Visiškai normalu, jei dvejų-trejų metų vaikas bijo likti be mamos, bendrauti su svetimais žmonėmis, vis dėlto būdamas penkerių-šešerių jis jau eina į darželį ir turi bendravimo įgūdžių.
Žinoma, vaikai būna daugiau ar mažiau komunikabilūs, yra žmonių ratas, kuriais jie pasitiki... Tačiau jei vaikas jaučia nuolatinę baimę bendraudamas su svetimais žmonėmis, tai jau pagrindas sunerimti, sako psichologai. Neretai atsiranda ir kitų nerimastingumo simptomų – tamsos baimė, nemiga, naktinis šlapimo nelaikymas. Jie atsiranda tik tada, kai vaikas kažko labai bijo ar išgyvena stresą. Tokiems vaikams su amžiumi padidėja rizika įgyti blogų įpročių: jie gali pradėti rūkyti, vartoti alkoholį, kas gali sukelti ankstyvas širdies ir kitokias ligas.
Anot psichologų, tai padeda jiems jaustis geriau ir laisviau, o juk nerimastingumas – tai ne charakterio savybė, o pats tikriausias nervinis sutrikimas.
Neseniai tokius sutrikimus tyrinėjo Viskonsino universiteto medicinos mokyklos mokslininkai. Amerikos nervinių sutrikimų asociacijos duomenimis, nuo jų kenčia apie keturiasdešimt milijonų suaugusių JAV gyventojų. Beje, praktiškai visiems pirmieji požymiai pasireiškė dar vaikystėje.
Mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad beždžionėms, reiškusioms nerimastingumo požymius, pastebėtas padidėjęs aktyvumas dviejose smegenų zonose. Eksperimento metu šalia narvų su gyvūnais buvo žmonės, kurie specialiai elgėsi agresyviai jų atžvilgiu. Tuo pat metu beždžionėms buvo daroma tomograma. Pasirodė, kad kuo daugiau jos nervinosi, tuo didesnis buvo tų smegenų zonų aktyvumas. Dėl to buvo iškelta prielaida, kad panašus rezultatas galimas ir žmogaus atveju.
Tyrimo vadovas daktaras Nedas Kalinas planuoja atlikti panašų tyrimą su vaikais. Jei hipotezė pasitvirtins, tai padės išsiaiškinti nervinius sutrikimus ankstyvoje stadijoje ir laiku juos gydyti.
Štai požymiai, kurie padės nustatyti, ar jūsų vaikas kenčia nuo per didelio nerimastingumo:
Jis dažnai verkia dėl pačių nereikšmingiausių priežasčių. Tai nebūtinai nervinio sutrikimo požymis, tačiau gali rodyti ir padidėjusį nerimastingumą.
Jis itin drovus. Tarp nepažįstamų žmonių pasimeta, gali sustingti, neatsakinėti į aplinkinių klausimus, jam gali prasidėti isterija. Kartais vaikas gali imti slėptis, kai į namus ateina svečių.
Jis paniškai bijo išsiskirti su tėvais ar kitais artimais žmonėmis. Jei jų kartais nebūna šalia, tai gali sukelti tikrą panikos priepuolį: vaikas gali imti dusti, jį gali pradėti pykinti, prasidėti nevalingas šlapinimasis ir kt.
Vaikas bijo tamsos, atsisako miegoti kambaryje vienas, prašosi į tėvų lovą. Jį gali kankinti naktiniai košmarai. Neretai miegodamas nelaiko šlapimo. Paskutinysis punktas pats savaime gali būti padidėjusio nerimastingumo priežastis, ypač jei vaikas yra ne namie, o darželyje, ligoninėje, stovykloje ir pan., arba jei suaugusieji jį dėl to bara. Baimindamasis bausmės arba galimų pašaipų vaikas gali nemiegoti naktį arba per pietus.
Jis atsisako žaisti su kitais vaikais, dalyvauti kolektyviniuose užsiėmimuose. Pastangos jį priversti sukelia verksmą ar isteriją.
Atsidūręs vaikų kolektyve, vaikas būna uždaras, gali pasislėpti į kampą ir žaisti ten vienas, arba valandomis sėdėti ir nieko nedaryti, niekaip nereaguoti į suaugusiųjų žodžius arba pedagogo nurodymus.
Nerimastingumą gali parodyti du ar trys panašūs simptomai. Kiti gali byloti ir apie kitas patologijas – pavyzdžiui, vaikišką neurozę ar autizmą.
