Pirmiausiai atkreipkite dėmesį į gyvenimo faktus. Štai vaikas dar tik gimdoje. Ar nėštumas smarkiai pakeičia moters gyvenimą? Be jokios abejonės - ji ir rūbus turi naujus nešioti, ir valgyti daugiau, ir nuotaika jos pasikeičia, ir intymus gyvenimas retėja. Jauna šeima ruošiasi vaiko auginimui, rinkdamasi naują būstą, naujus baldus ir naujus rūbus. Nėščioji tampa išrankesnė ir jautresnė. Jos figūra keičiasi.
Ar yra koks nors apvalkalas, kokia nors „vaisiaus pūslė“, saugojanti nėščią motiną nuo traumų? Nėra.
Vaikas gi plaukioja vaisiaus vandenyse ir beveik nejaučia ir nereaguoja į aplinką - nebent iš ten ateitų tikrai stiprių traumų - smurtas, klyksmai, bandymai padaryti abortą. Mama prie to vaiko saugumo dar ir prisideda.
Ji neturėtų sirgti vėjaraupiais ir raudonuke;
jai geriau negerti ir nerūkyti;
ji turėtų saugoti save fiziškai ir pagal galimybes - emociškai.
Kaip matote, gamta pasirūpino, kad vaikas būtų kur kas labiau apsaugotas nuo traumų, nei jo mama.
Štai vaikas gimsta. Žaislai, sauskelnės, lovytės, rūbeliai, mišinukai, skiepai, pediatras, bemiegės naktys, nugraužti krūtų speneliai - visa tai užgriūna jaunus tėvus kaip lavina. Vyras neretai jaučiasi apleistas, o motina laukia iš jo paramos. Porai ateina išbandymų metas. Jie netgi nutolsta vienas nuo kito. Juk iš poros susidaro trikampis. Vaiko įtaka jauniems sutuoktiniams milžiniška. O kokią įtaką vaikui daro motina ir tėvas?
Vaikas turėtų būti laiku pamaitintas;
Reikia pastebėti, kad jis per sunkai nesirgtų ir kad normaliai vystytųsi;
Jis turi jaustis saugiai, kad mama per anksti jo nepaliktų;
Jis neturi uzurpuoti visos mamos sau, tėvas turi laiku „grąžinti“ žmoną sau.
O vaikas per tą laiką mokosi manipuliuoti tėvais - jis lenda tarp jų į lovą, jis reikalauja sau dėmesio, jis pavyduliauja, kai tėvai yra kartu. Bandymams duoti neskanų maistą ar užvilkti nepatogius rūbus jis aktyviai priešinasi. Tėvams reikia mokytis gudrybių: „prastumti“ košę, naktinį miegą ar rūbus kartu su pasaka. O vaikas ar pasirūpina, kad tėvams būtų su juos smagiau? Ne. Jis dar mažas.
Tai kas kam didesnę įtaką daro: vaikas tėvams ar tėvai vaikui?
O štai vaikai sulaukia mokyklinio amžiaus. Vieni iš jų - judrūs, linkę į išdaigas, smalsūs – nuolat reikalauja tėvų ir mokytojų įsikišimo. Juos dažnai pabara, kartais labai griežtai sudrausmina. Kiti gi vaikai - tylūs, ramūs ir patogūs - nekelia jokio pagrindo savęs drausminti. Tėvai neturi dėl ko kelti ant jų balso, nes jie ir taip yra paklusnūs. Jei tai berniukai - tėveliai sielos gilumoje netgi mano, kad jie ne visai vyriški“ ir kažkiek juos apleidžia. Tačiau tokį pat berniuko brolį, labiau linkusį į nuotykius, tėveliai, nors dažniau ir apibara, dažniau ir padaro savo draugais – kartu imdami taisyti mašiną ar į žvejybą.
O vaikai?
Žinoma, jų gyvenimui didelę įtaką daro tėvų požiūris: ypač žiaurus elgesys sukelia keršto norą; ypač lepinantis elgesys skatina nepasitikėjimą. Dingstantys tėvai kelia nerimą.
Tačiau pamąstykime, kieno įtaka veikia stipriau - tėvų vaikams ar paties vaiko savybės lemia tėvų elgesį su jais? Argi neakivaizdu, kad „nepatogaus“ temperamento vaikai pritraukia daugiau tėvų dėmesio - ir palaikančio, ir drausminančio?
Ir štai jūsų vaikai tapo paaugliais. Jūs vis dar bandote juos „paprotinti“, „nukreipti teisinga linkme“, sužinoti, kodėl taip staigiai keičiasi jų nuotaika ir apskritai ką jie ten veikia užsidarę savo kambaryje...
Bandymai paveikti juos beveik visuomet pasmerkti nesėkmei. Juk jie nuo jūsų tolsta, jums priešinasi. Paveikti juos jėga galima nebent policijos pagalba arba panaudojus psichiatrinius vaistus.
O kiek pastangų jie deda, kad paveiktų jus? Labai nedaug.
Dabar paauglio įtaka jums pasidaro ypač stipri.
„Tėveli, man reikia naujo grotuvo“;
„Mokykloje renkame pinigus vakarėliui“;
„Aš einu į koncertą“;
„Nelįsk į mano gyvenimą“.
O ką jūs jaučiate, jei paauglė dukra ilgai negrįžta iš vakarėlio?
O ką darote, jei jo mobilus telefonas išjungtas, o jis išvažiavo su draugais į gamtą?
O kaip jums mintis apie jo pasisėdėjimą alaus bare?
Kaip jums jo nuotaika? Jūs grįžtate su sutuoktiniu iš savaitgalio romantinės kelionės pakylėti, o namuose jus pasitinka nesutvarkyti indai ir nežinia kodėl prislėgtas, lyg po laidotuvių, vaiko balsas: „Pas mane viskas normaliai“...
Tai kas ką labiau veikia – jūsų džiugi nuotaika jį, ar jo prislėgta nuotaika jus?
Ar pastebėjote, kaip paaugliškos mados, muzika, stilius veikia suaugusius? Ar jums neatrodo, kad trisdešimtmečių - keturiasdešimtmečių kartai aiškiai padaryta įtaka paaugliškos muzikos, slengo ir popkultūros?
Žinoma, vaikus labai veikia mūsų vertybės. Tikėdami, kad svarbiausia - vystytis, mes atrandame šį tikėjimą mūsų vaikuose. Tikėdami, kad svarbiausia - stabiliai vartoti - taip pat. Ši įtaka neakivaizdi ir pasireiškia, kai vaikai patys tampa tėvais.
Tačiau mes dažnai svarstome, koks mūsų elgesys „skatina“, o koks „traumuoja“ vaikus. Ir paskutiniu atveju jaučiamės kalti. Visa tai yra, tačiau šalia to mums reikia apsvarstyti ir kitą pusę: koks vaikų elgesys skatina, o koks traumuoja mus, tėvus? Ir jei vaikai nuolat mokosi išsisukti, prisitaikyti, patenkinti savo interesus mūsų akivaizdoje, tai kodėl mums nepasimokius to paties?
Žinoma, prisimenant, kad be visa kita mes dar mylime vieni kitus. O ką myli - tą ir skaudini.
