šeima keliaujame prie ežero, kur mes su Laimučiu „susiuostėm, – pasakoja Halina. – Užsikuriam laužą, išsiverdam arbatos ar kavos ir prisimenam mūsų romantišką istoriją. Kaskart vaikams parodome ir tą vietą, kur keliuku važiuodami pirmą kartą pasibučiavome...“
Šeimos knyga
Vilniuje gyvenantiems Juditai ir Mindaugui Korsakams su dukrelėmis Ugne ir Rusne viena svarbiausių švenčių – Rasos. Jų švęsti šeima visuomet vyksta į gamtą, gražią ir senovės lietuviams svarbią, šventą vietą – prie piliakalnių, alkakalnių. Kiekvienas šeimos narys šiai šventei turi senovinius lino drabužius.
„Senovinės šventės mums labiausiai prie širdies, – tvirtina Judita. – Nors mes abu su vyru gimę ir užaugę mieste, tačiau mylime gamtą, keliaujame su palapinėmis, esame aplankę beveik visus Lietuvos nacionalinius bei regioninius parkus.“
Judita ir Mindaugas susituokė labai tinkamu laiku – gegužės 1-ąją, todėl visuomet gauna laisvą dieną vestuvių metinėms paminėti. Pernai šią dieną gimė nauja tradicija: pradėta rašyti šeimos knyga.
„Kai kas nors svarbaus šeimoje įvyksta, parašome apie tai knygoje, įklijuojame nuotrauką ar vyresnioji dukra Ugnė ką nors nupiešia. Labai smagu po kažkiek laiko paskaityti savo išgyventas istorijas“, – pasakoja Judita.
Korsakai yra senovinių stalo žaidimų gerbėjai. Jų organizuojamas stalo žaidimų klubas „Rikis“ puoselėja šeimos tradiciją – šeimų stalo žaidimų popietes. Ilgainiui Korsakų hobis virto smagiu ir unikaliu šeimos verslu: jie užsiima senųjų stalo žaidimų gamyba ir pardavimu.
Šeimai didelė šventė dalyvauti „Gyvosios archeologijos dienose“ Kernavėje, Viduramžių festivalyje Trakuose.
