Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI ŠEŠIOLIKMETIS NENORI MOKYTIS
Pirmiausia norėtųsi paklausti visų šešiolikmečių tėvų: ar panašus nenoras mokytis retas jūsų atžalų tarpe? Esu tikras, kad didžiulė dauguma tėvų puikiai žino, kad lytinio brendimo įkarštyje mokslai jų vaikams dažniausiai nėra pagrindinis gyvenimo stimulas. Ir tik labai ambicingi, į karjerą orientuoti jaunuoliai entuziastingai vaikšto į mokyklas. Kiti vaikšto sukandę dantis, kad nepridarytų tėvams problemų arba tiesiog dėl to, „kad reikia, nes visi tai daro“. O kai kas tiesiog meta mokyklas ir ieško darbo.
Mokslo prestižas nėra toks visuotinas, kadangi tarp išsilavinimo ir gyvenimo sėkmės, o juolab, laimės, nėra tiesioginės priklausomybės. Pasidomėkite žymių asmenybių, tame tarpe ir turtuolių biografijomis. Taip pat patikėkite, kad šešiolikos metų pasaulį galima suprasti tik iš vidaus - tai reiškia, priėmus, kad jis elgiasi normaliai jo bendraamžių akimis. Tam reikia prisiminti savo paauglystę. Vietoj to, kad kalbėtumėte su juo „iš viršaus“, vertėtų prisiminti, kaip jautėtės pats jo amžiuje.
Nesutiksiu su tuo, kad jūsų brolį reikia versti mokytis. Noras mokytis yra žmogaus prigimtyje, kalba gali eiti tik apie tai, ko nori mokytis jūsų brolis, kaip jis nori mokytis ir kaip jis mato savo ateitį. Jei su juo pasikalbėtų žmogus, su kuriuo jis palaiko normalius draugiškus santykius, neabejoju, kad jis nupasakotų savo ateities viziją. Tėvams su juo kalbėtis sunku, kadangi priėjimas prie jo neatrodo žmogiškas, o labiau atrodo panašus į dresūrą. Tarsi aukštesnis padaras mokytų žemesnį.
Vaikai nėra žemesni už tėvus. Kiekviename amžiuje jie yra asmenybės su savo patirtimi ir pasaulėžiūra. Netiesa, kad tai tik „pusė žmogaus“, o žmogumi tampi tik suaugęs. Nemaža dalis vaikų ir paauglių yra nuoširdesni, jautresni ir pastabesni už keturiasdešimtmečius.
Nesiruošiu kaltinti jūsų tėvų. Jie daro geriausia, ką išmano. Galbūt taip juos mokė jų pačių tėvai.
Tėvai baudžia jūsų brolį už blogus pažymius. Leiskite suabejoti šio metodo efektyvumu - netgi gyvūnų dresuotojai žino, kad gyvūną už teisingus veiksmus reikia palaikyti, paglostyti, pašerti, ir tik tuomet jis kažko išmoksta. Bausmės dresuojant šunis, arklius ir kitus gyvūnus taikomos itin retai. Bausmėmis galima įbauginti, priversti tam kartui paklusti, tačiau išmokyti mėgti mokslus, mėgti gyvenimą ir išmokti mėgti brendimą - neįmanoma.
Mes bręstame tuomet, kai mums patinka brandūs žmonės. Mes siekiame suaugti, kai suaugę mus žavi, kelia pagarbą. Ką jau kalbėti apie žmogų: jis nori jaustis šeimos nariu, ir vargu ar kas nors jūsų šeimoje nori jaustis dresuojamu gyvūnu. Ypač dresuojamu bausmėmis.
Taigi greičiausiai jūsų brolio nenoras mokytis vienija jį su didele dalimi jo bendraamžių - tokių pat jaunuolių, tačiau jo planai, požiūris ir įsitikinimai yra šeimos paslaptis. Dabar jis jaučia tėvų spaudimą ir užsidaro. Visai gali būti, kad jis priešinasi tam spaudimui. Todėl kalbėtis su juo ir kalbėtis atvirai galima tik tada, kai esi jam draugiškas. Tai reiškia: klausti ne tik apie mokslą, bet apie jo pomėgius. Tuomet jis labiau norės kalbėti ir apie mokslus.
Galima, tarkime, paklausti, kokie dalykai iš mokslo srities jam patinka. Juk negali būti, kad jis yra totaliai prieš viską: ir prieš fizinį lavinimą, ir prieš informatiką, ir prieš istoriją. Panašu, kad jei jis domisi vienu dalyku, jį galima skatinti eiti į būtent šią pamoką, pagirti jį būtent už šias žinias ir tuomet jūs sukursite palankią atmosferą.
Jei jis domisi kokiu nors dalyku specialiai - tegul tai būna kad ir kompiuterinis žaidimas, vertėtų kalbėtis su juo būtent apie kompiuterinius žaidimus. Tuomet galima po truputį pereiti į kitus dalykus. Toks pokalbis neturėtų būti dirbtinas ir priverstinis: ateiti, atsisėsti ir kalbėti apie pamokas. Tai turėtų būti natūralus normalaus žmogiško santykio tęsinys.
Taigi kalba jūsų atveju gali eiti ne apie „dar vieną pedagoginę priemonę“, o apie normalų ryšį ir normalų pasitikėjimą tarp jūsų brolio ir kitų šeimos narių. Beje, kokie yra jūsų santykiai? Tikiuosi, jūs neužimate tėvų pozicijos? Jūs su broliu priklausote jaunesnei kartai ir jūsų vieta - šalia jo, o ne virš jo. O gal jūs jaučiatės kalta prieš jį?
Nei jūs, nei tėvai neturėtų kelti vaikams kaltės jausmo: štai mes tiek stengėmės dėl tavęs ir t.t. Tuomet vaikai tiesiog nešioja kaltę. Visa tai gali būti pozityvu, mokymasis gali tapti įdomiu nuotykiu, paieška, jeigu prie jo prieiti išradingai, „su ugnele“. Kas sakė, kad mokymasis būtinai turi sietis su nuoboduliu? Prisiminkite, kaip smagu gauti naujas žinias kaip dovanas, spręsti galvosūkius, eiti į ekskursijas ir apskritai pažinti pasaulį! Ne jūsų tėvų ir ne mokytojų kaltė, kad šiuolaikinė mokykla labiau panaši į mėsos malimo mašinėlę, kur vaikui į galvą turi įgrūsti didelį kiekį mažai naudingų faktų. Po truputį ši sistema keičiasi, Vakarų mokyklos ryškiai skiriasi nuo mūsų mokyklų, o kadangi mes vakarėjame, yra vilčių, kad ir pas mus mokymas virs maloniu dalyku. O kol to neįvyko, pabūkite bent blaivia šios švietimo sistemos stebėtoja.
Tikiuosi, kad jūs tokia ir esate.
Sėkmės jums ir jūsų broliui, pagarba jūsų tėvams.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
