Minėtą įkalinimo įstaigą pervadinus Panevėžio pataisos namais, nuo 1994-ųjų apribojimai mamų atžvilgiu pasikeitė. Jos gyvena „Motinos ir vaiko“ skyriuje, atskirai nuo kitų nuteistųjų. Čia kitoks režimas. Jį diktuoja vaikas. Svarbiausias žmogus pasaulyje, kuris, tikima, suklydusioms mamoms parodys tiesesnį gyvenimo kelią, šviesesnes spalvas, naujas galimybes.
Tačiau yra ir kita pusė. Ne kartą ir ne du buvo fotografuojami grotuoti įkalinimo vietos langai, priekaištaujant, jog nedera niekuo nenusikaltusių vaikų laikyti anapus laisvės durų, taip tarsi paženklinant kitokią gyvenimo pradžią, paliekant žymę jų psichikoje.
Vaiko interesai – pirmiausia
Panevėžio pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkė Eugenija Marksienė visiems skeptikams tvirtina, jog reikia ne priekaištauti, o džiaugtis, kad vaikai gali augti šalia mamų, nes pirmaisiais metais jam svarbiausias jos artumas ir meilė. Daug metų Panevėžio pataisos namuose dirbančios medikės žodžiais, vaikus apgyvendinant kartu su mamomis, pirmiausia paisoma vaiko interesų ir tik paskui moters.
Tą dieną, kai lankėmės, „Motinos ir vaiko“ skyriuje gyveno septynios moterys (gali gyventi 11) su vaikais ir viena nėščioji. Penkis vaikus turinčiai Tatjanai Žandauskienei bet kurią akimirką galėjo prasidėti sąrėmiai, o tada – važiuoti į gimdymo namus.
Į įkalinimo vietą patekusioms nėščiosioms suteikiama pirmenybė gyventi minėtame skyriuje. Pasak direktoriaus pavaduotojos Reginos Stankuvienės, paprastai visos vietos būna užimtos, dažnai moterys, norinčios iš laisvės atsivežti vaikus, statomos į eilę ir turi laukti prašymo patenkinimo dienos.
Sprendimą vaiką apgyvendinti kartu su mama Panevėžio pataisos namuose padeda priimti Vaikų teisių apsaugos tarnyba, kuri tikrina, kur ir su kuo, kokiomis sąlygomis vaikas gyvena laisvėje, ar juo tinkamai rūpinamasi. „Jei vaikas gimė normalioje šeimoje ir mama jį augino, jai net privalant atlikti ilgą bausmę galimybė rūpintis vaiku nebus atimta. Taip pat labai atsižvelgiama, ar mama bausmę atliks iki vaiko trečiojo gimtadienio ir abu galės vienu metu palikti įkalinimo vietą. Jei vaikas gyvena globos namuose, o mamai už grotų teks praleisti dar keletą metų, tikrai neleisime jo pusmečiui atsivežti, o paskui grąžinti į valdiškus namus, nes tai būtų neteisinga mažylio atžvilgiu“, - sakė direktoriaus pavaduotoja.
Atsižvelgiant į vaiko teises ir interesus, jis su mama pataisos namuose gali gyventi iki trejų metukų. Anot Reginos Stankuvienės, prieš keletą metų svarstyta galimybė leisti auginti ir vyresnius vaikus, tačiau jos atsisakyta, nes vaikas neturi prarasti ryšio su aplinka.
„Laisvė ir gyvenimas anapus visai kitokie nei čia. Dienos metu vaikų poilsio, žaidimų kambariai, kuriuose vaikai bendrauja, nelabai skiriasi nuo darželio grupių. Tačiau vakarai, savaitgaliai, šventės, žmonių susibūrimai toli gražu neprimena mums įprastų“, – motyvuotai kalbėjo pašnekovė.
Siekiant šiems vaikams parodyti kuo daugiau realaus gyvenimo, jie vežami į prekybos centrą, jiems rodomos mašinos, autobusai, kurių pro jų langus nematyti. Mažieji pataisos namų gyventojai vežami į gydytojų konsultacijas, skiepytis.
Iki galo nė viena neišsėdi
Visos išvykos mažyliams organizuojamos jiems pradėjus sėdėti, savarankiškai vaikščioti, kitaip tariant, tada, kai jie nebekelia didelių problemų medicinos personalo darbuotojoms, kurios laisvėje kelias valandas turi pavaduoti mamas. Pastarosios už zonos ribų be apsaugos išeiti gali, jei yra atlikusios trečdalį bausmės laiko, gerai elgėsi, turi dokumentus. Įstatymo numatyta galimybe vaiką auginti už pataisos namų sienų nuteistosios nepasinaudoja, nes, įvykdžius minėtus reikalavimus ir turint nepilnametį vaiką, išeinama į laisvę. Lengvatos taikomos ir atsėdėjus pusę bausmės laiko.
Grįžimas namo anksčiau laiko lemia faktą, jog tik labai retais atvejais atšventęs trečiąjį gimtadienį vaikas atskiriamas nuo mamos, kuri dar turi kalėti, ir atiduodamas auginti tėvui, giminaičiams ar išvežamas į globos namus.
„Teiginį galima patikrinti paprastu matematiniu skaičiavimu. Moteris, nuteista net dešimčiai metų, į laisvę išeina jau po trejų metų“, - teigė Regina Stankuvienė. Pasak jos, nė viena nuteistoji neišbūna viso teismo skirto bausmės laiko.
Kalbėdama apie įkalinimo vietoje dienas leidžiančias moteris, R. Stankuvienė sakė, jog neretai kalėjimas yra tapęs namais. Vos išėjusios į laisvę ją vėl praranda. Ir taip metai po metų. Kaip karuselė sukasi ir jų nėštumai, gimdymai. Vos tik pagimdo, vėl atvažiuoja nėščia. Gimdo šeštą ar aštuntą vaiką, nors penki ar septyni yra atimti ir jau seniai apribotos motinystės teisės.
Kitokia gyvenimo realybė
Didžiausios viltys dedamos į pirmą kartą sėdinčias moteris. Jos labai skiriasi nuo pataisos namų senbuvių – daug kartų nuteistųjų, kurios jau nebetiki, kad atsistos ant kojų. Savęs nebeįsivaizduoja ir kitokioje aplinkoje, kur reikia pačioms galvoti, kaip ir iš ko gyventi, kuo rengtis. Pirmąkart netekusios laisvės moterys labai sunkiai priima realybę, tačiau dažniausiai įkyrios mintys kamuoja ne dėl padaryto nusikaltimo. Jos skaudžiai išgyvena atskyrimą nuo šeimos, namų aplinkos, žeidžia ir visuomenės požiūris į nuteistąsias.
„Vyrai, patekę į pataisos namus, žmonų paliekami retai. Tačiau retenybė, kad vyras lankytų žmoną, patekusią už grotų. Dažniausiai nuo jos nusisuka“, - be jokių pagražinimų realybę atskleidė kita darbuotoja. Nusižengusių įstatymams, moralės normoms niekada neatstumia tik tėvai. Jie savo dukras išlaiko iš varganų pensijų, invalidumo pašalpų. Priima į namus iš kalėjimo sugrįžusias po šešto, aštunto, dešimto karto.
Į Panevėžio pataisos namus moterys patenka už įvairius nusikaltimus. 30 proc. jų kali už nužudymą, veiklą, susijusią su narkotinėmis medžiagomis, kitų asmenų sunkų sveikatos sutrikdymą. Nemažai jų nuteista už plėšimus, vagystes.
Vardindama nusikalstamas veikas, Regina Stankuvienė atkreipė dėmesį: į organizuotas grupuotes dažniausiai buriasi vyrai, jie iš anksto ir kruopščiai planuoja nusikaltimus. Moterų nusižengimai įstatymams paprastai yra atsitiktiniai. Jie atspindi gyvenimo būdą ir yra jo pasekmė, tame gyvenime apstu karčių kasdienybės prieskonių – besaikių gėrimų, nuolatinių kivirčų. Kai jų koncentracija pasiekia ribą, įvyksta kraupus nusikaltimas. Nužudoma neištvėrus, neiškentus, ginant savo vaikus. Atsidūrus situacijoje, kai moteris pirmoji į rankas paima virtuvinį peilį, kirvį.
Iš laiko perspektyvos analizuodamos, iš šalies žvelgdamos ir įvertindamos savo gyvenimą, moterys supranta ir suvokia, kad gyvenime kai ką turėjo ir galėjo keisti. Tačiau nuolat tikėdavo, tuščiai vildavosi, jog viskas savaime pasikeis.
Dramos su tokia pačia pabaiga
Dramomis paženklintų gyvenimo istorijų su tokia pačia atomazga, atvedusia į Panevėžio pataisos namus, kuriuose šiuo metu bausmę atlieka 280 moterų, galima išgirsti begalę. Jų mums patikėjo ir „Motinos ir vaiko“ skyriuje kalinčios nuteistosios.
22-ejų metų Lina Juodytė, auginanti dukrą Neringą, nelaisvėje praleido septynis mėnesius, kalėti liko daugiau nei metai.
Moters žodžiais, su vaiku čia dienos eina labai greitai, kartais net nepajunta, kaip ateina vakaras. Be Neringos, Lina dar turi penkiametį sūnų, tačiau jis mama vadina ne Liną, o jos mamą, nes ji nuo mažens augino ir tebeaugina berniuką. Sūnumi du kartus teista moteris nesirūpino, kadangi, jos pačios žodžiais, buvo „nuvažiavęs stogas“. Ties pamišimo riba smulki ir maža it mergaičiukė moteris atsidūrė vos devyniolikos palaidojusi dukrą, kuriai dar septintą nėštumo mėnesį buvo diagnozuota vandenligė.
Siekdama išgelbėti mažylę, jauna mama prašė paankstinti gimdymą ir atlikti operaciją. Po jos dvi savaites praleidusiai ligoninėje, Linai vaiku namuose buvo lemta pasidžiaugti tik savaitę. Palaidojusi dukrą, save dėl jos mirties kaltinusi L. Juodytė, kaip pati pasakojo, nuolatos eidavo į kapines, atsiguldavo ir miegodavo ant kapelio. Mėnesį kasdien gėrė, kelis kartus bandė iššokti iš antro aukšto.
Linos gyvenimą labai trikdė ir smurtauti nevengiantis jos vyras, šiuo metu taipgi atliekantis bausmę. Jis nuteistas, nes vaiko akivaizdoje stipriai sumušė jo mamą. Lina laisvės neteko už vagystes. Ji pradėjo gvieštis svetimo turto, prekių iš parduotuvių, nes vyras nesirūpino šeima. Papriekaištavusi, kad namuose nėra ko valgyti, išgirsdavo pasakymą, kad ir pati gali galvą pasukti ir pasirūpinti maistu.
Lina atviravo: su vyru ji norinti skirtis. Tai padaryti raginanti draugė ir mama, pas kurią, atlikusi bausmę, su dukra žada apsigyventi.
38-erių Rūta Saldienė, sūpuojanti penkių mėnesių sūnų Saimoną, įkalinimo vietoje pirmą kartą.
Nuteista už tyčinį namo padegimą. Tiesa, už šį nusikaltimą teismas realios bausmės jai neskyrė. Ji pritaikyta Rūtą perteisus, nes lygtinai nuteista moteris ryžosi palikti Lietuvą ir nebepasirodydavo policijoje, nors privalėjo reguliariai į ją atvykti. Rūta išvyko į Londoną, kur gyveno dvejus metus. Lietuvai paskelbus tarptautinę paiešką, ten pateko į kalėjimą ir jame išbuvo keturis mėnesius. Londone būtų atbuvusi visą metų ir 8 mėnesių teismo skirtą bausmės laiką, tačiau buvo deportuota, nes norėjo palaikyti ryšį su Lietuvoje likusiais vaikais.
Trys jų auga vaikų globos namuose, du augina mama. Išėjusi iš pataisos namų žada išvažiuoti į Londoną. Bėdų dėl alkoholizmo ilgai turėjusi moteris nesigaili, kad bausmės atidėjimas buvo pakeistas realia laisvės atėmimo bausme.
„Bent Londoną pamačiau“, – sakė tenykščio alkoholikų centro, kuriame ir pati gydėsi, valgykloje dirbusi moteris.
Prasmę suteikia vienas procentas
Panevėžio pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkė Eugenija Marksienė sakė, jog beveik 30 proc. kalinčių mamų turi priklausomybę alkoholiui, narkotikams, tam tikrą charakterio patologiją.
„Priklausomybė visada palieka pėdsaką“, – apie nelaisvėje augančių vaikų sveikatos būklę kalbėjo medikė ir atkreipė dėmesį, kad kaip priklausomybės nepaminėjo rūkymo, kuris, kaip ir narkotikai, sukelia kūdikių abstinenciją dar motinos įsčiose. „Todėl vaikai gimsta sudirgę, mažesnio svorio, lėčiau vystosi.“
Anot E. Marksienės, visas „Motinos ir vaiko“ skyriaus personalas prižiūri ir kontroliuoja mamas, kad jos savo atžalas nuolat mankštintų, išvestų į lauką, gerai maitintų. Tinkamai auginti vaiką mamoms dažnai yra sunkus uždavinys, nes jos neturi net paprasčiausių socialinių įgūdžių, pačios augusios asocialiose šeimose, kuriose vaikams nebuvo skiriama dėmesio.
„Jei vaikas verkia, jos nepuola iš karto jo raminti. Vaikui paprašius valgyti, joms atrodo, kad jis gali palaukti, – darbo niuansus atskleidė gydytoja. – Jos neturi supratimo, suvokimo, kad pirmiausia yra vaikas, o tik paskui ji. Kol tai įrodome, įdiegiame, visko būna. Ir pykstamės, ir baramės. Tenka matyti net manipuliacijų vaiku, šantažo. Praėjusią vasarą įvyko konfliktas, ir kalinti romų tautybės moteris, stvėrusi vaiką į glėbį, pradėjo rėkti ir reikalauti, kad būtų daroma tvarka, nes ji čia nebegalinti gyventi. Be to, pradėjo grasinti tuoj užmušianti vaiką. Tokių kraštutinių priemonių ji norėjo imtis dėl to, kad nesutiko savo vaikui virti košės. Ji buvo įsitikinusi, kad ją puikiausiai gali atstoti dešrelės, sūreliai, šokoladas. Tačiau skyriaus vaikai turi būti maitinami pagal sudarytą meniu, toks nurodymas joms ir nepatinka.“
Remdamasi ilgamete darbo pataisos namuose praktika, Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkė nurodė ir daugiau detalių, padedančių geriau įsivaizduoti nuteistąsias moteris. Bausmę „Motinos ir vaiko“ skyriuje atliekančios mamos tik labai retai sutinka pasirūpinti „kolegės“ atžala.
„Jei kartu gyvenančios kaimynės vaikas verkia, o jos miega, ji reikalauja, kad jis tuoj pat būtų nutildytas. Net sergančių, jų niekas nepavaduos, ir klupdamos griūdamos jos turi eiti prie dukters ar sūnaus. Čia kalėjimas, ir nuteistųjų tarpusavio santykiai kitokie – nėra tos draugystės, kurią mes įpratę matyti laisvėje. Ir moteriško solidarumo čia nerasite. Visuomet gali jausti, jog uždaroje erdvėje sukiojasi svetimos moterys, trumpai suvestos likimo.“
Kalbėdama apie jas, Eugenija Marksienė paminėjo ir kitą šokiruojantį faktą. Atėjusios pas gydytoją, nuteistosios prie kabineto įstengia palaukti vos kelias minutes.
„Jei tenka lūkuriuoti pusę valandos, kyla konfliktas“, – tvirtino Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkė ir nurodė tokio elgesio priežastį.
„Tai charakterio sutrikimas, daugiausia lemiantis ir nusikaltimo įvykdymą. Toks žmogus neskiria, kas yra gerai, o kas – blogai. Normalus žmogus pirmiausia pagalvoja, ar jo norai neprieštarauja dorovės principams, o nusikalstantys tokio moralinio stabdžio neturi. Jei ko nors nori, turi gauti tuoj pat. Jei negali, sumuša, pavagia, atima.“
Po tokio paaiškinimo savotišką maldelę priminė pokalbio pabaigoje gydytojos pasakyti žodžiai: „Jei iš šimto mamų, atsisakančių savo vaiko, bent vienai pavyksta įskiepyti norą pačiai auginti, mylėti žmogutį, kurį pati išnešiojo ir pagimdė, galime sakyti, kad mūsų misija atlikta.“
